Ji neperka jam marškinių ir nederina prie jų kaklaraiščio. Nebando slėptis ministro šešėlyje, bet ir nesistengia būti itin matoma. Neprašo vyro pinigų, - notarė Rasa Birutienė, dirbanti 14-ajame sostinės notarų biure, pakankamai užsidirba ir pati.
O kultūros ministras Šarūnas Birutis pats renkasi drabužius ir savo mėgstamus kaklaraiščius. Tokį gebėjimą jis turėjęs ir anksčiau, tačiau, sako žmona, galėdamas tam skirti daugiau laiko Briuselyje, jį kiek palavino; vyro stilius jai patinka ir ji nerastų prie ko prisikabinti.
Lydėdama vyrą į oficialius renginius R.Birutienė rengiasi taip, kad rūbas negožtų žmogaus, ir sako kartais sulaukianti draugių komentarų, kad ministro atžvilgiu per kukliai pasipuošusi. Bet, savo nuomonę pareikš moteris, drabužis jai nėra nei prioritetas, nei prasmė, nei tikslas, jai, tarkime, daug smagiau darbuotis tėvelio bityne, negu galvoti, kaip čia apsirengus, kad visiems patiktum. „Man gal mažiau reikia visko. Aš galiu kukliau gyventi“, - sako ji. R.Birutienės tėtis, irgi teisininkas, savo sodyboje Švenčionių rajone laiko bityną, kuriame kartais medų išsukti padeda ir žentas Š.Birutis. Rasa tėčiui talkina nuo mažens, nuo tada, kai aviliai dar rikiavosi šviesaus atminimo močiutės sode, ji nebijo bičių geluonies ir netinsta nuo jo, na, o ministrui skaudus patyrimas neleidžia artintis prie avilių.
Pinigai ateina ir išeina
Atsakydama į klausimą, kuris iš jųdviejų turtingesnis, notarė išsilenkia nuo tikslaus atsakymo, bet sako tiesą - nepasirašiusių vedybų sutarties sutuoktinių turtas yra bendra jųdviejų nuosavybė.
Kai kurie žmonės tampa turtingi daug ir alsiai dirbdami, - Biručiai arti tokių. Tai matyti dirstelėjus į ministro biografiją (ypač glosto širdį faktas, kad jis buvo Rašytojų sąjungos leidyklos įkūrėjas): tiek gyvenime būta įvairios veiklos, kartais derinant net kelias sritis. Nekalbant apie susiręstus šeimos namus ir baigtus du aukštuosius. Galbūt teisę studijuoti Š.Birutį bus paskatinusi žmona, bet ji sakys, kad kadaise nemėgstantis dykinėti vyras, sveikdamas po avarijos, klausėsi jos pasakojimų apie teisę studijuojančios darbuotojos mokslus, klausėsi ir pats panūdo pabandyti, nes tai praversią gyvenime. Abudu sutuoktiniai ragavę kaimo, moka daug ūkio darbų; iki šiol galioja nerašytas jų pasiskirstymas - vyras rūpinasi sodu, ji daržais, - ir jiems tai gerai klojasi: derlingais metais ne tik giminėms, bet ir notarės klientams užtenka jų sodo obuolių, o šiųmečiai pomidorai šiltnamyje jau užmezgę vaisius.
Kita vertus, tarp mūsų nestinga ir tokių, kurie sukaupia turto kitokiu būdu - žiauriai taupydami kiekvieną centą. R.Birutienė neuždelsia atsakydama: „Mama mokė, kad dalijimasis su kitu nėra švaistymasis pinigais. Rasa, sakė ji, reikia dalytis ir daryti tai nesigailint, gerumas visada sugrįžta dvigubai. Neseniai mamos žodžius pakartojau vienam gerokai vyresniam ir daugiau patirties turinčiam žmogui, o jis pareiškė, kad jam pats gyvenimas atvėrė šitą tiesą: jei jis padaro ką nors gero, pasidalija geru su kažkuo, net laiką gali pasakyti, kada tai jam sugrįš, nebūtinai tuo pačiu ar pinigais, bet tas gėris apsisukęs grįš, - matyt, tas dalijimasis turi daug platesnę energetinę prasmę. Tik, žinoma, jei duodi tikėdamasis grąžos, - liksi apviltas ir tuščiomis. Turi tiesiog nesavanaudiškai dalytis, kaip turi, kaip gali, kaip nori. Kai tai sako kito krašto, kitos kultūros žmogus, supranti, kad bendražmogiški dėsniai egzistuoja visur“.
Notarės kabinete matau stovint „Bėdų turgaus“ obuolio statulėlę, gautą, kaip paaiškės, už suteiktą, bet nepaviešintą paramą nelaimės ištiktai šeimai. R.Birutienė prisimena tą atvejį ir taria tokios taktikos besilaikanti todėl, kad gerus darbus juk pavyksta daryti ne kasdien. Be to, ji nėra viešas, politikoje dalyvaujantis žmogus, ją stebi tik iš šalies.
Nors, tiesą pasakius, žmonių gyvenimą R.Birutienė pažįsta ne vien tik iš šviesiosios pusės ir ne prasčiau kaip vyras, kultūros ministras, o turint galvoje jos darbo pobūdį bei jo Briuseliui atiduotus metus, - gal net geriau.
Pažįsta gyvenimą geriau
R.Birutienė pasakoja, kaip prieš rinkimus apvažiavęs ir vieną, ir kitą rajoną jos vyras, būsimasis Seimo narys, sujaudintas kalbėjo išvydęs daug sunkių atvejų, skurdo ir nelaimių sulaužytų žmonių, be priežiūros likusių vienišų senukų: „Tu man nieko nauja nepasakei, tariau, jau dvidešimt metų važiuoju pas klientus į namus, kai reikia įgaliojimą, testamentą įforminti ir pan., ir matau, kokiomis ligomis, bėdomis ir problemomis gyvena žmonės. Aš jam daugiau galiu papasakoti apie gyvenimą ir apie žmones, ir apskritai apie situaciją, kas vyksta, tačiau nesu įsigilinus į kultūros specifiką ir jos komentuoti negalėčiau. Juk iš pirmo žvilgsnio Lietuvos kultūra yra aukšto lygio - kokia muzika, kokie teatrai, kokia dailė, - tačiau vyras sako, kad yra daug problemų, ir dėl jos finansavimo, ir dėl paveldo, atsidūrusio itin keblioje situacijoje“.
Ministro žmona negali nepastebėti viešajame gyvenime, bent jo atspindžiuose destruktyvių intonacijų, kai pradėti, įpusėti ar bebaigiami darbai trikdomi ir stabdomi negatyviomis kalbomis. Kaip pavyzdį ministro žmona pamini nepabaigiamus Valdovų rūmus: „Nors jiems prikaišiojama autentiškumo stoka, bet galų gale, kai šitiek padaryta, vertėtų apsiraminti ir paragint visuomenę susitelkus užbaigti juos statyti. Šitiek darbo, šitiek milijonų į juos įdėta, bet ir šiandien vis dar kyla diskusijų „reikia nereikia“, net siūloma miestiečiams juos išsinešioti po plytą ir pan. Sako „nereikia“, o ką tada „reikia“? Galvoju, gal ir nutolę jie nuo istorinio pirmavaizdžio, gal tai ir tiesa, bet gal ne šviesmečiais? Žiūrėk, gal praeis koks pusamžis ir mūsų anūkai labai džiaugsis, turėdami kur svečius priimti ir ką jiems parodyti. Negi būtų geriau, jei per šimtmetį nieko nepastatytume ar neatkurtume?“
Priminsiu, kad ir kultūros ministras dėl daugelio jo pirmtakų pradėtų ir įstrigusių renovacijų ar statybų nekart ragino valstybę apsispręsti: arba tęsti darbus ir juos baigti, arba jų atsisakyti, kad lėšos būtų kuo efektyviau naudojamos.
Pareiga gerąja prasme
Vyrui tapus ministru R.Birutienė sulaukė daug sveikinimų tapus ministriene, bet sako tik po gero pusmečio suvokusi, kad tai yra ir pareiga. Padaugėjo renginių, į kuriuos jai tenka palydėti vyrą. Anksčiau šeima kruopščiai rinkdavosi, kur eiti, nes jie turėjo sudominti ir Biručių dukrą, kurios tėvai nelinkę palikinėti namie, dabar tenka lankytis renginiuose, kuriuos anksčiau ji gal būtų praleidusi pro akis. Bet moteris nelaiko jų našta.
„Žinokit, aš taip negalvoju, - atremia žurnalistės abejonę R.Birutienė, - jeigu kur einu, einu nusiteikusi, kad vis tiek tai yra įdomu, tai yra patirtis, tai yra bendravimas, tai galų gale yra ir pagalba vyrui. Susitinku įvairių žmonių ir kai Šarūnas kalba su vienu, aš pakalbu su kitu, kuriam rūpi mano nuomonė viena ar kita tema, - gal šitokiu būdu žmogus bando nuspėt ministro požiūrį, nes negali jo tiesiogiai paklaust... Tai yra gerąja prasme pareiga; negali nenueit, nepalydėt, neparodyt dėmesio, nepagerbti tų žmonių...“
R.Birutienės nuomone, kultūros ministro darbas vyrui yra įdomus, nors pastebi, kad jis labiau pavargsta, kartais grįžta kone naktį, ir neretai likęs be pietų. „Tikiuosi, kad tai tik pirmaisiais metais, kai jam tenka susipažinti su kultūros situacija ir daugybe dokumentų, priimti daugybę žmonių. Takoskyra tarp Briuselio ir Lietuvos yra labai aiški. Kai dirbo Briusely, gyveno ne namie, buvo savaip sunku, savaip įdomu, tačiau šiandien jo darbas konkretesnis. Europos Parlamento narys vienas pats kaip ir nieko negali nuspręsti, o būdamas ministras gali net pamatyti savo darbo rezultatus“.
Kultūrininkas vidumi
Įdomu, ar ji pritartų diskusijų sukėlusiai kultūros ministro minčiai, kad, tarkime, teatrui turėtų vadovauti vadybininkas, bet ne aktorius. R.Birutienė nėra kategoriška: „Tai priklauso nuo žmogaus gebėjimų. Tarkim, Šarūnas yra baigęs ekonomiką ir teisę, bet savo vidumi yra tipiškas kultūrininkas: lankydamas vidurinę mokėsi muzikos, grojo akordeonu, studijų metais šoko etnografinių šokių ansamblyje... Vadovaut ir būt aktorium du skirtingi dalykai, bet, manau, kad vadovu gali būti ir aktorius, jei jis turi kompetencijos, patirties ir organizacinių gebėjimų, nes ir teatras yra ūkis, administravimas, statybiniai reikalai ir pan. Žmogus pats sau pirmiausia turi užduoti klausimą, ar jis tam pasirengęs. Kai vyras sutiko imtis ministro pareigų, aš jo paklausiau, ar jis jaučiasi galįs šitoje srityje dirbti atsakingai? Jis atsakė „taip“. Buvo tarp mūsų toks pokalbis. Tikiu juo, nes žinau, kad jis tikras, patikimas, padorus žmogus. Politikoje tokiam sunkiau, bet ir politikoje, manau, galima ir savo nuomonę turėt, ir jos nenutylėt. Tai kartais atrodo sudėtinga, bet gal sudėtinga atrodo tik todėl, kad kartais žmonės nori ne nuomonę pareikšti, bet save. Manau, problema yra ta, kad kartais žmonės net neturėdami ką pasakyti nori atkreipti dėmesį ir sureikšminti save. Tokiais atvejais dialogas ar kompromisas vargu ar įmanomas“.
Gera vieta atostogoms
Rugpjūčio pradžioje Biručiai su dukra atostogaus Palangoje. Jau šiandien galima sakyti, kad mergaitė linksta į menus: lanko dailę ir Dvariono muzikos mokyklą, groja fortepijonu. Namuose yra bent du instrumentai: turintis defektų senovinis dar vokiečių laikų pianinas, kurį Š.Biručio mamai paliko jos sesuo, M.K.Čiurlionio menų mokyklos fortepijono dėstytoja Tessa Juodelienė, išugdžiusi daug žymių pianistų. Naujas instrumentas, kuriuo groja dukra, yra jos nuosavybė - tėvams prisidėjus jis įsigytas už dukros sutaupytus pinigus.
„Daug metų ilsėjęsi Nidoje, prieš porą metų nuvažiavom į Palangą ir ji mums labai patiko, - pasakoja ministro žmona, ne kartą su vyru atostogas leidusi užsienyje, - joje aš matau ne poilsiautojų knibždėlyną, o gražų parką, platų pajūrį ir galimybę pasivaikščiot plačiu gražiu pajūriu vakarais. Ten puikūs dviračių takai, palyginti su Nida, kur labai brangu, padorios kainos. Antrą atostogų savaitę nusikelsim į Nidą, kur tradiciškai mus traukia Nidos džiazo festivalis ir Kuršių marių regata. Vyras truputį buriuoja ir jam neblogai sekasi, jei rastų laiko, gal ir galėtų pasitikrinęs žinias gauti buriuotojo pažymėjimą. Jo draugas turi jachtą ir vienais metais jie regatoje yra dalyvavę, aš irgi, bet kaip viešnia. Nežinau, ar šiemet dalyvaus. Bet tai nesvarbu. Kai visos burės tolsta ir artėja, yra nepakartojamas reginys. Labai gražu. Abu mėgstame išlydėti jas rytais ir laukti grįžtant vakarais“.
Nepasakiau dar, kad R.Birutienė ne tik neabejinga kultūrai ir menams, bet ir pati šį tą purena šioje srityje. Notarė rašo eiliuotą prozą, eilėraščius ir tikisi, „jei žvaigždės lems“, kada nors išleisti knygą. Štai kelios eilutės: „Jautrumą saugoki, jo nenuplauki/ Nei ašaromis, nei vynu ir nebijok / O baimę pasitiki neatsukus nugaros...“
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
