Lietuvos partizanų spaudanuotraukos

2010 liepos mėn. 10 d. 11:09:13 Perskaitė 10220

Lietuvos partizanų spauda - išskirtinis reiškinys pasipriešinimo kovų istorijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, patriotiškai nusiteikę Lietuvos vyrai jungėsi į partizanų būrius, formavosi pirmosios partizanų apygardos.

Partizanų gretose, ypač tarp vadų, atsidūrė nemažai tarpukario inteligentų. Šie žmonės gerai suprato spausdinto žodžio jėgą, tad jau 1944 m. išėjo pirmieji partizanų leidiniai “Karinės-politinės žinios”, “Laisvės kelias”. Juose didžiausias dėmesys buvo skiriamas tarptautinės politikos įvertinimui. 1944 m. leidybą organizavo LLA (Lietuvos laisvės armijos) kovotojai. 1945 m., susiklosčius organizacinei Lietuvos partizanų struktūrai - atsiradus pirmosioms partizanų rinktinėms bei apygardoms, partizanų spauda pradėta leisti visoje Lietuvos teritorijoje. Kiekviena apygarda leido nevienodą leidinių skaičių. Pokario istoriją tyrinėjančių istorikų duomenimis, partizaninio pasipriešinimo metais buvo leidžiama daugiau kaip 70 pavadinimų partizanų leidinių.

Partizanų spaudos leidimas buvo nepaprastai sunkus uždavinys partizanų gretose kovojusiems inteligentams. Reikalingas technines priemones jiems tiekdavo didmiesčius pasiekdavę partizanų ryšininkai. Partizanų spaudoje vyravusios temos: tautinių ir religinių švenčių paminėjimas, tarptautinių įvykių apžvalga, skatinimas priešintis trėmimams ir kolektyvizacijai. Itin aktyviai buvo kritikuojama sovietinė rinkimų sistema, gyventojai raginami nedalyvauti sovietiniame rinkimų farse. Šalia kasdienio gyvenimo klausimų partizanų spaudoje buvo gvildenami ir bendresnio pobūdžio dalykai: kuriama būsimos Nepriklausomos valstybės vizija, aptariamos partizanų kovos ateities perspektyvos. Savo kovos tikslu Lietuvos partizanai laikė Nepriklausomos demokratiniais pagrindais tvarkomos Lietuvos valstybės atkūrimą - šis siekis atsispindi ir partizanų leidiniuose. Tiek atskirais leidinėliais, tiek partizanų laikraščių puslapiuose buvo leidžiama ir partizanų kūryba. Yra žinoma ir pokario metais rusų kalba išleistų partizanų leidinių. Partizanų laikraštėliai paprastai būdavo dvisavaitiniai arba išeidavo kartą per mėnesį.

Partizanų spauda ypač didelę reikšmę įgijo 1949 m., vasario 16 d. įkūrus vyriausiąją Lietuvos partizanų vadovybę - Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Netrukus pradėtas leisti vyriausiosios partizanų vadovybės laikraštis “Prie rymančio Rūpintojėlio”. Laikraščio redaktoriumi paskirtas Rytų Lietuvos partizanų štabo atstovas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis (Diedukas). J.Šibaila-Merainis ne tik dirbo ideologinį darbą, bet ir rūpinosi spaudos tiekimo reikalais. Jo sukurta sistema užtikrino, kad vyriausiosios partizanų vadovybės leidinys pasiektų visas apygardas. Pagal J.Šibailos-Merainio pasiūlytą schemą kiekvienos apygardos štabas per savo ryšininkus gaudavo 10 “Prie rymančio Rūpintojėlio” egzempliorių, tada savo jėgomis juos daugindavo ir toliau platindavo apygardos teritorijoje.

Svarbų vaidmenį leidžiant Aukštaitijos ir visos Lietuvos partizanų spaudą atliko partizanų poetas Bronius Krivickas-Vilnius, redagavęs Aukštaitijos partizanų vadovybės leidinį “Aukštaičių kova” ir aktyviai bendradarbiavęs leidžiant LLKS laikraštį “Prie rymančio Rūpintojėlio”. Jis žuvo 1952 m. rugsėjį Raguvos miškuose. B.Krivicko-Vilniaus žūtis buvo didelis smūgis partizanų spaudos leidybai.

Kitas žymus Aukštaitijos krašto partizanų spaudos leidėjas - Algimanto apygardos Visuomeninės dalies viršininkas, poetas, mokytojas Jurgis Urbonas-Lakštutis, žuvęs 1948 m. Jis redagavo Algimanto apygardos partizanų laikraštį “Partizanų kova” (kai kurie laikraštėlio numeriai vadinasi “Partizaninė kova”). Jis buvo ir daugelio neperiodinių apygardos leidinių autorius arba sudarytojas: leido satyrinį poezijos ir prozos žurnalą “Istrebiteliada”, parengė neperiodinius leidinius “Pavergtos Šventosios kloniais”, “Neįveiksi, sūnau Šiaurės”. Trumpa ištrauka iš pastarajame leidinyje išspausdinto J.Urbono-Lakštučio kūrybos eilėraščio “Fariziejams”:

Ne mums vosilkos mėlynos,
Ne mums gėlės pražysta,
Kai rytas brėkšti vėlinas,
Bevogdamas jaunystę...

Ne mums saulėtos vasaros,
Ne mums vakarai rausta;
Pakeičia juoką ašaros,
O tamsios naktys - aušrą.
= = = = = = = == = =
Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,
Dainuos vėl himnus laisvei...
Tik saugok juose, Viešpatie,
Tą, ką krauju mes laistėm.


Operacijų prieš partizanus metu sovietų saugumas iš bunkerių paimdavo rašomąsias mašinėles ir spaudos dauginimo aparatus. Sovietų saugumo dokumentuose užfiksuota, kad 1944-1952 m. iš sunaikintų partizanų bunkerių paimta 577 rašomosios mašinėlės ir dauginimo aparatai, 1952-1953 m. - 57 dauginimo aparatai, 2 savadarbės spausdinimo staklės, 3 rotatoriai, 50 rašomųjų mašinėlių. Šimtai partizanų spaudos leidėjų ir platintojų pokario metais žuvo, tūkstančiai ėjo Sibiro lagerių kančių keliais. Paskutinis žinomas partizanų leidinys išėjo 1957 m. Tai buvo Prisikėlimo apygardos partizanų laikraštėlis “Partizanų šūvių aidas”. Leidinio redaktorius K.Liuberskis-Žvainys 1958 m. dingo be žinios. Nepaisant skaudžių netekčių, partizanų spaudos vaidmuo buvo nepaprastai svarbus pokario kovos metais, nesumenko jo istorinė reikšmė ir mūsų dienomis. Tai mūsų tautos kovų ir vilčių metraštis.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net