Lietuvos Žana d’Ark - Emilija Pliaterytė

„Sielą Dievui, o gyvenimą Tėvynei atidavė“ - toks užrašas ant kuklaus grafaitės Emilijos Pliaterytės antkapinio paminklo tokiame pat kukliame Dzūkijos miestelyje Kapčiamiestyje.

Tačiau kažin ar kas rastų tinkamesnius šios asmenybės gyvenimą nusakančius žodžius?! Juk ne paminklų didumas, puošnumas tautų istorijoje ir žmonių širdyse šimtmečiams įbrėžia iškilių asmenybių atminimą.

Vargu ar rasis Lietuvoje žmogus, nieko negirdėjęs apie šią neeilinę asmenybę - neįtikėtinai narsią 1831-ųjų sukilimo karžygę, jauna, liauna ranka tvirtai laikiusią kovos kardą, o taurioje sieloje kaupusią drąsą, neįkainojamą turtą - besąlygišką meilę Tėvynei, žiaurią carinę priespaudą kentusiems jos žmonėms. Nors pragyvenusi vos 25 metus, tačiau poetų apdainuota, rašytojų aprašyta, daugelio dailininkų piešta, o eilinių Lietuvos žmonių tiesiog narsiajai Prancūzijos Mergelei Žanai d’Ark prilyginta, ji ilsisi Dzūkijos žemėje.

Garbingos giminės atžala

Pliaterių protėviai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko iš Livonijos. Lietuvoje daug dvarų turėjusi grafų Pliaterių giminė garsėjo kultūra, labdara, gabumais, išsimokslinimu.

Beje, mūsų laikotarpiu vienas jų giminės palikuonis - grafas Dominykas Pliateris (1925-2002) - dar spėjo grįžti iš Sibiro tremties į laisvą Lietuvą. Mirė Utenoje.

Visi Pliateriai buvo baudžiavos priešininkai, bajorų seimeliuose agitavo už jos panaikinimą, žemės suteikimą tiems, kas ją dirba. O Dusetų dvaro savininkas grafas Mykolas Pliateris-Zybergas dar prieš 1831 metų sukilimą panaikino baudžiavą, pakeisdamas ją mokesčiu.

Neilgai glaudė tėvo rūmai

Tačiau, kaip liaudyje sakoma, šaukštas deguto medaus statinę sugadina. Tą „sugadintą skonį“ būsimajai tautos karžygei E.Pliaterytei teko pajusti dar vaikystėje...

Emilija gimė Vilniuje, Ksavero Pranciškaus Pliaterio ir vokiečių kilmės aristokratės Anos fon Mol šeimoje, 1806 metų lapkričio 13 dieną (jų ištaigingi rūmai stovėjo Šv.Ignoto gatvėje). Bet dėl tėvo aistringos, nevaldomos prigimties, šeimos pažeminimo visuomenės akyse tėvai anksti išsiskyrė. Emilijai buvo vos devyneri, kai, palikusi rūmus, turtus, motina išsivežė ją į Lyksnos dvarą (netoli Daugpilio), kurį valdė jos vyro brolis M.Pliateris-Zybergas. Čia jos ir gyveno iki Emilijos motinos mirties, iki grafaitės pilnametystės.

O Ksaveras Pliateris vedė antrą kartą - dvarininkaitę ir per septynerius metus su ja susilaukė... septynių vaikų!

„Lenkų kilmės, lietuvių tautybės“

Taip grafaitė Emilija nusakydavo savo tapatybę. Nuo mažens ji itin domėjosi savo gimine, proseneliais, jų darbais ir nuopelnais Lietuvai. Laikydama save lietuve, mokėsi lietuvių kalbos. Suprantama, kad to meto aukštuomenės rūmuose lenkiškoje ir prancūziškoje kalbinėje aplinkoje tai buvo nelengva. Tačiau ji, nuolat skatinama savo mokytojo barono Vilhelmo Dalvigo (beje, kurį ji mylėjo platoniška jaunystės meile), bendravo su baudžiauninkais, kartu su motina vežiodavo jiems labdarą, gydydavo, kartu švęsdavo tradicines šventes, klausėsi jų dainų, pasakų, rinkdavo senienas muziejams. Tai jai ne tik padėjo išmokti kalbėti lietuviškai, bet ir ugdė jos širdyje meilę savo gimtajai šaliai, baudžiavos jungą, nežmonišką rekrutų prievolę kenčiantiems žmonėms.

„Aš nebūčiau paklususi!..“

Smurto, prievartos, žmogiškojo orumo trypimas skaudžiai žeidė augančios grafaitės jautrią širdį, kėlė mintį, kad tiems baisumams reikia priešintis, kad ir kieno valia, kokiais tikslais tai daroma. Dar paauglystėje, išgirdusi Lenkijos karalienės Jadvygos gyvenimo istoriją - kad ji, būdama Vengrijos kunigaikštytė, dar vaikystėje politiniais sumetimais buvo sužadėta su triskart už ją vyresniu Lenkijos karaliumi Jogaila, o penkiolikos metų už jo ir ištekinta, nors net susikalbėti su juo nemokėjo, kad visą gyvenimą ji rūpinosi vargstančiais paprastais žmonėmis, - Emilija nelauktai saviškiams pasakė: „Aš nebūčiau paklususi!.. Netekėčiau!..“

Ir netekėjo!.. Kai Dinaburgo tvirtovės įgulos generolas M.Kablukovas, įsižiūrėjęs didžiaakę grafaitę nuo jos paauglystės (išpildęs jos svajonę turėti žirgą, su kuriuo ji vėliau vedė į kovą savo sukilėlių būrį), pagaliau jai pasipiršo, ši savo neigiamą atsakymą jam paaiškino ne solidžiu amžiaus skirtumu, o primindama, kiek kartų rusai nuniokojo Vilnių, visą kraštą, ką tebedaro ir nūnai. „Aš - lietuvaitė!“ - dar pridūrė dėl aiškumo.

Karžygys dvasia

Nuo mažens Emilija mėgo žiūrėti į Žanos d’Ark atvaizdą, skaityti apie jos žygius. Jau tada jos galvelėje brendo mintys apie aukojimąsi žmonijos, šalies, tautos labui. O paaugus tokį įkvėpimą jai žadino poeto Adomo Mickevičiaus įtaigūs posmai. Su užsidegimu ji deklamuodavo jo poemą „Gražina“, įsivaizduodama save herojės vietoje:

„Uždekit laužą! - Dūmų sūkurys Aukštai aukštai pakyla į padangę. Ar žinot jūs, jog dega moteris, Nors ją ir sunkūs kario rūbai dengia? Nors moteris, bet karžygys dvasia...“

Ir nenutuokė grafaitė, kad iš tiesų ateis laikas, kai tas pats poetas duos jai vardą „Laisvės riteris“, skirs jai eilėraštį „Pulkininko mirtis“, jos nueitą kovų kelią šlovins A.Vienuolis, rašydamas apie 1831 metų sukilimą, net Amerikos lietuviai pastatys dramą „Emilija Pliaterytė“, o vienas geriausių to meto tapytojų V.Kosakas nutapys įspūdingą paveikslą „Emilija Pliaterytė susidūrime prie Šiaulių“! Apie ją bus rašoma istorijos vadovėliuose, jos vardu Lietuvoje ir Lenkijoje bus pavadintos mokyklos, gatvės... Bet visa tai bus ateityje.

Karštas Emilijos idėjų palaikytojas buvo jos pusbrolis Cezaris Pliateris iš Dusetų dvaro (sukilimui pralaimėjus, jis pasitraukė į Lenkiją), palaikęs ryšius su revoliucingai nusiteikusiais Vilniaus universiteto studentais. Emilija įstojo į broliją „Laisvė ar mirtis“, tapo ryšininke tarp Vilniaus ir Dinaburgo karo mokyklos studentų, jau besiruošiančių sukilimui. Tada jei reikėjo būti arčiau Vilniaus. Mirus motinai, Emilija nutarė ten vykti. Vylėsi, kad tėvas neatsakys jai pastogės. Tačiau apsiriko. K.Pliateris pareiškė nepažįstąs jos - savo pirmagimės dukros ir pasiūlė... apsigyventi pensione. Grafaitė taip ir padarė. Jos kambarėlyje su draugais lankydavosi pusbrolis C.Pliateris, perduodavo informaciją apie pasiruošimo sukilimui eigą Lietuvoje ir Lenkijoje. O jam prasidėjus, ji, sėdusi ant savo mylimo žirgo vardu Vėtra, kartu su savo bičiule Marija Rašanavičiūte (vėliau ji tapo jos adjutante) išjojo pas kovotojus.

Deja, sukilėlių vadovai pareiškė - merginų negalį į savo gretas priimti, nes tai pavojinga; o kovų metu jos tik kelsiančios rūpesčių.

Tačiau merginos sumanė juos pergudrauti: nusikirpo trumpai plaukus ir atvyko į būrį kaip vaikinai - su vyriška apranga. Iš daugybės jaunų savanorių vaikinų jos nesiskyrė, tad buvo priimtos. Tačiau ta apgaulė buvo reikalinga tik laikinai, kol jos parodė, ką galinčios mūšiuose.

Žmonės, nebijokite! Ginkluokitės!..

Pagaliau atėjo diena, apie kurią svajojo lietuvių Žana d’Ark. 1831 metų liepos 29 dieną ji atjojo pas savo aukštaičius prie Dusetų bažnyčios ir kreipėsi į baudžiauninkus lietuviškai:

- Laikas jau atėjo, idant būtumėt tikrai valnais. Neklausykit daugiau ispravninkų, asiesorių naziratelių ir kitų maskoliškų uriadnikų. Nebijokite, jums nieko nedarys komisaras, ekonomas, pisorius. Jei tiktai imsitės už rankų ir drauge su lenkais išginsit iš tos žemės maskolius... Nebūsit mužikais, kaip dabar vadina maskoliai, ir nijokio ant savęs neturėsite taip sunkaus jungo, nemokėsite niekada pagalvinės ir niekada negaudys jus kaip žvėris į rekrutus.

Ir žmonės, žinodami, kas ji, patiki. Taip jiems kalba ne koks kantrybės netekęs baudžiauninkas, o grafaitė! Juk jie dar gegužės 2-ąją matė Smilgiuose ginkluotų sukilėlių dalinių apžiūrą, kur atvedė savo būrį ir ji - grafaitė Pliaterytė!

Ir baudžiauninkai griebiasi ginklų! Ne tik tų, kuriuos jiems dalijo sukilėliai. 280 raitininkų, keli šimtai dalgininkų - toks būrys, vedamas grafaitės, patraukia link Zarasų, kur jau su rokiškėnais laukia eskadrono vadas C.Pliateris.

Ir koks džiaugsmas apima būrį, kai jie po pirmos kovos Daugėlių kaime išvysta sprunkančius jiems kelią pastojusius priešo raitininkus! Kelias į Zarasus laisvas! O ten - pergalės paradas ir pirmasis E.Pliaterytės kariškas pagerbimas: už narsą ji įrašoma į Miesto sukilėlių tarybos knygą - tampa pripažinta kovotoja! Deja, ne visos kovos buvo paženklintos pergalėmis.

Iš Zarasų sukilėliai patraukė į Ukmergę. Atkaklus mūšis susidūrus su kazokais prie Baisogalos!

E.Pliaterytė - jau kaip vadė, šalia narsaus žemaičio Pranciškaus Šemetos! Pagaliau kazokai vėl bėga!..
Bet po to - nesėkmingos kautynės dėl Kauno, ypač dėl Šiaulių, kuriuos sukilėliai puolė liepos 8-ąją. Net 10 valandų miestas ėjo iš rankų į rankas. Miestas degė. Nors visas Kuršėnų kelias buvo nusėtas žuvusiųjų kūnais, sukilėliai nė nemanė pasiduoti. Čia 25-asis Stanislovo Macevičiaus pėstininkų pulkas (jam priklausė E.Pliaterytės 1-oji raitininkų kuopa) lydi Rėkyvos ežero pakrante slenkančią ilgą - net iš 1000 vežimų - gurguolę su maistu, ginklais, apranga. Bet tą gurguolę stebi ir priešų akys - prie Kardžiūnų palivarko pastoja kelią. Užverda ne tik pabūklų, bet net durtuvų kautynės. Emilija su savo kuopa rodo neįtikėtiną drąsą. Deja, jiems pavyksta išgelbėti tik artileriją ir keletą vežimų. Baisūs ir karių nuostoliai.

Pralaimėjusiųjų keliu

Istorikai, rašydami apie 1831 metų sukilimą, nurodo daug jo pralaimėjimo priežasčių. Tačiau ir paprasti Lietuvos žmonės supranta: nors ir kokių narsių asmenybių jame būta, vis vien jis buvo ne specialiai karinėms kovoms rengtų žmonių karas, o gaivališkai kilęs pasipriešinimas caro kariuomenei. Sukilėliai neturėjo vienos vadovybės šalyje, o jų atskiriems vadams trūko susiklausymo. Antraip negi būtų reikėję net dviem anglų laivams, atgabenusiems sukilėliams ginklų į Klaipėdos uostą, grįžti atgal... su kroviniais, nes čia nebuvo kas juos priima?! Tą su širdgėla suprato ir E.Pliaterytė, po galutinio pralaimėjimo su C.Pliateriu ir kovų draugais per Dzūkijos miškus mėgindama nusigauti į Lenkiją ir tęsti bendrą kovą. Deja, peršalusi, netekusi jėgų, jau be sąmonės buvo paguldyta eigulio namelyje. Iš ten slapta nuvežta į Justinavo dvarą, valdomą Ignaco Ablamavičiaus. Čia kaip „guvernantė Karabinska“ gydoma, slaugoma ištikimosios adjutantės M.Rašanavičiūtės, ji ir praleido paskutinius gyvenimo mėnesius, vis dar vildamasi, gal sukilimas geriau pavyks Lenkijoje, tada vėl atsinaujins Lietuvoje.

Bet netrukus ji gauna laišką iš Cezario: sukilimas ir Lenkijoje pralaimėtas.

Kūčių išvakarėse narsioji Lietuvos Žana d’Ark, baigusi savo trumpą gyvenimą, atidavė sielą Dievui. Jos karstas, slapta nuplukdytas Baltosios Ančios upe, nukeliavo į Kapčiamiesčio kapines.

Prieš dešimtį metų rašytojos Emilijos Liegutės iniciatyva Lietuvoje įkurta Emilijos Pliaterytės atminimo draugija.

Paskui ši rašytoja išleido dokumentinę apysaką „Emilija Pliaterytė“, joje pateikė apie šią istorinę asmenybę daug įdomios medžiagos. Tai, kad apysaka jau sulaukė antrojo leidimo, liudija, jog Lietuvos Žanos d’Ark tauta nepamiršo.