respublika.lt

Lietuvos inteligentijos žiedą krovė ir moterys...

(0)
Publikuota: 2016 kovo 12 08:51:00, Jūratė JAGMINIENĖ, Lietuvos švietimo istorijos muziejus
×
nuotr. 1 nuotr.
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė Voroneže, 1916 m. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Kovo 13 d. sukanka 130 metų, kai Šiaulių apskrityje, Joniškyje, gimė garsi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja, skaučių vadė ir pedagogė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958). Ta proga, manau, verta prisiminti ir priminti visuomenei apie talentingos lietuvių inteligentės S.Kymantaitės-Čiurlionienės nuveiktus darbus Lietuvos švietimo ir kultūros srityse.

 

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fonduose saugomi paskutiniais gyvenimo metais S.Kymantaitės-Čiurlionienės rašyti trys laiškai, adresuoti pusseserei mokytojai Onai Kaušaitei-Tamulaitienei.

Lietuvoje S.Kymantaitė-Čiurlionienė žinoma savo literatūrine veikla, bet kad ji buvo garsi pedagogė, visą savo gyvenimą susiejusi su pedagogika, žino gal ne visi. Būtent apie pedagoginę jos veiklą straipsnyje ir bus kalbama.

Sofija Kymantaitė gimė bežemio bajoro šeimoje. Tėvas Leonas Kymantas buvo puikus pasakotojas, mėgęs tautosaką, mokėjęs kalbų, išsilavinęs žmogus, motina Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė mėgo dainuoti. Tikėtina, kad tėvų meninė prigimtis didelę įtaką turėjo dukters charakterio ir polinkių formavimuisi. Materialiai šeima vertėsi sunkiai. Taip jau susiklostė Kymantų gyvenimas, kad 1893 m. teko persikelti gyventi į Kulius (Kretingos apskritis) pas kleboną Vincentą Jarulaitį (motinos brolį). Klebonas pasiūlė svainiui ūkininkauti klebonijos ūkyje, mama padėjo šeimininkauti klebonijoje. Kunigas V.Jarulaitis globojo mažąją Sofiją, leido ją privačiai mokytis bendrų lavinimosi dalykų ir muzikos, vėliau ji mokėsi Palangos mergaičių pradžios mokykloje.

1898 m. Kuliuose Sofija susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Dvylikametė mergaitė jau gerai mokėjo skaityti ir rašyti lenkiškai, truputį rusiškai, tačiau lietuviškai skaityti ir rašyti nemokėjo. Taip J.Tumas-Vaižgantas tapo Sofijos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. Toliau S.Kymantaitė mokėsi Peterburgo Šv.Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904-1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau - filosofiją ir literatūrą.

Jaunystės metai...

1907 m. S.Kymantaitė iš Krokuvos grįžo į Lietuvą ir netrukus, J.Tumo-Vaižganto paskatinta, įsitraukė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pradėjo dirbti „Vilties“ redakcijoje, rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą, recenzavo knygas. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė. Būdama vos dvidešimt vienų metų, dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą. „Mums reikia mokytis, mokyklas kurti“, - iš tribūnos skelbė jaunoji oratorė S.Kymantaitė. Vilniuje per pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymą pirmą kartą pamatė savo būsimą vyrą kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875-1911). Po metų antrą kartą jie susitiko Vinco Kudirkos 50-mečio minėjime. Iškilmių metu S.Kymantaitė skaitė pranešimą apie didįjį Lietuvos patriotą - „Tautiškos giesmės“ autorių, o M.K.Čiurlionis skambino pianinu. Užsimezgusi draugystė virto ilgais pasivaikščiojimais Vilniaus gatvėmis, kurių metu S.Kymantaitė mokė M.K.Čiurlionį lietuvių kalbos. Gramatikos mokė iš J.Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikos“, išleistos Tilžėje 1901 m. Tikėtina, kad M.K.Čiurlionio sulietuvinimas - būtent S.Kymantaitės nuopelnas. Vėliau tie pasivaikščiojimai-pamokos suliepsnojo visomis ryškiausiomis meilės spalvomis... 1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje S.Kymantaitė ir M.K.Čiurlionis susituokė. Tai buvo legendinė pora - labai išsilavinę, talentingi, lygiaverčiai partneriai. Profesinėje veikloje jie vienas kitam darė didelę įtaką. Tada tai buvo labai retas atvejis. Gal net vienintelis. 1909 m. vasarą Čiurlioniai praleido Plungėje pas Sofijos mylimą dėdę kunigą V.Jarulaitį (1900-1910 m. Plungės klebonas, Rietavo dekanas). Tai buvo pati laimingiausia ir kūrybingiausia jaunos poros Meilės vasara. Konstantinas nutapė 20 paveikslų, sukūrė muzikos etiudų, Sofija rašė straipsnius „Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos visuomenę“. Manau, kad tos vasaros prisiminimus S.Kymantaitė-Čiurlionienė širdyje nešiojo visą savo gyvenimą...

Pedagoginio darbo pradžia

1911 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas ir tikrai nelengvas. Dvidešimt penkerių metų jauna moteris buvo priversta sau ir savo dukrytei ieškoti pragyvenimo šaltinio. Netrukus gavo mokytojos vietą lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ įkurtuose mokytojų kursuose, kur ėmė dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Visada atsakingai ruošdavosi pamokoms, ieškojo įvairių dėstomosios medžiagos pateikimo būdų, formavo šio dalyko dėstymo metodiką. (Beje, šiais metais minime 110-ąsias švietimo draugijos „Saulė“ (1906-1940) įkūrimo metines.)

Pirmasis pasaulinis karas. Voroneže...


Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai palietė kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimą. Teko trauktis į carinės Rusijos gilumą. Dalis tautiečių pasitraukė į Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą ir kitus didžiuosius Rusijos miestus.

Didžioji Lietuvos inteligentijos ir moksleivijos dalis susitelkė Voroneže. Čia vyko aktyvus šviečiamasis ir kultūrinis gyvenimas. 1915 m. Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą evakuotose berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, S.Kymantaitė-Čiurlionienė ir kiti.

Persikėlusi su dukrele Danute į Voronežą, S.Kymantaitė-Čiurlionienė pradėjo mokytojauti lietuvių mokytojų kursuose ir mergaičių lietuvių gimnazijoje. Prasidėjo naujas pedagoginės veiklos etapas. Ji jau turėjo kelerių metų pedagoginę patirtį, todėl čia atvykusi drąsiai ėmėsi ieškoti naujų pedagoginio meno krypčių ir jai tai puikiai sekėsi. Pamokoms ruošdavosi labai atsakingai, kruopščiai, savitai, kūrybiškai. Aiškindavo dalyką metodiškai, gyvai, suprantamai, o sausą gramatiką stengdavosi iliustruoti spalvingais pavyzdžiais. Buvo puiki lietuvių literatūros mokytoja, išradingai ruošdavosi literatūros pamokoms, raiškiai skaitydavo įvairių autorių kūrinius, pjeses. Pastebėjusi, kad trūksta mokyklinei scenai kūrinių - pati juos parašė: „Gegužis“, „Grybų barnis“, „Barbutė piemenėlė“ ir kitus. Taip tapo vaikų teatro pradininke. Bene didžiausias S.Kymantaitės-Čiurlionienės nuopelnas, kad ji sugebėjo jaunam bręstančiam žmogui išugdyti vidinę kultūrą. To ji siekė ne tik per pamokas, pokalbius mokinių bendrabučiuose, bet ir savo asmeniniu pavyzdžiu. Visada buvusi labai taktiška ir mandagi tiek tarp mokytojų, tiek su mokiniais. Daug dėmesio skyrė gražiam elgesiui, kultūrai. Jai labai rūpėjo kasdienis moksleivių gyvenimas bendrabučiuose, ar tikrai yra tinkamos sąlygos mokytis, ar gera psichologinė atmosfera. Tuos mokinius, kuriems reikėjo pagalbos, globojo moraliai ir materialiai. Ypač ji ugdė mergaičių savarankiškumą, asmenybę, mokė šeimininkauti - namų ruošos darbų, santūrumo. S.Kymantaitės-Čiurlionienės pedagoginį darbą labai vertino ir kolegos mokytojai, ypač ją vertino buvę jos mokytojai matematikai P.Mašiotas ir M.Šikšnys iš mokytojavimo Rygos realinėje gimnazijoje laikų. (1902-1904 m. Rygoje Sofija dažnai lankydavosi Mašiotų namuose, o M.Šikšnys ją mokė lietuvių kalbos.)

Tuo metu labai trūko vadovėlių lietuvių kalba. Šalia pedagoginio darbo daugelis lietuvių inteligentų rašė ir leido vadovėlius mokykloms. S.Kymantaitė-Čiurlionienė parengė ir išleido lietuvių literatūros vadovėlių ciklą, straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros“ (1913), vadovėlį „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“ (1918) ir „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją“ (1918). Čia ji praktiškai laikėsi savo požiūrio, skelbto kartu su M.K.Čiurlioniu parengtoje ir išleistoje knygoje „Lietuvoje“ (1910), kad į tautosaką ir literatūrą reikia žiūrėti kaip į meną... Ji pirmoji pradėjo naują lietuvių literatūros interpretavimo kryptį.

Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaune...

1919 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė atvyko į Kauną ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje. Rengė chrestomatijas Kauno karo mokyklai. 1925-1938 m. Lietuvos (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) universiteto Humanitarinių mokslų fakultete skaitė lietuvių kalbos kursą. Kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Valstybės teatro Vaidybos mokykloje. Kas geriau galėtų apibūdinti S.Kymantaitę-Čiurlionienę kaip pedagogę nei amžininkų prisiminimai?..

S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo labai išsilavinusi moteris, mokėjo lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas. 1935 m. Vytauto Didžiojo universitetas ją komandiravo į Vakarų Europą pasižiūrėti ir susipažinti su gimtosios kalbos ir literatūros mokymu tų šalių mokyklose. Teko pabuvoti Šveicarijoje - Bazelyje, Berne, Ženevoje; Prancūzijoje - Lione; Lenkijoje - Torunėje, Varšuvoje, Krokuvoje ir ten įgyti vertingos pedagoginės patirties. Ji rinko medžiagą, skirtą lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikai, buvo pradėjusi ją rašyti ir tikėjosi išleisti. Vylėsi, kad tas darbas būsiąs cenzo, leidžiančio dirbti aukštojoje mokykloje, pagrindas. Bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visus planus. Šalia intensyvios pedagoginės veiklos S.Kymantaitė-Čiurlionienė aktyviai dalyvavo ir visuomenės gyvenime. Ji buvo vienintelė lietuvė moteris, dalyvavusi Lietuvos Vyriausybės delegacijoje Tautų Sąjungoje. Tautų Sąjungos posėdžiuose dalyvavo 1929-1931 ir 1935-1938 m. Dalyvavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose. 1930-1936 m. buvo vyriausioji Lietuvos skaučių vadovė. S.Kymantaitės-Čiurlionienės namuose Žemaičių g. vykdavo garsieji kalbos šeštadieniai, dar vadinami Čiurlionienės šeštadieniais, kur susiburdavo poetai, rašytojai, literatai, lituanistai. Iš tų Čiurlionienės šeštadienių išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“ (1933-1941), 1933-1934 m. jį redagavo pati S.Kymantaitė-Čiurlionienė.

1938 m. susilpnėjus sveikatai S.Kymantaitė-Čiurlionienė pasitraukė iš pedagoginės praktikos, bet visą likusį gyvenimą ji nenutraukė ryšių su jaunimu, nuolat lankėsi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, skaitydavo paskaitas, bendraudavo su pedagogais aptariant iškilusias problemas, dalydavosi atsakingo rašytojos darbo patirtimi.

Rašytojos S.Kymantaitės-Čiurlionienės reikšmingiausią kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Paminėtini kūriniai: satyrinė komedija „Pinigėliai“ (1918), komedijos „Vilos puošmena“ (1932), „Didžioji mugė“ (1939), dramos „Kuprotas oželis“ (1919), „Aušros sūnūs“ (1923), apysaka „Šventmarė“ (1937), poemos „Giria žalioji“, „Mūsų jauja“, „Vaiva“ (1918), pjesė-pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (1931) ir kiti.

Už nuopelnus Lietuvai 1927 m. apdovanota Vyties kryžiaus 2-osios rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s