respublika.lt

Lyg švyturiu švietęs savajai tautai - Prel. Pranciškus Urbanavičiusnuotraukos (1)

2018 lapkričio mėn. 27 d. 14:58:34
Vilmantas KRIKŠTAPONIS, „XXI amžius“

Skirta Prel. Pranciškaus Urbanavičiaus (1868 m. rugsėjo 6 d. – 1941 m. gegužės 27 d.) 150-osioms gimimo metinėms.

 

Gyvename tokiu metu, kai jaučiamas dvasingumo stygius. Tai atsiranda todėl, kad mūsų tėvynėje ima trūkti nesavanaudiškų šviesuolių, kurie mus vestų teisingu keliu. Nuolat besiblaškydami tarp įvairių „mesijų“ supraskime, kad šviesos reikia ieškoti ne iš užsienio šiandien mus pasiekiančioje, kai kada kultūra vadinamoje neaiškaus tipo nudvasėjusioje nuogybėje, bet praeityje, kai lietuvių tauta gyveno sunkios priespaudos sąlygomis, busdama iš nutautėjimo letargo, į kurį dažnai šiandien mes grimztame. Tad, ieškodami išeities, mes prisimename tai vieną, tai kitą nesavanaudę asmenybę, kuri sunkiais priespaudos metais savo kilniais darbais žadino ir švietė savo liaudį. Šįkart prisiminkime publicistą, knygnešį, aktyvų XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio judėjimo veikėją kunigą Pranciškų Urbanavičių.

P. Urbanavičius (kitur – Urbonavičius) gimė 1868 m. rugsėjo 6 d. (pagal senąjį kalendorių 19 d.) Baublių dvarelyje, netoli Kartenos, vidutinių ūkininkų Bernardo ir Liudvikos Urbanavičių šeimoje.

Urbanavičiai visą laiką vertėsi dvarų nuomojimu. Tad gyvenimo keliai šią šeimą vis kilnojo į skirtingas vietoves. Kurį laiką pagyvenę Baublių dvarelyje, dėl nežinomų priežasčių Urbanavičiai greitai turėjo persikelti į Grimališkio dvarelį netoli Gargždų. Ten prabėgo Pranuko, jo brolio bei dviejų seserų vaikystės metai. Šeimoje, kurioje augo būsimasis kunigas, vyravo lietuviška aplinka, nors tai tarp sulenkėjusių dvarininkų buvo neįprasta. Urbanavičiai, stengdamiesi savo vaikus užauginti dorais ir apsišvietusiais žmonėmis, pagal išgales siekė išleisti į mokslus ar bent kiek pralavinti. Tad, vos paūgėjusį Pranuką, tėvai pradėjo leisti vokišką Gargždų pradžios mokyklą. Mokytis teko labai jaunam. Apie tai P. Urbanavičius savo atsiminimuose rašė:

„Sutiko kartą tėvą vietos kunigas ir sako:

– Žinai, ką? Tavo Praniukas geras žvirbliamušis, tiesa, bet gabus ir ne slinkis. Katekizmą kaip gaidys, užsimerkęs atsako, ant vienos kojos stovėdamas, o ministrantūrą griaužia kaip ropę. Leisk jį į mokslus, ar ką? Gal kunigu bus, juk ne šventuoliai puodus lipdo. Ne? Tai bent žmogumi taps; mums brangus kiekvienas, kurs daugiau numano, nei kaip dalgį pustyti ar valgyti košę. O be mokslo nepraregėsi.

– Gerai, kunigėli, – atsako užklaustasis, – pasitarsiu su motina.

Ilgai jiedu tarėsi, tie mylimieji tėvas ir motina, ilgai svarstė ir svyravo tai į vieną, tai į kitą pusę, bet pagaliau gerojo kunigėlio pavartotas argumentas, jog „ne šventuoliai puodelius telipdo“, vis dėlto savo padarė:

– O dėl ko mūsų Pranelis negalėtų kunigu būti, bent klebonu ar kanauninku? – išsiveržė žodis matušei. Ir tai nugalėjo. Ryžosi leisti Pranelį į mokslus. O juk paskui Dievas tetvarko“.

Gargžduose mokytis Urbanavičių Pranukui kiek ilgiau neteko, nes šeima turėjo persikelti gyventi į kitą vietovę. Tad nuo 1878 metų jis mokėsi Parupės (Rucavos) dvare veikusioje pradžios mokykloje.

Parupės dvaras buvo Kurše, prie pat Žemaitijos ribų. Čia mokytojavo buvęs nepasisekusio anticarinio 1963 metų sukilimo dalyvis kun. D. Žukas. Kaip ir Gargžduose vyravo vokiška dvasia ir tvarka, dėstoma buvo tik vokiškai. Išdykėlius šioje mokykloje tramdyti buvo naudojama rykštė. Tai daryta tvarkai palaikyti, nes ši mokykla buvo drausminga. Ir mokytojai čia pasižymėjo darbštumu, mat trejus metus čia pamokyti jaunuoliai nesunkiai gimnazijose išlaikydavo egzaminus iš karto į ketvirtą ar net aukštesnę klasę. Šią mokyklą yra lankę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautiniame judėjime aktyviai dalyvavę dvasininkai K. Pakalniškis, P. Viengalis, P. Karevičius, A. Žeimavičius, J. Vizbaras ir kiti.

Nėra žinoma, kiek laiko Urbanavičių Pranukui teko mokytis Parupės pradžios mokykloje, tačiau aišku, kad vėliau mokėsi Liepojos klasikinėje vokiečių gimnazijoje. Mokslai sekėsi gerai, o prasčiau besimokantiems niekados neatsisakydavęs padėti, be to, laisvu laiku pamėgęs vienatvę, skaitydavo knygas. Čia jis puikiai išmoko vokiečių kalbą, ja vėliau tobulai kalbėjo bei rašė.

Baigęs šešias gimnazijos klases ir jausdamas pašaukimą į kunigystę, 1885 metų vasaros pabaigoje P. Urbanavičius išvažiavo į Kauno Žemaičių dvasinę seminariją. Čia besimokydamas jis pasižymėjo ne tik kaip uolus klierikas, bet ir kaip tautiškai susipratęs lietuvis.

Žemaičių vyskupiją tada valdė vysk. M. Palilionis, o jo sufraganas buvo vysk. A. Baranauskas. Seminarijos vadovybę ir personalą sudarė: rektorius prel. J. Račkauskas, inspektorius prel. E. Baranauskas bei dvasios vadas kun. A. Mackevičius. Profesoriai buvo kun. K. Jaunius, kun. A. Povilonis, kun. P. Vekcinskis bei prel. Varanavičius. Rusų kalbą ir literatūrą dėstė Čikiliauskis bei Gukauskas. Ir, nors čia dirbo daug lietuvių tautybės dvasininkų, tačiau tik du dalykus lietuvių kalba čia dėstė kun. K. Jaunius bei kun. A. Povilonis.

Ne kitokia padėtis buvo seminarijoje. Lietuvių kalbą geriausiai čia mokėjo tik du klierikai – P. Urbanavičius ir J. Tumas. Abu jie vėliau taps žymiais lietuvių tautinio judėjimo dalyviais.

Besimokydamas seminarijoje P. Urbanavičius, kaip uolus klierikas, įgijo didelį seminarijos vadovų bei profesorių pasitikėjimą. Būdavo atvejų, kai aukštesniųjų kursų klierikai, seminarijos bažnyčioje turėję sakyti lietuviškai pamokslus, dažnai P. Urbanavičiaus prašydavo, kad ištaisytų jų rankraščių kalbą. Ne kartą pagalbos kreipėsi net ir J. Mačiulis, vėliau žinomas Maironio slapyvardžiu. Ištaisytus tekstus seminaristai nešdavę peržiūrėti prof. kun. K. Jauniui, o jis nedaug ką turėdavęs taisyti. Kitas šios seminarijos klierikas J. Balčiūnas, pasitikėdamas savo jėgomis, į lietuvių kalbą išvertęs Pelčaro pamokslą apie Dievo Motiną, nunešė tiesiai prof. kun. K. Jauniui. Kokį tai padarė įspūdį, vėliau savo atsiminimuose kun. J. Balčiūnas rašė:

„Keletui dienų praslinkus gavau „ištaisytą pamokslą“. Jį pamatęs net išsigandau, nes beveik kiekvienas žodis buvo pabrauktas raudonu rašalu. Vienam trūko brūkšnelio, kitam – taško, trečiam – uodegėlės, ketvirtam – parašytas ne tas „i“, kokio reikėjo. Rankraščio gale pridėta šitokia rezoliucija: Vix intelligi potest, cur hic sermo tam innumeris gramaticis errozibus scateat (Vos galima suprasti, kodėl šiame pamoksle taip knibžda nesuskaitomai daug gramatinių klaidų).

Mano laimei, neužilgo gavau progos profesoriaus akyse pasitaisyti. Seminarijos inspektorius skirdavo klierikus sakyti pamokslus per Nekalto Prasidėjimo atlaidus seminarijos bažnyčioje. Ten mat yra 40 valandų atlaidai. Turbūt draugo dekano pasiūlymu inspektorius man paskyrė sakyti pamokslą antrąją atlaidų dieną. Tada jau gudriau pasielgiau.

Paruošęs pamokslą, nunešiau jį taisyti draugui Urbanavičiui. Ištaisytą pamokslą perrašęs, įteikiau kun. prof. Jauniui. Ir ką gi? Profesorius jau neberado nė vienos gramatinės klaidos ir pamokslo gale parašė: „Belle!“ (Gerai!)“.

P. Urbanavičius seminarijoje pasireiškė kaip tautiškai susipratęs lietuvis. Tuo pat metu Žemaičių dvasinėje seminarijoje kilo lietuviškas sąjūdis ir klierikams buvo mestas reikalavimas gerbti visa tai, kas lietuviška. Tad netrukus P. Urbanavičius, į savo kambarį pasikvietęs kelis bendraminčius, su pastaraisiais sumanė įkurti Tėvynės sūnų draugiją. Pirmininku buvo išrinktas J. Karbauskas, o veiklesni nariai buvo K. Pakalniškis, D. Pocius, A. Žeimavičius, P. Viengalis, P. Šilinskas, J. Ložinskis, P. Bučnys, J. Dirginčius, K. Pranskietis, P. Morkys, K. Petreikis bei K. Šimaitis. Tačiau įtakingiausias šios draugijos narys buvo P. Urbanavičius. Ši klierikų grupė buvo slapta, nes tokios veiklos seminarijoje netoleravo nei vadovybė, nei carinė valdžia, tad šiai draugijai priklausę seminaristai savo reikalų aptarti eidavo pasivaikščioti už miesto.

Šiandien nėra plačiau žinoma apie Tėvynės sūnų draugijos veiklą. Tačiau jos nariai sumanė išleisti knygelę „Šviesa Dievo Akivaizdoje“ ir išspausdinti Evangeliją visiems metų sekmadieniams ir šventėms. Knygelę iš lenkų kalbos išvertė K. Pranskietis, o Evangelijos teksto sudarymas buvo pasidalintas tarp visų, tačiau didžioji to darbo dalis atiteko P. Bučniui. Spaudos darbu pasirūpino P. Urbanavičius. Evangelija parodė ir savo patriotizmą: lietuviškas tekstas buvo patalpintas pirmiausia, o lenkiškas – paskui. Gavus leidimą iš vysk. A. Baranausko, Evangelija lietuviškai kaip ir kita knygelė buvo išleista Prūsų Lietuvoje, o slapta parsigabenta į Kauną, laikyta namuose pas vieną davatkėlę. Iš čia, važiuodami atostogauti namo, klierikai pasiimdavo ir platindavo po visą kraštą.

P. Urbanavičius neketino apsiriboti vien seminarijoje dėstomais dalykais ir tapti tik kunigu. Jis mėgo gilintis į Bažnyčios istoriją, ypač domėdamasis Rytų apeigų katalikų bažnyčios unijos klausimais. Be studijų Žemaičių dvasinėje seminarijoje, P. Urbanavičius ketino mokytis dar kuriame nors Europos universitete, bet „praslinko... rimtieji seminarijos metai... Nenuostabu, kad Praniukas, vietoj išaugęs į ąžuolą – milžiną, išstypo kaip medelis, į saulę besiverždamas, ir pasikeitė. Net savo namiškiams ir artimiesiems draugams tapo kažkoks rimtas, slėpiningas, tarytum kažkokio kito pasaulio pilietis. Suprantamas daiktas: iš sodžiaus bernaičio kunigu tapti, iš ėriuko – ganytoju – tikrai ne juokai. Čia vieno mokslo, kad ir kažkaip gilaus, negana. Čia reikia ir pašaukimą surasti, ir jame įsistiprinti, ir pasiruošti gyvenimui. Taigi pratimų pratimai ir bandymų bandymai; kaip čia sveikata berūpės...“ Taip vėliau prisipažino P. Urbanavičius.

Įtemptas gyvenimas pakirto P. Urbanavičiaus sveikatą: jis susirgo plaučių džiova. Tad, kai kurso draugai, gavę įšventinimus, išvyko ganytojiško darbo dirbti į atokiausias Lietuvos parapijas, P. Urbanavičius 1889 metų pavasarį nusilpęs grįžo į Grimališkio dvarelį pas artimuosius. Laimė, kad negailestinga liga buvo tik beprasidedanti ir greitai pasidavė užgniaužiama. Ir vis dėlto, nors bacilų paliestos plaučių dalys ir užkalkėjo, tačiau visą likusį gyvenimą P. Urbanavičių nuolatos vargindavo chroniški negalavimai. Kad ir kamuojamas ligos, seminarijoje pradėtos tautinės veiklos nenutraukė. Gyvendamas tėvų namuose jis pradėjo bendradarbiauti katalikiškos krypties laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, ilgainiui tapo aktyviu bendradarbiu, pasirašinėjo Bangpūčio slapyvardžiu.

„Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ nuo pat savo pasirodymo 1890 metų pradžioje buvo leidžiama Tilžėje, O. Mauderodės spaustuvėje. Faktiškieji redaktoriai buvo J. Angrabaitis ir P. Urbanavičius, nors kaip oficialūs redaktoriai pasirašinėjo E. Jegomastas, M. Kiošis bei H. Vychmanas. Nuolatiniai laikraščio bendradarbiai buvo J. Bajoraitis, M. Dauburis, A. Fromas-Gužutis, kun. J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Laikraštis skaitytoją Lietuvoje pasiekdavo knygnešių dėka. Pirmaisiais leidimo metais „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ pasirodė gana silpna tiek kalbos, tiek ir turinio atžvilgiu. Tai pažymėjo savo atsiminimuose ir P. Urbanavičius. Jis rašė:

„Pirmiesiems „Apžvalgos“ numeriams pakliuvus į mano rankas, pykčiu užsidegiau dėl kalbos ir rašto darkymo, Mauderodei parašiau tikrą pamokslą. Pasiūlyta man kalbą ir rašybą taisyti; tvarkyti korektūrą ir redaktorystę“.

Nuo 1890 metų pradžios imdamasis redaguoti „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, P. Urbanavičius pakeitė laikraščio veidą, o tikslas buvo nusakomas taip:

„Pirmutinis laikraščio tikslas buvo ir bus ginti katalikybę nuo pravoslavų tikėjimo ir lietuvybę nuo sumaskolėjimo, antras – pakelti aukštyn pagal mūsų išgalių medžiaginį dorovinį Lietuvos būvį, vienyti tikėjimo dalykus su tautiniais, ginti savo brolius nuo svetimtaučių kenksmingos įtakos, žodžiu, juos šviesti tikrai krikščioniškoje, tikrai katalikiškoje dvasioje. Mūsų obalsis buvo ir tolyn bus: katalikybė ir lietuvybė. Nuo to obalsio, nors visos pragaro dvasios sujudėtų, nors savo gyvastį padėtume – neatstosime“.

„Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ buvo ne vienintelis lietuvių periodinis leidinys, žadinęs lietuvius ir kėlęs juos kovai dėl savo žodžio ir tėvynės laisvės. To siekė anksčiau ėję „Aušra“ bei „Šviesa“ ir vėliau ėję „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“ bei Amerikos lietuvių leista spauda. Tačiau „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ ryškiai kėlė politikos motyvus ir pradėjo kovą su prieš tikėjimą pasisakančiais socialistais, liberalais bei laisvamaniais.

Polemizuodamas su V. Kudirka, P. Urbanavičius teigė, jog „girtini yra žmonės, kurie uždėjo „Apžvalgą“, norėdami užlaikyti „tarp lietuvių katalikų tikėjimą ir lietuvybę“.

Ypač arši polemika vyko tarp P. Urbanavičius ir J. Šliūpo, kai pastarasis Amerikoje parašė ir išleido knygelę „Išganymas vargdienio“. P. Urbanavičius tą J. Šliūpo veikalą aštriai iškritikavo. Tuomet, užpykęs ant kritiko, J. Šliūpas parašė O. Mauderodei laišką, kuriame pareikalavo, kad šis daugiau Bangpūčio straipsnių „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ nebespausdintų. Tai sužinojęs P. Urbanavičius sunerimo. Žinodamas, jog J. Šliūpas žino jo pavardę, bijojo, kad šis jo neįduotų caro valdžiai ir, norėdamas sumėtyti pėdsakus, paprašė Šilalės klebono kun. H. Vychmano, kad šis prisiimtų laikraščio redaktoriaus pareigas ir Bangpūčio slapyvardį. P. Urbanavičius nuo to laiko po savo rašiniais pasirašinėdavo Pr. Vytauto, Jurgio Bajoraičio, Proncelės ir kitais slapyvardžiais.

Neabejotina yra „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ reikšmė lietuvių tautos kovoje už laisvę. Tai pripažino žymūs Lietuvos mokslo žmonės ir ne tik katalikai. Buvęs Vytauto Didžiojo Universiteto rektorius prof. M. Riomeris apie „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“ rašė:

„Apžvalga“ negalėjo tikėtis kompromiso ir susitarimo su vidaus politika sėkmingumu, kompromisas ir susitarimas buvo griežtai išskirti. „Apžvalga“, kurios tautinio išsivystymo koncepcija buvo įterpta į katalikybės rinkas, iš principo nė kiek negalėjo nusileisti toje srityje. Auklėti žmonių atsparumą prieš valdžios politiką, ją demaskuoti pasidarė natūralus dvasiškių veikimo uždavinys. Ir „Apžvalga“ toje dirvoje daug nusipelnė. Kritika ir be atodairos drąsus tikrų valdžios užmačių skelbimas, aštrus sistemingai valdžios varomo administracijos ir mokyklų tvirkinimo darbo aprašinėjimas, rado daug vietos „Apžvalgos“ skiltyse ir darė reikiamą įtaką visuomenės sąmonei ir viešajai nuomonei. Jos („Apžvalgos“ – V. K.) opozicija buvo nuosekli ir nekrypo į pusiau žodžių ir flirto šuntakius, ką matėme „Aušroje“. „Apžvalga“ rodė visą valdžios darbų bjaurumą...“

Gyvendamas Grimališkio dvarelyje, netoli Prūsų Lietuvos sienos, P. Urbanavičius iš tenai gabendavo į Gargždus ne tik „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, bet ir kitus lietuviškus spaudinius. Iš čia spausdintas lietuviškas žodis pasklisdavo po plačią apylinkę. Tai kaimo žmonėms pateikdavo nenuilstantys P. Urbanavičiaus pagalbininkai.

Kiek pailsėjęs tėvų namuose ir pataisęs sveikatą, grįžęs į Žemaičių dvasinę seminariją, 1890 m. rugsėjo 21 d. klierikas P. Urbanavičius vysk. M. Paliulionio buvo įšventintas į kunigus. O per Šv. Mykolą, atlaikęs Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje primicijas, tų pačių metų gruodžio 1 dieną buvo vyskupo paskirtas Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaru.

Vos atvykęs į paskyrimo vietą, naujasis vikaras pasižymėjo ne tik tiesumu bei griežtumu, bet ir lietuviška veikla. Čia, be tiesioginių pareigų, ėmė organizuoti knygnešių tinklą. Jo dėka lietuviškas spausdintas žodis pasklido po visą Žemaitiją.

Kun. P. Urbanavičius žinojo ir suvokė, kokį atsakingą bei rizikos kupiną darbą jis dirbo. Tačiau viską nugalėjo pasiryžimas, drąsa ir apsukrumas. Pasipriešinimo protestą caro valdžiai pareiškė tada, kai ši kėsinosi uždaryti Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Tuo klausimu 1892 metais P. Urbanavičius „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ antrame numeryje išspausdino kurstomąjį atsišaukimą, kuriame, kreipdamasis į skaitytojus, sakė:

„Lietuviai ir žemaičiai, saugokitės!.. Maskoliai nusprendė išnaikinti Kažių mergaičių klioštorių, o bažnyčią paversti į provoslavišką cerkvę... Nepraeis poros mėnesių, kad peklos misionieriai atvažiuos tą sprendimą išpildyti. Apskelbiu jums, lietuviai ir žemaičiai, idant iš laiko žinodami, galėtumėte pasisaugoti. Susirinkite į tą vietą iš visos Lietuvos kampų ir užkampių ir laukite tai valandai ateinant, o atbrazdėjus maskoliams, stovėkite tvirtai, iš savo kūnų padarykite sieną, per kurią bedieviai negalėtų įsilaužti, o jei reiktų galvą padėti, tai padėsite už tikėjimą, už Bažnyčią ir tėvynę, ar begali būti geresnis smertis už tą? Tegul supranta šiaurės miliniai, jog mus pirma po vieną išmušinės, kaip pasaluose šaudantys žmogžudžiai, ne kaip privarys priimti savo pasmirdusią provoslaviją! Tegul pažįsta ir Europa, jog nors iš vienos pusės mes esame ištikimais maskolių vergais, bet, kad eina apie tikėjimą ir bažnyčią, mes mokam daryti, kaip laisvi Lietuvos sūnūs, kaip senovės Lietuvos galiūnai! Gal atmins ant mūsų Europa ir, kilus karui, gal pareikalaus nuo maskolių, idant išduotų rokundą, kaip jie mus iki šiol valdė“.

Kova dėl Kražių bažnyčios prasidėjo 1893 metų lapkritį. Į Kražius, paraginti kun. P. Urbanavičiaus, rinkosi maldininkai, kad apsaugotų šią šventovę. Čia buvo atvažiavęs ir Kauno gubernatorius Klingenbergas ir pareikalavo šią bažnyčią atiduoti pravoslavams, tačiau katalikai maldininkai caro valdžios vietininkui nepakluso. Prieš taikius maldininkus buvo panaudotas smurtas, pralietas kraujas ir išniekinta bažnyčia. Žinia apie atėjūnų įvykdytą žiaurumo aktą pasiekė Vakarų Europą.

Kražių bažnyčios gynėjams caro valdžia iškėlė baudžiamąją bylą ir dar labiau kultūringo pasaulio akyse sukompromitavo savo politiką, vykdomą pavergtos lietuvių tautos atžvilgiu.

Kaip caro valdžia nekentė kun. P. Urbanavičiaus redaguotos „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ ir ją įtarė sukursčius žemaičių pasipriešinimą caro valdžiai Kražiuose, matyti iš prokuroro padėjėjo Dobrinino kalbos, pasakytos Kražių bažnyčios gynėjų byloje:

„Sprendžiate, sako, jūs ne paprastos mušeikų gaujos bylą, ne sugniuždytų, nugalėtų žmogiūkščių nesusipratimus su vietiniais valdžios organais. Tai ryški ir būdinga sukilusių prieš valdžią byla, į kurią reikia atkreipti ypatingą ir budrų dėmesį.

Jau seniai iš Pavyslio krašto, iš mirštančių magnatų rūmų ir klebonijų yra atėjusi per pamokslus, per literatūrą, o pagaliau ir per liokajus, vežikus slapta revoliucinė spauda. Šitoji dvasia ir atvedė kaltinamuosius prie Temidos svarstyklių. Ryšulių ryšuliais gabenama iš Prūsų slaptoji žemaitiška, lietuviška literatūra, kurstanti priešintis valdžiai, prikišamai bylojanti, kad ir žemaičiai turėję savo kunigaikščius ir valdovus. Nėra tos savaitės, kad bent vienas kontrabandininkas nebūtų suimtas.

Mūsų kaimyninė imperija šį bjaurų lizdą, tą piktą kramolą pas save apgyvendinusi, žino, ko siekia. Bet puikiai supranta, puikiai žino ir tie patys kaltinamieji, ką jie yra skaitę ir dėl ko pasiryžo daryti pirmąjį visuotinio maišto žingsnį. Sakau, visuotinio, ir tatai galiu duomenimis patvirtinti. Štai, Kauno gubernatorius Klingenbergas minėjo mums vieną žemaitišką laikraštį „Apžvalgą“, kurioj aiškiai pasakyta: „Nepasiduokite, greit išmuš laukiamoji valanda“. Taip! Šios valandos jie seniai laukia“.

Eidamas vikaro pareigas kun. P. Urbanavičius ypač mėgdavo susitikti ir bendrauti su parapijiečiais. Tam tinkamas metas būdavo, kada jis vykdavo kalėdoti. Išvykdamas pas parapijiečius visai savaitei, apsistojęs nakvynei pas ūkininkus, vikaras didelį dėmesį kreipė į religinį žmonių sąmoninimą, mokydavo juos religinių dalykų. Pats mėgęs dainuoti, jaunimą išmokydavo lietuviškų dainų bei žaidimų. Nepamiršdavo nurodyti, kaip su caro valdžios užmačiomis kovoti.

Neketino kun. P. Urbanavičius kiek ilgiau Plungėje užsibūti, nes norėjo stoti į saleziečių vienuolyną. Tuo tikslu jis laiškais susirašinėjo su kun. J. Bosko. Tačiau dvasinė vyresnybė užbėgo už akių, paskirdama kun. P. Urbanavičių aukštesniųjų mokyklų kapelionu į Mintaują.

Į naująją paskyrimo vietą kun. P. Urbanavičius atvyko ankstyvą 1896 metų pavasarį ir pradėjo eiti kapeliono pareigas vietos gimnazijoje. Čia mokėsi daug lietuvių vaikų iš Šiaurės Lietuvos. Kaip lietuviai mokiniai vertino naująjį kapelioną, matome iš Mintaujoje besimokiusio B. Vėgėlės atsiminimų:
„Buvau aš tada ketvirtosios klasės mokinys Mintaujos gimnazijoje. Pasklido tarp mažylių gandas, kad atvyksta naujas kapelionas. Laukėme jo ir sulaukėme. Štai į mūsų klasę ateina jaunas, juodas, elegantiškas kunigėlis. Energiška eisena. Rimtas, šaltas kalbos tonas. Juo toliau, juo aukštesnis darosi kapeliono asmuo. Tai pareigos žmogus. Pats ruošia rūpestingai pamokas, to ir iš mokinių reikalauja. Jokių kompromisų. Griežtas, bet teisingas. Dingo kur tai buvusio kapeliono favoritai-Benjaminai. Pasidarėme visi lygūs. Ilgainiui sužinojome, kad mūsų kapelionas susipratęs lietuvis ir patriotas. Įėjo į artimesnį kontaktą su vienu kitu patikimu aštuntosios ir septintosios klasės lietuviu mokiniu. Paleido į mūsų tarpą uždraustos literatūros.

Mus, mokinius, globojo tas šaltasis kapelionas, visus bendrai ir kiekvieną asmeniškai. Matė ir pažino kiekvieną savo mokinį. Mes tai patyrėme, kai kuris į bėdą įkrisdavome. Mokinio bėdoje ir reikale atsirasdavo pas kapelioną ir širdis. Bendrai atsimenu, mes, mokiniai, savo kapeliono bijojome, bet gerbėme. Galop už jo paramą, teikiamą atskiriems mokiniams, už jo patriotizmą pradėjome jį mylėti. Supratome, kad mūsų kapelionas yra pareigos ir pasiaukojimo žmogus“.

Buvo tada toks metas, kada carinės imperijos gyventojai buvo skirstomi pagal išpažįstamą tikėjimą: rusakalbiai buvo pravoslavai, o dauguma lietuvių – katalikai. Jais buvo ir kitų tautybių asmenys, kurie visas apeigas atlikdavo savo gimtąja kalba. Tai ypač atsispindėjo tarp gimnazijose besimokiusiųjų, nes tais laikais visos pamokos būdavo pradedamos ir baigiamos rusiška malda. Ji buvo privaloma visiems, neskiriant tautybės ir tikybos.

Vėlesniais metais caro vyriausybė sumanė tą paprotį pakeisti katalikų nenaudai, siekiant katalikus supriešinti tarpusavyje. Buvo sumanyta padaryti taip, kad kiekvienos tautybės mokiniai prieš pamokas melstųsi savo kalba, o lietuviams, kaip mažumai, palikta malda rusų kalba.

Taip buvo nutarta padaryti ir Mintaujos gimnazijoje, kuriai vadovavo uolus rusintojas ir pravoslavintojas Tichomirovas. Tam ypač pasipriešino kapelionas kun. P. Urbanavičius ir kai kurie vyresnių klasių mokiniai. „Kun. P. Urbanavičiui dėstant pamoką kitoje, realinėje Mintaujos gimnazijoje, kapeliono pareigas laikinai apsiėmė eiti lenkas Miečnikovskis. Ir kai susirinkusiems lietuviams gimnazistams direktorius Tichomirovas pareiškė, kad visiems mokiniams katalikams prieš pamokas reikės melstis rusiškai, tai direktoriui dar nebaigus kalbėti, iš visų kampų pasigirdo protesto kupini gimnazistų balsai:
– My po ruski molitsia nie budiem! (Mes nesimelsime rusiškai!)

– Nie budiem, nie budiem! (Nesimelsime!) – pakartojome choru.

– Tak ja vas vsiech pragoniu!... (Tai aš jus visus išvysiu!) – atkerta įtūžęs direktorius.

– Nie nado, nie nado, – atsako būrys. – my sami uidiom! Uidiom! Uidiom! (Nereikia, nereikia, mes patys išeisime! Išeisime! Išeisime!).

Ir paliko mokiniai tąkart gimnaziją. Direktorius kai ką bandė sulaikyti, bet tai nepadėjo. O sargui užrakinus gimnazijos duris, mokiniai iš jos išlindo per langą.

Kas įvyko Mintaujos gimnazijoje, kun. P. Urbanavičiui buvo žinoma. Nerasdamas išeities iš susiklosčiusios padėties direktorius Tichomirovas per kitą asmenį kreipėsi į kun. P. Urbanavičių, prašydamas pagalbos. Atėjęs į gimnaziją kapelionas jau raštinėje pastebėjo nekasdienę nesėkmę: raštininkas, visuomet buvęs mandagus, sėdi ranka prisidengęs ir juokiasi į kumštį. Dar keisčiau direktoriaus kabinete: jis bėgioja iš kampo į kampą ir aimanuoja.

– Gospodi pomyluj! Gospodi pomyluj!

– Kvietėte mane, ponas direktoriau, – pradeda kapelionas, – esu! Kas nutiko ir kuo galėčiau patarnauti?

– Vozmutilsia, gimnazija, učieniki otkazalis povinovatsia (sutrikau, gimnazija, mokiniai atsisakė klausyti).

– Kipšas parovė mano visą gyvenimą. Radi Boha, spasajte! (Dėl Dievo meilės, gelbėkite!)

– Ką aš čia galėčiau padaryti? – klausia kapelionas.

– Vot, nenori suprasti. Juk tai jūsiškiai katalikai maištą pakėlė. Tarkite žodį, kad rusiškai melstųsi į dielo v šliapie (ir reikalas baigtas). Daugiau aš nieko nenoriu.

Kapelionas sutiko gimnazistus nuraminti, bet tik su sąlyga, kad lietuviai katalikai nesimelstų rusiškai:
– Reikalaujate iš manęs negalimo dalyko. Aš negaliu mokiniams įsakyti Dievo ir Bažnyčios vardu, ko nei Dievas, nei Bažnyčia neliepia. Be to, jei latvis gali latviškai melstis, vokietis – vokiškai, tai dėl ko mes, katalikai – lietuviai ir lenkai – turime būtinai rusiškai melstis? Pagaliau ir pagrindiniai Rusijos įstatymai pripažįsta kiekvienai tautai teisę savaip melstis. Jūs einate prieš pagrindinius Rusijos įstatymus. Išvirėte netinkamą košę ir norite, kad kiti jums ją padėtų suvalgyti.

– Tak vy otkazyvajetes? (Tai jūs atsisakote?)

– Aišku.

– Pomylujte, vied vas sošliut (Pasigailėkite savęs, nes jus ištrems).

– Tai Dievo valia!“

Taip Mintaujos gimnazijos mokinių nepasitenkinimą aprašė po daugelio metų kun. K. Olšauskas.

Ir kas gi vyko toliau, po gimnazijos direktoriaus Tichomirovo ir gimnazijos kapeliono kun. P. Urbanavičiaus pokalbio?

Kun. P. Urbanavičius iš karto išėjo į pamoką, o direktorius Tichomirovas ėmė rašyti Rygos apygardos mokyklų globėjui Lavrovskiui telegramas. Netrukus prasidėjo represijos: kapelionas kun. P. Urbanavičius buvo pašalintas iš gimnazijos. To paties susilaukė ir aktyvesni gimnazistai: A. Smetona, J. Vaičkus, K. Jokantas. J. Tilvytis. Kitiems buvo leista mokslus gimnazijoje tęsti, verčiant juos melstis rusiškai.

Iš gimnazijos pašalinti A. Smetona ir J. Vaiškus, paraginti kun. P. Urbanavičiaus, rinko gimnazistų parašus po prašymu, kurį buvo ketinama siųsti carienei bei Popiežiui, prašant jų pagalbos bei užtarimo. O J. Tilvytis, sudaręs delegaciją, kreipėsi net į Švietimo ministeriją su protestu.

Mintaujos gimnazija pastebimai ėmė tuštėti. Vieni gimnazistai liko Mintaujoje ir mokėsi privačiai, o kiti grįžo į namus. Visa tai ypač siutino gimnazijos direktorių.

1897 m. sausio 25 d. kun. P. Urbanavičių ir kai kuriuos lietuvius gimnazistus iš Peterburgo pasiekė žinia, kad caro valdžia sutiko atleisti mokykloje besimokiusius katalikų tikėjimą išpažįstančius mokinius nuo maldos rusų kalba. Atgal į Mintaujos gimnaziją buvo priimti iš jos anksčiau pašalinti gimnazistai. Tačiau kitais metais jie, dėl per daug sugaišto laiko nebegalėjo pereiti į aukštesnę klasę. Tai buvo pirmoji pergalė prieš rusinimo ir pravoslavinimo politiką carinėje imperijoje, kurios paveikti lietuviai pradėjo ir kitose mokslo įstaigose drąsiau reikalauti savo teisių, ir caro valdžia buvo priversta nusileisti.

Labiausiai nukentėjo kapelionas kun. P. Urbanavičius, nes ištremtas iš Mintaujos jis vienerius metus neturėjo darbo. Nors vėliau jis ir kreipėsi į Rygos apygardos mokyklų globėją Lavrovskį, prašydamas, kad šis leistų grįžti į gimnaziją kapeliono pareigoms, tačiau šis įvardino kun. P. Urbanavičių riaušių Mintaujos gimnazijoje organizatoriumi, nors tam svarių įrodymų ir nebuvo rasta.

Neradęs darbo svetur kun. P. Urbanavičius grįžo į Kauną. Čia nuo 1897 m. kovo 19 d. Švč. Trejybės bažnyčioje ėjo vikaro ir kapeliono pareigas vienoje šio miesto mokyklų.

Kaune kun. P. Urbanavičiui nebuvo lemta kiek ilgiau užsibūti, nes 1898 m. gruodžio 1 d. jis buvo paskirtas Jonavos kuratu, o 1901 m. gruodžio 1 d. buvo perkeltas klebono pareigoms į Klovainių Švč. Trejybės bažnyčią. Čia kun. P. Urbanavičius, nedelsdamas nė dienos, kibo į darbus. Kaip Klovainiuose kun. P. Urbanavičius šeimininkavo, matome iš kun. B. Vėgėlės atsiminimų:

„Praėjus keliems metams aš, mažasis jo mokinys, susitikau savo buvusį kapelioną kur tai traukiny jau kaip Žemaičių dvasinės seminarijos klierikas. Po pirmųjų žodžių kun. P. Urbanavičius mane nustebusį pakviečia pas save į Klovainius paviešėti. Neužilgo nuvykau. Radau kleboną beilsintis po didelių darbų ir remontų. Išmūryti parapijos kapai. Senutė medinė Klovainių bažnytėlė visiškai atjaunėjusi – iš oro ir vidaus. Švara idealistiška – tiek altoriuje, tiek zakristijoj. Paramentai nauji. Zakristijonas vaikšto pirštų galais. Tvarka ir drausmė. Pamaldos punkt į minutę. Nauji vargonai. Choras – Kauno katedros choro kopija. Mat klebonas didis muzikos mėgėjas – dėl to ypač globojo bažnytinį giedojimą. Vizituodamas parapiją pats rinko giesmininkus ir varu varė keturis kartus per savaitę mokytis giedoti“.

Naujojo klebono pastangomis čia buvo užveistas didelis sodas, o ir klebonija įgavo miestietišką išvaizdą, čia mėgdavo lankytis daug svečių, iš kurių nemažai buvo klierikų ir studentų. Kun. P. Urbanavičiaus nuveiktais darbais buvo patenkinti ir parapijiečiai. Jie už tai kleboną pamilo visa širdimi.

Kun. P. Urbanavičiaus darbai ir veikla Klovainiuose sužavėjo dvasinę vyresnybę. Ši nutarė jam pavesti didesnius darbo barus, kur jis galėtų dar plačiau išvystyti savo iniciatyvą. Tad 1904 metų vasarą Žemaičių vyskupijos valdytojas vysk. M. Paliulionis kun. P. Urbanavičių iškėlė į Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapiją klebono pareigoms. Čia jo laukė begalės darbų ir 20 vadovavimo šiai parapijai metų.

1905 metų sausį atvykęs į Salantus, įlipęs į čionykštės bažnyčios sakyklą sakyti pirmojo pamokslo, į parapijiečius kun. P. Urbanavičius prabilo taip:

„Nė sapne nesapnavau, kad kuomet čia reiks parvažiuoti, bet Dievo valia ir vyskupo valia... Visus guosiu, raminsiu, priglausiu. Duok Dieve, kad aš jūsų nė vieno nenuvaryčiau į pražūtį“.

Ši naujojo klebono kalba parapijiečiams padarė didelį įspūdį ir įtvirtino tarpusavio pasitikėjimą.

Nuo pat pirmųjų dienų naujoje vietoje kun. P. Urbanavičius ėmė tyrinėti dvasinę ir materialinę parapijos būklę. Jis, artimiau susipažinęs su parapijiečiais, jau kitais metais ketino pradėti naujos bažnyčios statybą. Kaip atrodė senoji Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia? Ji buvo medinė ir per 180 metų bepradedanti irti.

Čia buvo įrengti du rūsiai: viename laidoti kunigai, antrame – bažnyčios steigėjai, koliatoriai ir geradariai. Virš koliatorių rūsio bažnyčios grindyse buvo įstatyta didelė smiltainio lenta, apkaustyta bronziniais papuošimais, herbais ir užrašais. Ji buvo netoli grotų, ties didžiuoju altoriumi, tad parapijiečiai ir kunigai, eidami pro jos papuošimus ir herbus, dažnai suklupdavo, o kai kada net ir susižalodavo. Tad salantiškiai apie tai sukūrė legendą, kuri tebėra minima iki šiol. Joje sakoma:

„Gyvenęs prie Salantų labai dievotas kunigas – altaristas Alksnevičius. Jis turėjęs pagavęs prakeiktą pinigą: pergręžęs, pamovęs ant geležinės lazdelės ir ją įspraudęs savo kambario tarpulangėje. Žmonės matydavę, kaip prakeiktas pinigas zvimbdamas nuo vieno galo lakstęs į kitą, bet niekaip negalėję išsivaduoti iš kunigo altaristo nelaisvės.

Vieną rytą altaristas, beeidamas bažnyčion laikyti Mišių, išvydęs nepaprastą reginį: šventoriaus medžiuose tūkstančiai juodvarnių tik kranksi, tik kranksi – tikros pragaro vestuvės. Jis tuojau supratęs, jog čia ne paprastų juodvarnių esama, bet pragaro juodvarnių. Altaristas beregint juos užkeikęs ir liepęs pasakyti, ko jie čia vestuves kelia taip keistai krankdami.

– Mes džiaugiamės, – atrėžė jam pragaro juodvarniai, – šiandien Ryme Popiežius balių kelia. Ten bus ir mūsų draugų ir draugių. Mes nujaučiame, kad jų vienai pasiseks Šventąjį Tėvą apgauti. Kaip tad nekrankti iš džiaugsmo?

Alksnevičius, sutelkęs visas savo dvasios galybes juodiesiems jį patį nunešti į Rymą. Tai šie noromis nenoromis ir padarę: išėmę iš Salantų bažnyčios duris, užrioglinę ant jų Alksnevičių ir žaibo greitumu nunešę į Rymą.

Alksnevičius nuėjęs į Popiežiaus rūmus, buvęs maloniai priimtas ir pakviestas į balių. Svečiams susirinkus ir besišnekučiuojant, altaristas pamatė prie Popiežiaus besiartinančią labai gražią moteriškę. Supratęs, jog tai – ta pati, apie kurią juodvarniai sakę, jis palengva prie jos prisiartinęs ir paleidęs jai sprigtą į nosį: gražioji moteriškė beregint pavirtusi į smalos statinę.

Tai išvydęs Popiežius labai apsidžiaugęs, Alksnevičių pavaišinęs, apdovanojęs ir paleidęs namo. Šis pasišaukęs savo juoduosius nešėjus, liepęs išimti iš vienos Rymo bažnyčios (Are coeli) duris, palikęs salantiškes vietoje jų, ir tą pačią dieną pardūmęs į Salantus.

Amžinam to įvykio paminėjimui Rymo bažnyčios durys tapusios įmūrytos į grindis ties didžiuoju altoriumi ir per ilgus laikus klupdžiusios kunigus ir paprastus žmones“.

Seniai jau tos papuoštos smiltainio lentos nebėra. Nugriovus senąją bažnyčią, pasipelnyti norėdami nedori žmonės naktį nuo tos lentos nulupinėjo visus pagražinimus, o lenta subyrėjusi į skeveldras.

Naujajai bažnyčiai planą paruošė senasis klebonas kun. Neverdauskas. Jis nuo 1903 metų buvo pradėjęs rinkti pinigus bažnyčios statybai. Buvo surinkta 11474 rubliai 27 kapeikos. Bažnyčia, vadovaujant klebonui kun. P. Urbanavičiui, buvo pradėta statyti 1906 metų pavasarį. Jau 1906 m. balandžio 25 d. buvo pradėti mūryti pamatai, o jau tų pačių metų liepos 22 d. vysk G. F. Cirtautas pašventino jos kertinį akmenį.

Įvyko nedidelis incidentas. Žmonės, kelis dešimtmečius nematę vyskupo, tą dieną į Salantus suplaukė iš visų aplinkinių parapijų. Todėl čia buvo suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas, tad vien sutvirtinamųjų čia susirinko tūkstančiai. Nepaprasta tai buvo spūstis, nes visi norėjo iš arčiau pamatyti vyskupą. Kun. P. Urbanavičius, norėdamas šventoriuje padaryti tvarką, maldavo susirinkusiųjų, kad šie netrukdytų vyskupui suteikti Sutvirtinimo sakramentą. Bet ar buvo galima suvaldyti tokią minią? Kleboną visa tai gerokai sunervino. Beragindamas minią laikytis tvarkos, jis taip įsikarščiavo, jog perplėšė priekyje savo kamžą, kurią buvo apsivilkęs. Tai pastebėjęs vysk. G. F. Cirtautas patarė klebonui nesijaudinti ir eiti namo.

Kitą sekmadienį apie tai, kas įvyko Sutvirtinimo sakramento teikimo dieną, pamoksle klebonas sakė: „Melskitės, kad aš, tėvu būdamas, patėviu nepalikčiau...“ Parapijiečiai suprato šių žodžių reikšmę ir visa Bažnyčia suūžė nuo verksmo. Pasibaigus pamaldoms kunigas altaristas patarė keliems parapijiečiams eiti visų vardu klebono atsiprašyti už padarytą nemalonę prie vyskupo. „Nuėjusios kelios merginos ir moterys puolė klebonui po kojų verkdamos:

– Tėveli, neapleisk mūsų, neapleisk!..

– Vaikai, eikite, melskitės, – atsakė klebonas, – esu labai sujaudintas, negaliu jums ką daugiau pasakyt“, – rašė apie įvykį kun. K. Olšauskas.

Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia buvo statoma vien parapijos lėšomis, aplinkiniams dvarams arba visai neprisidėjus, arba prisidėjus labai nedaug. Buvo statoma iš ūkininkų suvežtų akmenų bei čia pat, Salantuose, degtų plytų. Visais bažnyčios statybos reikalais rūpinosi tam tikslui samdytas statybininkas latvis F. Tramdachas iš Mintaujos ir jo pavaduotojas taip pat latvis A. Kugenieks. Šios bažnyčios pastatymas kartu su altorių įrengimu kainavo 95814 rub. 1911 m. spalio 19 d. Skuodo dekanui kun. Šaulevičiui pašventinus bažnyčią, tą pačią dieną joje buvo pradėtos laikyti pamaldos, o 1918 m. liepos 22 d. Žemaičių vyskupas P. Karevičius ją konsekravo tuo pačiu vardu, kokį turėjo ir senoji bažnyčia.

Ne mažiau nei bažnyčios statyba kun. P. Urbanavčiui rūpėjo savo parapijiečių švietimas. Dar 1905 m. gruodžio 4 d. jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

Grįžęs į Salantus, vieną šventadienį, jis savo parapijiečiams kalbėjo, kad Lietuvai auštanti nauja gadynė, kad lietuviai, Vilniuje susirinkę, bendrai aptarė savo reikalus. Taip pat klebonas susirinkusiems parodė iš Vilniaus parsivežtą Lietuvos Vyčio atvaizdą, tautinę vėliavą, taip mėgindamas žmonių sąmonėje gaivinti lietuvybę. Beje, vos atvykęs į Salantus, kun. P. Urbanavičius per vargonininką ėmė tarp piliečių platinti lietuviškas knygas bei laikraščius „Šaltinį“ ir „Vienybę“.

Atlikęs savo bažnytinius reikalus daug dėmesio kunigas skyrė žmonių, o ypač jaunimo, švietimui. Jis ragindavo juos šviestis, išmokė lietuviškai rašyti. Tam tikslui 1906 metų rudenį kun. P. Urbanavičius Salantuose įsteigė vienklasę „Saulės“ mergaičių mokyklą. Čia buvo dėstomi šie dalykai: tikyba, lietuvių kalba, aritmetika, geografija, istorija, rašyba, dainavimas ir dailė. Šioje mokykloje nuolatos dirbo dvi mokytojos, kurioms atlyginimą mokėdavo ir visą išlaikymą teikdavo pats klebonas. O kapeliono pareigas šioje mokykloje įvairiu laiku ėjo kun. K. Pakeltis ir pats klebonas kun. P. Urbanavičius. Auklėjimo dvasia čia taip pat buvo griežtai katalikiška ir tautinė. O kai atsilankydavo rusų inspektorius, mokinės turėdavo giedoti „Bože, caria chrani“, bet savo šventėse jos traukdavo taip pat ir „Lietuva, Tėvyne mūsų“.

Ši mokykla visą laiką buvo išlaikoma kun. P. Urbanavičiaus lėšomis ir veikė iki 1918 metų. Pasitaikydavo atvejų, kad gabesnes mergaites klebonas savo lėšomis siųsdavo mokytis toliau. Kai jos, baigusios mokslus, norėdavo savo geradariui atsilyginti, šis atsisakydavo priimti grąžinamą pašalpą.

Kun. P. Urbanavičius ne tik siekė šviesti savo parapijiečius, bet ir stengėsi kelti jų materialinį gyvenimo lygį. Tam tikslui be caro valdžios leidimo 1905 metais „Kauko“ pavadinimu, kunigas buvo įsteigęs vartotojų bendrovę. Be to, prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo klebonijoje nuolatos maitino keliolika neturtingų motinų su vaikais, guosdavo ir šelpdavo tas savo parapijietes, kurių vyrai buvo mobilizuoti į karą. O kas besuskaičiuos, kiek šis kunigas skirdavo savo lėšų neįgalių žmonių šelpimui? Jis niekada nepraeidavo pro šalį, kai reikėdavo jo pagalbos.

Bene didžiausią savo lėšų ir pastangų dalį kun. P. Urbanavičius paskyrė jauniausiai kartai – vaikams. Tad daug laiko jis pats skyrė jaunųjų parapijiečių katekizavimui. Kad vaikai neužmirštų iš kunigo lūpų išgirstų dalykų, šis jiems duodavo namo neštis savo paties mašinėle rašytą katekizmą. Tad po iškilmingos Pirmosios Šv. Komunijos jis mažuosius parapijiečius vis kviesdavosi į kleboniją pas save ir trejus metus iš eilės kartodavo ir gilindavo tikėjimo tiesas.

Ypač skaudu kun. P. Urbanavičiui būdavo tada, kai jis sužinodavo, jog jo išmokytas ir išauklėtas jaunimas pasukdavo klystkeliais. Į tai jautriai reaguodavo ne tik žodžiu, bet ir raštu. Štai ką kartą Erlėnų kaimo berniukams jis rašė:

„Mylimi Broliukai! Ir jūs juk esate žadėję Jėzaus neišduoti... Ne stabmeldžiams neišduoti, kurie nuo jūsų juk nė reikalaute nereikalavo. Bet kur kas blogesniems, negu stabmeldžiai. Kurie veržte veržiasi jūsų širdin – piktosioms dvasioms.

Ar bent beatsimenat? Dar gan maži tebuvot... Vieną gražią pavasario dieną, vainikų šventėms besibaigiant, atėjot kartą bažnyčion gražiai apsitaisę, su rūtų šakele prie jaunutės širdies, su žvakele rankose... Atsimenate? Buvo tai jūsų gyvenimo gražiausia valanda... Pirmosios Komunijos diena. Gal Jėzų pirmą kartą savo širdin priėmę, nieko jam nežadėjot? Kur nežadėję? Gal užmiršot, bet žadėjot, tiktai savo rūtelių ir žvakelių paklauskit, jie jums primins! Tuokart jūsų širdelės sakyte sakė: „neišduosime!“

Antrą jūsų priežadą aš pats juk girdėjau. Jei jau užmiršote, aš jums priminsiu. Tą pačią Pirmosios Komunijos dieną, tik vėliau, visi suklaupę prieš altorių atnaujinote priežadus Šventajame Krikšte padarytus. Tarytum vakar tai buvo... Matau jus savo dvasios akimis prieš altorių suklaupusius, su uždegtomis žvakelėmis rankoj. Girdžiu savo dvasios ausimis į mano klausimą – „Ar prižadi sulig tuo šventuoju tikėjimu gyventi ir tame šventame tikėjime mirti?“ – Jus vėl vienbalsiai atsakant: „Prisižadu! Prisižadu! Prisižadu!“

Gal tuokart pilnai nesupratote, nes maži tebuvote, bet šiandien turite suprasti gerai, ką tuokart esate padarę? Kam pasižadėję? Juk ne žmonėms, bet Dievui. Kaip jūs dabar gyvenat? Kaip savo priežadus pildot? Kaip jums sąžinė sako? Tikiu, kad ne vienas iš jūsų tebesate tokie dori vaikai, nes, kad jūsų dorybe tikėti liautis turėčiau, per didelis man būtų smūgis, turėčiau pilnai nusiminti... Bet tikiu, nes noriu tikėti...

Jėzus paskutinės vakarienės metu yra pasakęs savo apaštalams:

„Jūs gryni esate, bet ne visi!“ Jėzus tuomet žinojo, jog vienas iš jų yra išdavikas (...) tą patį ir aš jums pasakyti galiu, mylimieji Broliukai! „Tikiu, kad jūs tebesate dori, bet ne visi“! O dėl to, kad NE VISI, labai man liūdna yra; nes VISUS aš jus vienodai mokiau!“

Panašaus turinio kun. P.  Urbanavičiaus laiškai jaunuoliams palikdavo gilų įspūdį ir juos dažnai grąžindavo į doros kelią.

Kad jaunoji karta būtų doroviškai auklėjama, pasirašydamas „Kuprano“ slapyvarde, kun. P. Urbanavičius parašė ir išleido keletą šviečiamojo pobūdžio knygelių. 1908–1910 metais išleista dviejų dalių maldaknygė „Leiskite mažučiams ateiti prie Manęs“, o 1920 metais – dailių praktiškų patarimų ir pamokymų mergaitėms knygelė „Sesutei – Rūtelei“, kuri 1927 metais susilaukė antros laidos. 1922 metais pasirodė patarimų ir pamokymų knygelė „Broliukui – Dobilėliui“. Šia knygele autorius siekė, kad jaunasis skaitytojas, laikydamasis Dievo, nesiduotų suvedžiojamas, pamiltų mokslą, gerbtų tėvus, švęstų sekmadienius, būtų skaistus, blaivus, drąsus, linksmas, skaitytų geras knygas, aukotųsi savo tėvynei. Visa tai galima rasti ir 1925 metais kun. P. Urbanavičiaus išleistoje jo kaimo jaunimui skirtoje knygelėje „Man šviečia saulė“.

Su neslepiamu optimizmu kun. P. Urbanavičius sutiko prasidedančias istorines permainas mūsų tėvynėje. Būdamas dešiniųjų pažiūrų visuomenininku, jis 1917 metais dalyvavo Vilniaus Lietuvių konferencijoje ir rugsėjo 22 d. buvo išrinktas į Valstybės Tarybą. Kaip politikui kiek plačiau čia pasireikšti neteko, nes, kairiesiems protestuojant dėl per didelio skaičiaus kunigų Valstybės Taryboje, iš jos kun. P. Urbanavičius pasitraukė.

Tuo pačiu metu kai kurie Valstybės Tarybos nariai, pažinoję kun. P. Urbanavičių, kaip laisvai mokantį vokiečių kalbą, kvietėsi jį vykti delegatu į Berlyną, vesti derybas su kaizerio valdžia, tačiau šių pareigų jis atsisakė ir visam laikui atsisveikino su politiko karjera.

1918 m. vasario 16 d. pasirašytu aktu Valstybės Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Mūsų tėvynėje kūrėsi savivaldos komitetai, kuriuos organizavo įvairių pažiūrų visuomenės veikėjai, tarp kurių buvo ir socialistų. Toks komitetas susikūrė ir Salantuose. Jį įkūrė kairiųjų pažiūrų žmonės ir pavadino „Darbininkų ir darbo valstiečių Taryba“, o ji buvo suorganizavusi milicijos būrį tvarkai palaikyti. Be to, šios tarybos atstovai organizuodavo mitingus, kuriuose buvo pasisakoma prieš Valstybės Taryboje vyravusią dešiniųjų daugumą ir prieš Valstybės Tarybos siūlomą monarchinę valdžią, skiriant Lietuvos karaliumi Urachą ir taip visiems laikams susiejant Lietuvą su Vokietija. Kairieji pasisakė ir už parapijos žinioje buvusių dvarų ir kitokių turtų nusavinimą.

Kun. P. Urbanavičius buvo kategoriškai nusistatęs prieš kairiuosius ir taikstytis su jų siūloma tvarka nenorėjo. Jis pradėjo važinėti po parapijai priklausiusius kaimus ir raginti žmones, kad būtų renkamas naujas komitetas. Visa tai paspartėjo, kai netrukus į Salantus atvyko lietuvių savanorių būrys su keliais vokiečių kariais ir buvusią „Darbininkų ir valstiečių Tarybą“ likvidavo.

Buvo sudarytas vien iš dešiniųjų atstovų parapiniu principu veikiantis kun. P. Urbanavičiaus vadovaujamas „Katalikų sodiečių komitetas“, kuris įkūrė naują Valsčiaus Tarybą. Iki mūsų dienų yra išlikęs ir šio komiteto išleistas atsišaukimas, kuriuo kreipiamasi:

„Salantų parapijos katalikai sodiečiai! Sugriuvo pasaulis kaip molio indauja, kuri per ilgai yra vandenį nešiojusi... Lietuva išsprūdo iš priešo nagų. Tiesa, nebėra tikrosios valdžios, kuri Lietuvoj tvarką išlaikyti galėtų. Bet laikinoji valdžia jau susitvėrė, tai – Valstybės Taryba mūsų sostinėj Vilniuj su Ministerių Kabinetu...

Ji, ta Valstybės Taryba mūsų sostinėj Vilniuj, kviečia mus susitvarkyti... Salantų „Darbininkų ir darbo ūkininkų taryba“ apvylė mus skaudžiai, – ja pasitikėti mes nebegalime. Žadėjo priimti valdžion (prezidiuman) ir iš ūkininkų, ir iš mažažemių, ir iš sodžiaus bežemių, tuo tarpu pateko tenai studentai, veterinoriai, amatininkai ir kiti tėvynaičiai... Kaip mes, sodiečiai, galime pasitikėti ta valdžia, kurios nariai apie mūsų reikalus nė suprasti nesupranta?

Kaip mes, katalikai, galime ja pasitikėti, kad ji nuo pirmųjų savo gyvavimo valandų nesidrovi savintis bažnyčios ir parapijos turto? Ta taryba gal gali vadovauti amatininkams ir kitiems miestelio gyventojams, bet ne mums, sodiečiams, katalikams! Sodiečiai! (...) Atėjo laikas ir mums apsispręsti! Mes nenorime, kad mus miestelio „daraktoriai“ ir kiti amatininkai už nosies vedžiotų! Mes norime įsteigti savo valsčiaus valdžią, kurioje sutilptų visi: ir ūkininkai, ir mažažemiai, ir bežemiai – ne vien mūsų prakaitu mintantys miestelio amatininkai! (...)

Sodiečiai! Susirinkime tverti tą savo valdžią pietnyčioj 29 d. lapkričio. Susirinkime visi, kam brangi Lietuvos ateitis, kam rūpi Bažnyčios laisvė, kam rūpi katalikų parapijoj jaunimo auklėjimas! Susirinkime visi 20 metų sukakę vyrai ir moterys: ūkininkai, mažažemiai ir bežemiai!...

Susirinkimas prasidės iškilmingomis pamaldomis bažnyčioje 10 val. ryto 29 XI ir atsitiks prie senojo valsčiaus buto. Taigi pietnyčioj valio! Visi į Salantus! Katalikų sodiečių komitetas“.

Su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu prasidėjo kovos dėl jos išsaugojimo. Lietuvos nepriklausomybės priešai – bolševikai, bermontininkai ir lenkai – stengėsi mūsų nepriklausomybę ne tik susilpninti, bet ir visiškai ją „pasmaugti“.

Lietuviai, vedini patriotizmo, stojo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir kilo į mūšius su priešais, kad apgintų savo tėvynės laisvę. Tad ir kun. P. Urbanavičius, žadino Salantų parapijos jaunimo patriotizmą ir vienybę. Štai kaip jis karą rašė kreipimesi į Kalniškių kaimo jaunimą:

„Priežodis sako: „Vienybėj galybė“. Tą patį tvirtina ir mūsų dainius Jakštas, sakydamas eilėmis:

Vienas žodis – ne šneka.

Vienas vyras – ne talka.

Kai du stos,

Visados

Daugiau padarys:

Viens pradės, kits padės,

Daraug darbą varys!“

Iš tikrųjų, juk tik vienybe užsilaiko ir auga šeimynos, vienybe tautos ir giminės klesti, vienybe žydi valstybės... Ar tam priparodymų reikia?

Žiūrint, draugai ir draugės: mūsų Lietuvoje vienybė žydėjo, ji buvo galinga, ją gerbė visas pasaulis, ji savo ribas iki Juodųjų jūrų buvo praplatinusi. Bet vienybei išsekus – mūsų Lietuva griuvo, ji ilgiems amžiams svetimųjų vergybon buvo patekusi ir tarytum mirte mirusi!..

Bet šiandien ji keliasi, nes jos geriausieji vaikai spiečias krūvon: tarp jų atsirado vienybė! (...) Žiūrėkit, kaip mūsų broleliai-dobilėliai, krūvon susispietę, veja bolševikus iš Lietuvos, kaip bermontininkus tremia, kaip laikos prieš nuožmųjį lenką, nė vienos pėdos jiems neužleisdami! (...) Šit, ką daro vienybė! (...)

Taigi vienybėn, vienybėn visi! Ypač jūs, pavasarininkai, kurių obalsiai „Dievui ir Tėvynei!“ (...) „Vienas už visus, visi už vieną!“, bet kad vienybė tarp mūsų žydėtų, atiduokime kiekvienam, kas jam priklauso: pagarba – pagarbą, kam meilė – meilę. Niekuomet vienas prieš kitą nesistiepkime, vienas kito neužgaukime, su meile vienas kitam patarnaukime, viens kitam padėkokime, viens už kitą užstokime, viens už kitą galvą paguldykime, nes mes broliai, sesutės!“

1919 metų vasarą kun. P. Urbanavičius Salantuose suorganizavo dvidešimties savanorių būrį, kuris išmokytas naudoti ginklą, fronte kovojo prieš bolševikus. Be to, kiek leido galimybės, kun. P. Urbanavičius rinko savanoriams paremti rinkliavas pinigais ir rūbais, prie to prisidėdamas ir pats.

Visą gyvenimą kun. P. Urbanavičius nenukrypstamai konservatyviai laikėsi savo pažiūrų ir pasaulėžiūros. Jis nemėgo nusileisti kitaip mąstantiems, o ypač kairių liberalių pažiūrų visuomenės veikėjams ir politikams, kurių vis daugiau atsirado po praūžusių revoliucijų ir kurių siekiams jis visiškai nepritarė. Apie tai kun. P. Urbanavičius kartą rašė vienoje savo realijoje Žemaičių vyskupui, apibūdindamas padėtį taip:

„1919 metais ir šitą parapiją žymiai palietė. Žmonės, daugiau ne kaip kitur nuo dvarų nukentėję, bijodami dvarų, greičiau patikėjo iš svetur atsibaldžiusiems neteisiems pranašams. Tų gi tikslas buvo, mažinant dvasininkijos autoritetą, pasikasti po pačios Kristaus įsteigtos Bažnyčios pamatais. „Dvasiškija eina kartu su ponais ir kartu su jais baudžiavą gražins!“ Baimės slegiami, rinkimuos į Steigiamąjį Seimą daugiau kaip pusė balsavo už svetimuosius pranašus, kurie juos nuo baudžiavos paliuosuoti žadėjo.

Bet dauguma greit susizgribo ir šit, rinkimuose į savivaldybę pergalėjo krikščionys demokratai. Šiandien Valsčiaus Valdyba grynai katalikiška, taip pat ir dauguma Valsčiaus Tarybos“.

Nuolatinės įtampos ir rūpesčių kupini metai ilgainiui pakirto kun. P. Urbanavičiaus sveikatą: 1923 m. vasarą, besakant bažnyčioje pamokslą, jį ištiko širdies smūgis. Tąkart kunigui buvo lemta pasveikti. Kiek apsigydęs pas seserį Valeriją, šiek tiek sustiprėjęs ir gydytojo patartas, kun. P. Urbanavičius išvyko gydytis į Kisingeno kurortą Vokietijoje. Pasigydęs ir pailsėjęs jis į tėvynę grįžo sustiprėjęs. Tačiau išsekusios jėgos vertė ieškoti ramesnės vietos ir jis tikėjosi, jog vyskupas jį perkels į kurią mažesnę parapiją, tačiau jam teko Salantuose pasilikti iki 1926 metų pabaigos.

Žemaičių vyskupas, įvertinęs kun. P. Urbanavičiaus nuopelnus bažnyčiai ir tėvynei, 1918 m. gruodžio 5 d. jį buvo paaukštinęs garbės kanauninku, o vėliau siūlė ir kanclerio vietą, tačiau jos kunigas atsisakė. O kai 1926 metais Žemaičių vyskupijos ganytoju buvo paskirtas vysk. J. Staugaitis, tai šis tų pačių metų lapkričio 30 dieną savo pirmuoju generalvikaru išsirinko kun. P. Urbanavičių ir jis į Telšius išvyko 1926 metų pabaigoje.

Kaip ankstesnieji šios vyskupijos ganytojai, taip ir naujasis vyskupas, tęsdamas senųjų žemaičių vyskupijų, turėjusių nuosavas dvasines seminarijas Kražiuose ir Varniuose, tradicijas, 1927 m. birželio 5 d. tokią seminariją įsteigė ir Telšiuose. Iškilo klausimas ir dėl naujų seminarijos rūmų, kurie buvo planuojami statyti Telšiuose. Tam darbui nepakeičiamas vėl buvo kun. P. Urbanavičius, kuris, padedamas kun. K. Andriukaičio, vėl, nedelsdamas kilo į darbus. Seminarijos rūmai buvo statomi vien iš suaukotų lėšų. Kaip vyko aukų rinkimas, kun. P. Urbanavičius visa tai apibūdindamas 1930 m. vasario 20 d. vykusioje dekanų konferencijoje kalbėjo:

„Mes be rinkliavų apseiti negalime. Pirmoje eilėje mūsų Kunigų seminarija reikalauja lėšų. Nors rūmai jau gyvenami, bet dar ne visiškai baigti; reikia juos užbaigti. Bet Seminarijos laikymas...

Kanonai duoda vyskupui teises uždėti diecezijai mokesti seminarijos naudai. Tas mokestis (pas mus iš 7 asmenų 1 Lt metams) jau renkamas trečią kartą. Žmonės seminarijai visur palankūs: kiek išgalėdami duoda ir, kur tik vietos dvasininkija Seminarijos reikalus ima širdin, ten rinkliavos buvo sėkmingiausiai pravedamos. Bet dvasiškių esama įvairių: ir tokių, kuriems pagirti neužtenka žodžių, kurie jau trečią rinkliavą pravedė, ir tokių, kurie pirmosios nepabaigė! ... Kai kurie guodžiasi neturį nei laiko, nei galimybių. Jiems patariama ką nors pasikviesti į talką. Kad ir iš centro... Ypač centrui sekasi tie dalykai... Kai kuriems kurija turėjo pagalbą teikti...“

Nors ir nelengva buvo rinkti lėšas, tačiau nuo 1927 iki 1931 metų diecezijos kunigai Seminarijos rūmų statybai paaukojo 270730,50 Lt, o tikintieji – 203019,77 Lt. Prie viso to prisidėjo ir JAV lietuviai, paaukoję 305673,50 Lt. Tad jau 1928 m. gruodžio 6 d. iškilmingai buvo pašventinti naujieji Seminarijos rūmai.

Vysk J. Staugaitis pasirūpino, kad būtų pastatyti vyskupo rūmai bei jo įstaigai reikiamos patalpos. Taip, beje, ir tąkart 1929 metais buvo pradėti iš aukotojų lėšų statyti pastatai, kainavę daugiau nei 250000 litų.

Neliko neįvertinti kun. P. Urbanavičiaus pradėti ir nuveikti darbai. Visa tai įvertindama bažnytinė vyriausybė 1930 metais jį pakėlė į Vyskupo rūmų prelatus.

Dirbdamas didelius ūkinius darbus prel. P. Urbanavičius rasdavo laisvo laiko tęsti senai pradėtą švietėjišką darbą. Be nuolatinio bendradarbiavimo „katalikybės, tautybės ir demokratybės liaudžiai šviesti savaitraštyje“, „Žemaičių prieteliuje“, kurį leido Telšių katalikų veikimo skyriaus valdyba bei Telšių vyskupija, kurį redagavo K. Berulis, J. Dagilis, F. Gureckas, J. Mačernis, P. Maželis, V. Motiekaitis, B. Norvaišaitė, P. Ramanauskas ir K. Olšauskas, kuriame bendradarbiavo S. Gabaliauskis, S. Grigaliūnas, M. Račkus, V. Raulinaitis, J. Staugaitis, K. Šaulys, K. Vanagas, G. Valančius, A. Vitkauskas, A. Žukas ir kiti katalikų dvasininkai bei pasauliečiai, prel. P. Urbanavičius išleido keletą šviečiamojo pobūdžio bei mokslinių veikalų. Iš jų reikėtų paminėti 1927 metais išleistą jaunavedžiams skirtą knygelę „Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir laikysis savo moteries!“, 1931 metais išleistą jaunimui, siekiančiam idealų, gana storą knygą „Spinduliai“, 1934 metais išleistą eucharistinių maldų ir apmąstymų knygelę „Šventoji valanda“ ir 1939 metais parašytą dviejų tomų veikalą apie rusų nukankintą arkivyskupą Šv. Juozapatą Kuncevičių. Šis prel. P. Urbanavičiaus parašytas istorinis veikalas dienos šviesos taip ir neišvydo, nes jį autorius buvo pasiuntęs „Draugijos“ redaktoriui N. Raštučiui į Kauną, kad šis pasirūpintų knygos išleidimu. Nesulaukęs atsakymo iš Kauno, prel. P. Urbanavičius buvo pasirengęs šią knygą išleisti savo lėšomis. Šį užmojį sutrukdė pirmoji sovietinė okupacija, kurios metu dingo ir šios, paskutiniosios prel. P. Urbanavičiaus knygos, rankraštis.

Iki gyvenimo pabaigos prel. P. Urbanavičius išliko neabejingas skurde atsidūrusiems tautiečiams. Jis daugelį žmonių savo lėšomis rėmė ir gyvendamas Telšiuose, kas tik į jį kreipdavosi. Ne kartą dėl savo gerumo kunigas būdavo išnaudojamas. Viename savo laiške, skirtame iš prel. P. Urbanavičius norėjusiai pasipelnyti moteriai, jis rašė:

„Geroji, į Tavo malonųjį laiškelį galėčiau atsakyti: „Duočiau, kad galėčiau; pinigėlių, kad turėčiau“. Bet neturiu ir neduodu. Man rodos, kad ne pinigėlių reikėjo prašyti, bet išaiškinti dalyką, kas pasidarė su kanauninko X įduotais pinigais? Kur jie išvėso? Aš turėjau primokėti už vyną aštuonias dešimtis litų. Tu mane privertei duoti ne 50 Lt., bet viso labo 140 Lt., vadinasi viso 90 Lt. daugiau. Jei tau mažmožis, žinokis – man ne mažmožis. Mėčioti aš neturiu iš ko.

Taigi pinigėlių nei dovanomis neduosiu – neturiu liekų. Bet kad manęs palaiminimo savo moterystei ir neprašei, vis dėlto aš Tau siunčiu geriausių linkėjimų. Te padeda Dievas gyventi, dirbti ir užsidirbti ir sau, ir būsimai kartai. Tavo Senelis“.

Atėjo tragiškas Lietuvos nepriklausomybei ir visai lietuvių tautai metas. 1940 metų vasarą, pasikeitus politinei santvarkai mūsų tėvynėje, visus žmones ir katalikų dvasininkiją užgriuvo sunkumai. Tų pačių metų liepos mėnesio pradžioje sovietų kariuomenės dalinys užėmė Telšių vyskupo rūmus ir ten iki tol gyvenusius gyventojus iškraustė. Tuo pasinaudodamas prel. P. Urbanavičius išsikėlė gyventi į Salantus. Jei pradžioje ten dar turį laiką teko gyventi klebonijoje, tai netrukus ir iš čia išvytas prel. P. Urbanavičius paskutinius savo gyvenimo metus buvo priverstas leisti vietos špitolėje, dideliame skurde, šelpiant kai kuriems salantiškiams. Čia gyvendamas, 1941 m. gegužės 27 d., nesulaukdamas skaistesnių dienų, aprūpintas šv. sakramentais, jis atidavė Dievui savo kilnią sielą.

Amžino poilsio vietą prel. P. Urbanavičius išsirinko Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje. Velionį laidojo iš Telšių atvykę abu vyskupai – J. Staugaitis ir V. Borisevičius. Ant buvusio klebono kapo jam dėkingi salantiškiai netrukus pastatė juodo granito paminklą, taip įamžindami šio kunigo, švietėjo bei geradario atminimą, kuris neišblėso ir iki šiol, per istorinių permainų audras ir ilgus laiko dešimtmečius. Prel. Pranciškaus Urbanavičiaus gyvenimas ir veikla turėtų būti pavyzdys šiandienos ir ateities kartoms.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: 2019-ųjų sezonui besirengianti Lietuvos futbolo čempionė Marijampolės „Sūduva“ antrosiose draugiškose rungtynėse namuose penktadienį nusileido Rygos RFS (Latvija) ekipai 1:3 (0:2).
  • UŽSILIEPSNOJO: šeštadienį centrinėje Meksikoje užsiliepsnojus prakiurusiam naftotiekiui, žuvo mažiausiai 20 žmonių, o 54 buvo sužeisti, informuoja naujienų agentūra AFP.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar pasitikite privačiais pensijų fondais?

balsuoti rezultatai

Kiek laiko per dieną internete praleidžiate ne darbo reikalais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-3      0 C

  -7     C

 

-12.  -14  C

-5. -7 C

   -1     C

 

  -8    -10  C

4-5 m/s

5-6 m/s

 

2 m/s

 

USD - 1.1402 PLN - 4.2931
RUB - 75.6267 CHF - 1.1331
GBP - 0.8813 NOK - 9.7218
reklama
Kalėdos 2018