4 nuotr.Žinomas menininkas jau trečią kartą pakvietė į savo tapybos parodą „Dailininkų menėje“ (Šeimyniškių g.23). Šįkart - jubiliejinę. Nes lapkritį rašytojas ir dailininkas švęs 75-metį.
Nuo pernykštės parodos nepraėjo nė pusantrų metų, o dvi galerijos salės vėl sausakimšos naujų darbų - 117! Anąkart autorių kalbinau čia pat galerijoje, o dabar prašausi į dirbtuvę. Ateikit. Tik kotedžo Šilo gatvėje seniai nebeturiu - reikėjo atidalyti sūnums. O Sapiegos gatvėje - pati pamatysit...
Ir pamatau. Didžiulis ne itin šviesus kambarys, ilgas, siauras 12 metrų balkonas - ideali vieta džiovinti drobėms. Kartais ir molbertą pasistato. Siena virš rašomojo stalo nusagstyta senomis nuotraukomis. Dviese su Sigitu Geda. Ričardu Vaitekūnu. Osvaldu Balakausku. Antanu Martinaičiu... Sako: visi ne tik prieš akis, bet ir dūšioj. Centre - ori sena moteris gėlėta suknele ir sodietiškai parišta balta skarele. Rūpestingai įrėminta. Tarsi centrinė to margo ikonostaso ikona.
- Čia mano babytė Ieva Teresė Vėgėlytė, gimusi Žuvinčių kaime. Išgyveno 96 metus. Buvo keliaujanti siuvėja. Kartais ir mane vesdavosi. Ypač įsiminiau sentikių kaimus. Trobos kampe - tamsi ikona ir raudona lampadėlė. O mums jau ir stalelis padengtas: dubenėlis braškių, indelis medaus. Sentikiai ypač gerą medų kopinėdavo ir skanias braškes augindavo. Ukmergės turguje skaniausios ir brangiausios braškės būdavo sentikių. Dabar Vepriuose, prie Šventosios, kur visa vaikystė prabėgo, nieko nebėra. Jei ir nuvažiuoju kada - tik babytės kapo aplankyti...
- Tai kur dabar leidžiate vasaras?
- Jau 34 metai - Dzūkijoje. Mardasavo kaime, Ūlos ir Merkio santakoje. Man, upiniam žvejui, pats tas - su museline meškere upėtakius ir kiršlius traukiu. Netoliese - Ričardas Vaitekūnas. Neseniai ir Valentinas Sventickas nusipirko. Vienas kitam iš kiemo pamojuot galim.
- Tas turi aštrų liežuvį. Nesako, kad esate geriausias rašytojas tarp tapytojų.
- Ne, ne, taip bjauriai nejuokauja. Ir Bražėnas taip nesako. Priešingai. Štai šitoj knygoj išgyrė mane kaip geriausiai atskleidusį menininko portretą. Greta Putino, Radzevičiaus ir Apučio.
- Bepigu jums! Rašant apie dailininką nieko nereikia laužti iš piršto. Dažų smarvė taip pat gerai pažįstama, kaip ir... Vos nepasakiau - rašalo.
- Spausdinu mašinėle. Neturiu nei kompiuterio, nei belaidžio telefono.
- Tai gal ir popierinius laiškus rašote?
- Rašau. Ir gaunu. Ar palyginsite jausmą, kurį patiri atplėšdamas voką, su SMS žinute? Galvą guldau, žinute nė vienas nepraneša: vakar perskaičiau tokią ir tokią knygą... Kompiuteriai jau baigia išguiti knygas. Vaikai mieliau „pelytę“ judina nei puslapius varto. Anksčiau, būdavo, mano knygeles vaikams leisdavo 70 000 tiražu, dabar - 7000...
- Bet vis tiek rašote - negalvodamas apie tiražus.
- Kad ir anais laikais taip rašiau - nesitikėdamas, kad išvis išleis... „Vilko dantų karolius“ parašiau vienu užmoju - taip, kaip nutapyta dabartinė paroda. Parodžiau Apučiui, Zalatoriui, Girdzijauskui. Jie sako: šito cenzūra nepraleis. Kelertienė pasiūlė į Ameriką vežti. O aš: ne, palauksiu. Ir sulaukiau! 1990-ųjų! Ne tik išleido, bet ir Rašytojų sąjungos premiją paskyrė.
- O netrukus - taukšt - ir filmas. Kodėl nėjot pas Puipą dailininku?
- Pamačiau, kad ne į tą pusę vairuoja. Nusiploviau.
- Vis dėlto filmas pavyko.
- Pavyko. Bet aš vis tiek piktas: po filmavimo nebeatgavau paskolinto močiutės siūto skiautinio. Tai buvo tikras meno kūrinys - iš juodų, raudonų ir auksinių skiaučių. Nors į naivistų enciklopediją dėk. Kepežinskas sako: vaje, čia toks sąmyšis buvo, kino studija griuvo, o tu - skiautinys... Bet man tai buvo vienintelis prisiminimas iš gimtųjų namų.
- Ką dabar vešitės į Mardasavą - molbertą ar rašomąją mašinėlę?
- Tik rašomąją mašinėlę. Baiginėju „Fragmentus“. Tai bus stora 560 puslapių knyga - vien iš trumpučių miniatiūrų. Ir Nastopkai rodžiau, ir Bražėnui. Abiem patiko. Sako: negirdėtas daiktas. Sventickas jau ir rėmimą gavo.
- Ar tai bus esė?
- Ne, ne. Beletristika. Idėja kilo žiūrint Meko filmus, tuos kameros užfiksuotus mirgančius gyvenimo blyksnius. Ne mažesnį įspūdį yra padariusi ir japonų viduramžių rašytoja Sei Sionagon (Sei-Sionagon), jos „Užrašai galvugalyje“. Ji buvo labai išsilavinusi dvaro dama, užrašinėdavo, ką patirdavo, kas džiugindavo. Liūdindavo. Tokios sustabdytos gyvenimo akimirkos. Ir pas mane tas pats - gyvenimo gabaliukai su savo herojais, situacijomis...
Sventickas pasakojo, kokį įspūdį jam padaręs vienas epizodas iš naujausios Granausko knygos. Žiogas užlipa vijokliu į penktą aukštą, įrėplioja į kambarį, užsikabaroja ant kėdės atkaltės ir... žiūri per petį, kaip rašytojas rašo. Tai bent! Akupunktūrinis visos knygos taškas. Šedevras. Štai tokių akimirkų gaudymas man ir yra siekiamybė. O ne filosofiniai apmąstymai. Visažinio poza. Niekam nieko nenoriu primesti. Tegul skaitytojas pats darosi išvadas.
- Tai ar yra toks daiktas kaip įkvėpimas?
- Kai jau turi turtingą gyvenimo patirtį, ją saugančią gerą atmintį, o dar ir fantaziją - na, tada jau gali paleisti arklius. Bet ir tai... Ilgam tekste neišvengiamai atsiranda prasminių tuštumų, užpildytų atmestinai. Iš ausies imi traukti velniaižin ką. Paskui skaitai ir galvoji - gal jau geriau būtų buvę baltą popierių palikti...
Gal kaip tik todėl dabar ir džiaugiuosi, atidavęs tą fragmentų knygą. Maksimaliai kondensuota, išgryninta. Ten tuščių vietų nebus. Nes jei jau Sventickas praleido tiek puslapių...
- Man regis, ta vidinė laisvė, tas turėjimas ką pasakyti vedžiojo jūsų ranką su teptuku ir tapant naujausius darbus. Labai įspūdingas tas tirštas klampus dažas, tie sodrūs pastoziniai potėpiai. Atpažįsti iškart: Gutauskas. Bet lyg ir ne tas pats.
- Anąkart gal daugiau buvo dekoratyvumo. Apibrėžti kontūrai, plokštumos. O dabar - jau ėjimas į gylį. Prisipažinsiu, kai apžvelgiau iškabintą parodą, pagalvojau: darbai lyg iš muziejaus. Seni, turintys seną atmintį. Ir tas taip paglostė širdį!
- Liko toks jausmas, tarsi tapytojo ranka vos spėja paskui teptuką. Bet kas jį vedžioja?
- Ogi pagavo tokia banga! Diena dienon. Penktą ryto pradėdavau - ir iki tamsos. Mėnesių mėnesiais. Pajutau, kad ne veltui tiek metų maliavojau.
- Labai pradžiugino kolegiški pašnekesiai su didžiausiais. Net keli vangogiški „bulvių valgytojai“. Augustinas Savickas su vaikaite...
- O Untės Martinaičio nepažinote? Jis prie Stelmužės ąžuolo nutapytas. Visai šalia durų į antrą salę kabo...
- Į atidarymą susirinko tiek gerbėjų, kolegų - ir dailininkų, ir rašytojų. Kieno komplimentas labiausiai paglostė širdį?
- Jono Kazlausko. Nusivedė mane prie vieno natiurmorto ir sako: štai po šito darbo tapyboje jau nebėra kur toliau eiti. Ką tu toliau darysi?
Bet man gerai. Aš turiu dvi profesijas. Kai padedu šonan abrozdus - imuosi popierių...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
