„Kukumbalis“, arba „Tėvynės juk neatsiveši“

Merkinėje esantis Kukumbalis kilęs iš senosios mitologijos, kurioje žodžiai su šaknimis kauk, kuk  žymi ypatingus miškus, pelkes, šventas vietas, kur gyvena protėvių vėlės. Tad savaime suprantama, kodėl 2001 m. susikūręs Merkinės jaunimo etnokultūros klubas pasivadino „Kukumbalis“.

Klubo pagrindas - Vinco Krėvės vardo gimnazijos moksleiviai, o jiems vadovauja du gimnazijos mokytojai: Rita ir Vytautas Černiauskai. „Kukumbalis“ nuo susikūrimo akimirkos apibrėžė savo veiklos geografiją ir tikslus deklaruodamas, kad tai „Jaunimo, gyvenančio, besimokančio, dirbančio Merkinėje arba gyvenančio Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas siekiant giliau pažinti Dzūkijos etninę kultūrą, ją puoselėti ir propaguoti“.

Klubas koncertavo Merkinėje, Marcinkonyse, Vilniuje, Varėnoje, Alytuje, Rietave, Punske (Lenkija), Lietuvos Seimo rūmuose, išleido dvi kompaktines plokšteles. Parėmus Dzūkijos nacionaliniam parkui 2002 m. visuomenei pristatė kompaktinę plokštelę „Merkinės dainos ir šokiai“, kurioje skambėjo Merkinės apylinkių dainos ir melodijos. Klubui talkino kaimo muzikantai iš Subartonių: Zigmas Kindaris ir Algis Gaidukevičius. Kompaktinės plokštelės pristatymo metu J.Basanavičiaus premijos laureatė Zita Kelmickaitė pasakė: „Kukumbalis“ yra toks tikras, kaip ir šaltinio vanduo. Svarbiausia tai, kad vadovei R.Černiauskienei pavyko suburti jaunus žmones, svarbiausia, kad šitos mergaitės, tokios gražuolės, dainuotų. Man čia visi gražūs, ne tik ansambliečiai ir muzikantai iš Subartonių, bet ir visi merkiniškiai“.

Klubas dalyvavo organizuojant „Jaunojo etnografo mokyklos“ darbą. 2004 m. aštuoniems Merkinės gimnazijos moksleiviams Vilniuje, Lietuvos istorijos institute, buvo iškilmingai įteikti „Jaunojo etnografo mokyklos“ diplomai. Moksleiviai per dvejus metus išklausė žinomų Lietuvos etnologų, etnografų paskaitas, atliko individualius praktikumus. Moksleivių darbus gerai įvertino etnologijos mokslų daktaras Žilvytis Šaknys, jie buvo spausdinami laikraštyje „Šalcinis“, minimi mokslininkų darbuose.

2005 metais klubas vykdė projektą „Modernus jaunimas senoviniame kaime (šiuolaikinis požiūris į tradicinį folklorą)“, kurį parėmė Dzūkijos nacionalinis parkas ir Varėnos r. savivaldybė. Projekto tikslas - senosioms dainoms suteikti naują kvėpavimą - buvo įgyvendintas nauja kompaktine plokštele „An marelių kraštelio“. Plokštelėje skamba ne tik autentiškai atliekamos Merkinės apylinkių dainos, bet ir gitaros. Vadovės žodžiais, labai svarbu, kad tai, ką sukūrė senolių išmintis, šimtmečiais nepranyksta, o suskamba jaunais balsais.

Plokštelės pristatymo šventėje Lietuvos istorijos instituto darbuotoja Aušra Zabelienė, tyrinėjanti Lietuvos folklorinius kolektyvus, apgailestavo, kad ne tik Aukštaitijoje, Žemaitijoje ir Suvalkijoje, bet ir Dzūkijoje vos 20 procentų jaunimo domisi senąja daina, o suradusi „Kukumbalį“ apsidžiaugė ir paragino: „Vaikai, vaikai, dainuokit, griaukit tuos statistinius rodiklius“. Vienas iš ansamblio rėmėjų Gediminas Jakavonis tuomet konstatavo, jog mes išlikome todėl, kad išsaugojome savo papročius ir dainavome savo dainas. Išsakė viltį, kad kol yra jaunų žmonių, dainuojančių apie Merkinę, tol Lietuvoje bus žmonių, kurie dainuos „Lietuviais esame mes gimę“. Tą vakarą buvo atidaryta klubo seniūno V.Černiausko grafikos piešinių paroda „Kukumbalio pasakos“, apie ją autorius pasakė: „Kukumbalis - tai ne tik žodis, tai žemė, kurioje mes gyvename ir kuri leidžia būti savo tautos mylėtojais“.

Klubas ne tik puoselėja senąsias krašto dainas, bet ir tradicijas, papročius. Kasmet gruodžio mėnesį Merkinės lankytojų centre organizuoja „Kūčių stalo repeticiją“. Dabartinis mūsų gyvenimas, kai jau ir kaimas prarado tikrąją metų laikų ciklo prasmę, tradicijas ir reikšmę, virsta begaliniu bėgimu nesibaigiančioje rūpesčių lavinoje. Tokia šventė, kaip „Kūčių stalo repeticija“, yra bandymas sugrįžti į save, galimybė susikaupti, klubo vaikams pabūti su tėveliais ir bendraminčiais kartu belaukiant vakarinės žvaigždės užtekėjimo, bandant chaotiškai dabarties tikrovei sugrąžinti harmonijos ir priklausomybės kosmosui pojūtį. Be to, „Kukumbalis“ kasmet birželio mėnesį prie mistinių Jonionių akmenų įspūdingai švenčia Rasas. Tai šventė, ne tik vienijanti skirtingus ansamblius, vienminčius žmones, leidžianti pajusti harmoniją su gamta, bet ir paliekanti stiprų bendrabūvio įspūdį, kai kiekvienas nuo ryto šventės atmosferą kuriantis dalyvis vakarinėje jos dalyje jau nebegali likti pasyvus žiūrovas, laukiantis, kad jį linksmintų.

2007 m. klubas įgyvendino projektą „Dzūkijos lopšinės glėbyje“, jį finansavo Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Varėnos r. savivaldybė. Parėmė parkas. Projekto rezultatas - etnologinė monografija „Merkinės lopšinės ir žaidinimai“. Retas Lietuvos miestelis gali pasigirti tokia leidinių gausa, kai knygos viršelyje įvardijamas vietovės pavadinimas. Merkiniškiai pagrįstai gali didžiuotis penktąja knyga su Merkinės vardu. Nors nedidelio tiražo (400 egz.), tačiau reikšminga Lietuvos mastu. Neatsitiktinai Lietuvos istorijos instituto etnologas dr. Žilvytis Šaknys šią 142 psl. knygelę įvardijo kaip etnologinę monografiją, ypač pabrėždamas svarbą, jog tautosaką rinko ir analizavo vaikai, moksleiviai. Knygos ašis - gimnazijos moksleivės Simonos Valeišaitės darbas, 2006 m. Respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjęs pirmąją vietą. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius Leonardas Sauka paėmęs į rankas šią knygelę džiūgaudamas rodė docentei Bronei Stundžienei sakydamas: „Štai, žiūrėkit - lopšinės gyvos, o Jūs sakėt, kad senoji tautosaka - miręs reikalas Lietuvoje“. Pasirodo, kituose Lietuvos regionuose sunkiai sekasi mažuosius kūrinėlius užrašyti, o Dzūkijoje dar ir dabar dainuojama gyvai. Nuostabą kelia, kad dainingame Dzūkijos krašte tautosakininkai dėl gausybės įvairaus žanro suaugusiųjų dainų palyginti mažai yra užrašę lopšinių, žaidinimų ir kykojimų. O juk kai kuriuos žodžius ir jų prasmes spėjome pamiršti. „Kukumbalio“ jaunimo, gausaus būrelio Merkinės pateikėjų (tarp kurių ir vienas vyras) dėka visa tai bus žinoma ne tik tyrėjams, bet jau teikia praktinę naudą jaunoms mamoms bei tėveliams, kurie gali pasimokyti iš knygelės dainelių, juokinimų savo vaikučiams.

Kasmet dalis moksleivių, baigusių mokslus Merkinėje, išvyksta mokytis toliau į didesnius miestus, užsienio šalis, bet 2007 m. „Kukumbalio“ vadovė Rita Černiauskienė gavo buvusios (jaunimas sako, kad nėra „buvusių“, o yra „senės“) kukumbalietės Anglijoje studijuojančios Evelinos Dzimanavičiūtės laišką su įsimintinais žodžiais, primenančiais Oginskio polonezo skambesį: „Tėtis, mama, brolis atvažiuoja. Tėvynės juk neatsiveši“.

Rūbus klubo nariams pasiuvo archeologė Birutė Kazimiera Salatkienė ir autentiškų archeologinių rūbų siuvėja Audronė Salatkaitė iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, istorinius rūbus klubo vadovams sukūrė kostiumo dizainerė Gintarė Markevičienė iš Alytaus kraštotyros muziejaus, žalvarinius papuošalus visiems nariams sukūrė Egidijus Markevičius. Neseniai „Kukumbalis“, švęsdamas savo 10 metų jubiliejų, visuomenei pristatė savo trečią kompaktinę plokštelę „Dainuoja Kukumbalis“. Štai kaip „Kukumbalio“ meistriškumą įvertino Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičius: „Džiaugiamės „Kukumbalio“ skambėjimu aidėjimu, didžiuojamės ilgamete draugyste ir esame už ją dėkingi. Esate ta tikroji nacionalinė vertybė - tie, kurie nuolat atranda ir kitiems parodo savaiminį, esminį mūsų visų kultūros grožį, kurie teigia jaunystės žavesį ir gyvybės, gyvenimo jėgą...“