respublika.lt

2017 spalio 18, trečiadienis

K.Skučas išduotas Lietuvosnuotraukos (13)

2017 liepos mėn. 31 d. 08:04:42
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Savų išduotą ir sovietams sušaudyti atiduotą paskutinės ikiokupacinės Lietuvos Vyriausybės vidaus reikalų ministrą generolą Kazį Skučą, be jokios abejonės, privalėtume laikyti Lietuvos kankiniu ir didvyriu, dirbusiu ir galvą paguldžiusiu dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės interesų, kuriems liko ištikimas iki paskutinių gyvenimo akimirkų. Tik štai iš kitų mūsų tautos didvyrių ir laisvės kankinių būrio jis išsiskiria tuo, kad ligi šiolei taip ir nesulaukė iš tautos nei padėkos, nei pagarbos, - dar ir šiandien, Lietuvai skaičiuojant jau dvidešimt aštuntuosius atgautos nepriklausomybės metus, šio žmogaus garbė, orumas ir doras vardas vis dar nėra reabilituoti.

 

Apie šį ligi šiolei vengiamą atversti Lietuvos istorijos puslapį kalbamės su generolo Kazio Skučo brolio Jono dukra (šiandien - vieninteliu likusiu žmogumi, dar mačiusiu jį gyvą) - žinoma lietuvių poete, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Ramute Skučaite.

Truputis istorijos

1940 metų birželio 14 dieną, vidurnaktį, Sovnarkomo pirmininkas V.M.Molotovas Sovietų Sąjungos vyriausybės vardu įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą, kurio pats pirmasis punktas reikalavo: „atiduoti teismui Lietuvos vidaus reikalų ministerį generolą K.Skučą ir Saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, kaip tiesioginius provokacinių veiksmų prieš sovietų kariuomenės įgulas Lietuvoje kaltininkus“. Atsakyti į ultimatumą pareikalauta iki 10 valandos ryto.

Tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona Lietuvos vadovybės posėdyje kategoriškai pasisakė prieš šių žmonių išdavimą, nes „Lietuvai jie nieko blogo nėra padarę“, tačiau tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys, tuometinis Lietuvos teisingumo ministras Antanas Tamošaitis ir dauguma Ministrų kabineto narių nusprendė atiduoti K.Skučą ir A.Povilaitį kaip kruviną auką Sovietų Sąjungai, naiviai manydami, jog tuo bus pasitenkinta ir Lietuva okupacijos bei tolesnių represijų išvengs.

1940 metų birželio 15-ąją Augustino Povilaičio sodyboje Žygaičiuose K.Skučas ir pats A.Povilaitis A.Merkio įsakymu buvo suimti, perduoti sovietų saugumo organams ir skubiai išvežti į Maskvą. 1941 metų liepos 30 dieną - Butyrkų kalėjime sušaudyti.

- Gerbiama Ramute, kaip jūs pati manote, kodėl Lietuva nepasivargino pasidaryti K.Skučo bylos kopijos, kurią 1991-aisiais buvo pasiskolinusi iš Maskvos KGB archyvų, kodėl lig šiolei nepasirūpina šios garbingos Lietuvos asmenybės reabilitacija deramu lygmeniu?..

- Nežinau. Matyt, nenorėta ir vis dar nenorima purvinti istorinių Lietuvos asmenybių portretų. Na, kad ir A.Merkys... Kol apie K.Skučą ir A.Povilaitį tylima, tol jo paties portretas puikiai dera tarp Lietuvos didvyrių ir didžių kentėtojų. Na, taip - negaliu paneigti - tikrai nukentėjo ir jo šeima, ir jis pats pražuvo sovietiniuose lageriuose... Tik štai kai prezidentas A.Smetona kategoriškai atsisakė pasirašyti ultimatumą ir kai asmeniškai įkalbinėjo K.Skučą ir A.Povilaitį pasitraukti į Vokietiją, A.Merkys primygtinai prašė abiejų vyrų to nedaryti - Žygaičiuose A.Povilaičio sodyboje laukti jo telefono skambučio, kol jis neva pats pasakys, kada jiems pereiti sieną. Nepaskambino. Generolas K.Skučas iš sodybos bandė skambinti į prezidentūrą pats, tačiau ragelio nei A.Merkys, nei kas nors iš jo žmonių nekėlė, o į Žygaičius jau buvo pasiųsti policininkai su jo paties parašu arešto orderyje.

Esu ne kartą apie tai kalbėjusi su JAV gyvenusia K.Skučo dukra Birute (jau mirusi prieš penketą metų), kuri pati buvo tų įvykių liudininkė. Taigi, ji girdėjo netgi tėvo žodžius, ištartus jį suimant: „Vyrai, nuleiskit šautuvus, aš gi niekur nebėgu.“ Taip pat citavo man savo tėvo žodžius, ištartus ir dieną anksčiau, po posėdžio, kuriame buvo svarstomas Sovietų Sąjungos ultimatumas ir buvo nuspręsta priimti jo atsistatydinimą iš ministro pareigų. Man tai itin giliai atmintin įstrigę žodžiai - žodžiai ištarti, tikro kario ir tikro Lietuvos sūnaus: „Per naktis nemiegojau, stengdamasis, kad tik Lietuvai būtų geriau, bet, matyt, jau tep reikia.“

- Visų šalių ir visų tautų berniukai svajoja užaugti tikrais savo šalies sūnumis, gynėjais ir didvyriais, nes kiekvienos šalies istorija tvirtina, jog paaukoję save Tėvynės vardan jos gynėjai dėkingų saviškių per amžius nebus užmiršti. Kaip visu tuo tikėti lietuviukams, kurių istorija (na, kad ir K.Skučo pavyzdys) byloja priešingai?

- Didžiųjų represijų laikais, dar prieš ištremiama į Sibirą, po mamos arešto, Panevėžyje, surišusi į staltiesę, savo sodybos šulinyje nuskandinau visus generolo K.Skučo ordinus ir medalius. Tiesa, šiandien to šulinio nebėra, bet jo vietą aiškiai atsimenu ir tikrai nesunkiai surasčiau. Taigi, apie šiuos apdovanojimus esu pranešusi visoms nūdienos valstybės institucijoms, kurioms tik sugalvojau, esu aprašiusi tai ir savo knygose, tačiau, pasirodo, ir šiandien niekam tų apdovanojimų nereikia - nei valstybei, nei muziejui, nei kariškiams, guli jie po žeme ir turbūt per amžius gulės - auksas, platina, sidabras ir emalis juk tikrai dar neturėtų būti suirę.

- O kaipgi su ta reabilitacija? Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, lyg ir buvo mėginta tai padaryti?


- Nemėginta. Pati valstybė šiuo klausimu nė piršto nėra pajudinusi. Tiesiog Kaune gyvenančios mano pusseserės Virginijos (jauniausiojo K.Skučo brolio Prano dukra) iniciatyva buvo išduotas dokumentas, lygiai toks, kokį gavo kiekvienas nuo sovietų okupacijos nukentėjęs Lietuvos pilietis, skelbiantis, jog tas ir anas buvo sovietų represijų auka. Tokį patį reabilituojantį dokumentą, tiesą sakant, turiu ir aš - eilinis Lietuvos žmogus. Bet juk jis suimtas buvo ne kaip eilinis pilietis, bet kaip valstybės ministras. Ir suimtas jis buvo ne okupantų - o Lietuvos policijos, Lietuvos Vyriausybės sprendimu. Todėl ši vadinamoji K.Skučo reabilitacija iš tiesų yra niekinė - tai patvirtina ir teisininkai, su kuriais konsultavausi, su tuo sutiko ir šviesaus atminimo Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, pas kurį prašiausi audiencijos ir papasakojau visą K.Skučo istoriją...

Tuo metu dar gyva buvo K.Skučo dukra Birutė, todėl drauge nusprendėme pasielgti taip - ji surašys Lietuvos prezidentui laišką, o aš tą laišką įteiksiu Lietuvos prezidentūrai.

Laiškas buvo surašytas 2003-iaisiais, tiesa, tuo metu Lietuvos prezidentu jau buvo Rolandas Paksas. Laiško kopiją turiu, tad galiu pacituoti: „Pone Prezidente, aš, Birutė Skučaitė-Sidzikauskienė, savo ir sesers Jūratės Skučaitės-Šukienės vardu kreipiuosi į Jus prašydama atstatyti istorinį teisingumą ir viešai, valstybiniu mastu paneigti kaltinimus mano tėvui, buvusiam Lietuvos vidaus reikalų ministrui Kaziui Skučui, kurie jam buvo iškelti 1940 metų birželio 15 dieną SSRS ultimatume. Tai tarptautinės reikšmės dokumentas, kuris iki šiol nenustoja buvęs istorikų tyrinėjimo objektu ir yra vertinamas kaip unikalus tarptautinės teisės pažeidimo faktas. Kadangi nėra oficialaus Lietuvos Respublikos viešai paskelbto šio dokumento vertinimo, mano tėvo generolo K.Skučo vaidmuo dažnai vertinamas dviprasmiškai tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, tiek tarptautinės diplomatijos istorijoje, juo labiau kad mano tėvas buvo ir karinis diplomatas (nuo 1934 iki 1938 metų karinis atašė Maskvoje).

Lietuvos generalinės prokuratūros pažymėjimas Nr.5428-89, išduotas tėvo broliui Pranui Skučui, šiuo atžvilgiu yra niekinis. Generolas K.Skučas prilyginamas žmonėms, kuriuos represavo sovietų valdžia, tuo metu mano tėvas buvo suimtas Respublikos valdžios, konkrečiai - tuometinio ministro pirmininko Antano Merkio nurodymu.

Taigi, mano tėvą - generolą ir karinį diplomatą - tuometinės Lietuvos Respublikos vadovybė tiesiogiai atidavė į svetimos valstybės rankas ir jam buvo pritaikyta svetimos valstybės jurisdikcija. Tai padiktavo ir tolesnius neteisėtus veiksmus, kaip turto konfiskavimas, kurio neteisėtumą iki šiolei vengia pripažinti dabartinės Lietuvos vyriausybės.

Pone Prezidente, prašau jūsų atitinkama forma atstatyti mano tėvo K.Skučo, nepriklausomos Lietuvos generolo ir karinio diplomato, garbę ir orumą, kad ateities kartų ir tarptautinių santykių istorijoje būtų teisingai įvertinta jo veikla ir asmenybė. Tikiu Jūsų Ekscelencijos gera valia ir tikiuosi sulaukti teisingumo ir žmogiško supratimo. Norėčiau, kad dar prieš palikdama šį pasaulį (man jau 86-eri) galėčiau jaustis padariusi tai, ką privalėjau padaryti.“ Ir ypač gražus ir daug apie žmogų bylojantis sakinys: „Kreiptis į Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą prieš savo Tėvynę man žema ir nepriimtina.“

- Įteikėte šį laišką prezidentui?

- Įteikiau. Tačiau prezidentas R.Paksas buvo nušalintas, taip ir nespėjęs į šį laišką kaip nors sureaguoti. Tuomet jį 2005-aisiais (jau po Birutės mirties) persiunčiau prezidentui Valdui Adamkui, pridėdama nuo savęs lydraštį: „Suprasdama, kad kreiptis į Jus su kitam asmeniui adresuotu laišku neetiška, vis dėlto prašau Jūsų Ekscelenciją jį priimti tiesiog kaip prašymą Lietuvos valstybės vadovui. Drįstu šį laišką atnešti tik todėl, kad mano pusseserė Birutė Skučaitė-Sidzikauskienė nebespėjo atitinkamo kreipimosi parašyti Jūsų Ekscelencijai - prieš mėnesį ji mirė. Kreipiuosi su tuo pačiu prašymu ir todėl, kad jame išdėstyti faktai tebėra tokia pat objektyvi tiesa, kaip ir prieš porą metų, kai buvo rašomas šis mano atneštas prašymas.

- Ir ką atsakė jums prezidentas V.Adamkus?


- Pasakė, kad Lietuva - ne prezidentinė, o parlamentinė valstybė, todėl asmeniniu savo sprendimu jis viso to sutvarkyti negali. Sakė, kad pats nuo paauglystės jautė ir tebejaučia skaudulį dėl neteisybės, padarytos šiai asmenybei, ir žadėjo padaryti viską, ką gali.

Matyt, Parlamentui nepasirodė, jog generolo K.Skučo reabilitacija yra svarbi, todėl visa, ką tegalėjo padaryti prezidentas, - generolą K.Skučą po mirties apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Ačiū jam ir už tai.

Norėjau tą ordiną tuoj pat po įteikimo atiduoti Nacionaliniam muziejui, tačiau su žmona itale atvažiavo iš JAV jauniausios K.Skučo dukters sūnus, nė žodelio nebemokantis lietuviškai, pasakė „thank you“ ir ordiną išsivežė.

- O istorijos vadovėliuose kas apie generolą K.Skučą rašoma?


- Nė žodelio. Absoliuti tyla.

- Vadinasi, galime daryti išvadą, kad dabartinė Lietuvos valstybė moralinės atsakomybės turi ne ką daugiau nei „smetoninė“ Lietuva?

- Palyginimas visiškai nevykęs - nebent juokaujate. Žinot, aš gimiau, augau „smetoninėje“ Lietuvoje, turiu galimybę palyginti, todėl nedvejodama sakau - „smetoninė“ Lietuva turėtų būti nūdienos Lietuvos siekiamybė, nelyginant koks rojus. Jei tik būtų kelelis, vedantis į ją, - nesvarstydama juo šiandien pat išeičiau. Net ir su visomis savo negražiausiomis dėmėmis - už dabartinę Lietuvą ji neabejotinai buvo moralesnė, dvasingesnė, laisvesnė ir nepalyginti laimingesnė.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (13)

  • 1 2017 spalio mėn. 05 d. 15:50:59

    1

  • privalės 2017 rugpjūčio mėn. 18 d. 18:07:47

    Lietuvos valstybės vadovai privalės didžiavyrį K.Skučą reabilituoti,
    ištaisyti lemiamą smetoninės vadžios klaidą.

  • Dėmė 2017 liepos mėn. 31 d. 13:33:43

    Dėmė Adamkaus ir Grybauskaitės chalatuose, kad Skučas istorijos
    užmaršty

  • Manau 2017 liepos mėn. 31 d. 13:18:58

    Grinius buvo tikrų tikriausias išdavikas ir bolševikas...

  • Senis 2017 liepos mėn. 31 d. 12:56:42

    Lietuvos istorija yra gana žiauri minint praeities tragedijas:tyli kaip
    vandens į burną prisigėrę dabartiniai valdžiažmogiai negalvodami,kad
    ir su jais gali atsitikti tas pats esant tokiam neprognozuojamam
    stalinistiniam rėžimui rytuose.Šis didvyris eurosojūzinės Lietuvos yra
    absoliučiai be jokio dėmesio išmestas į istorijos politinį
    šiukšlyną ir užsklęstas tylos siena.Gėda tokiai Lietuvai ir tiek.

  • Nuomonė 2017 liepos mėn. 31 d. 11:52:05

    Jei šiais laikais kas nors areštuotų kokį nors linkevičių, ar kitą
    supuvusios valdžios atstovą, po 50 metų jis būtų vaizduojamas kaip
    kankinys.

  • oo 2017 liepos mėn. 31 d. 11:42:57

    faras ?kankinis?o gal gavo ka uzsitarnavo?

  • Arvydas Brunius 2017 liepos mėn. 31 d. 10:34:00

    Pasakysiu savo nuomone Lietuva valdo sukciai vagys aferistai jau 25
    metus.Pi.....Lietuvai!

  • Senolė 2017 liepos mėn. 31 d. 10:10:55

    Viskas ką perskaičiau sugrąžino į praeitį, nes esu dar to laikotarpio
    vaikas. Prisimenu, kaip tėvukas, grįžęs iš turgaus Širvintose,
    parsivežė Griniaus fotografiją, stovintį ant bačkos ir rėžiantį
    "pamokslą" - taip pasakė tėvukas,nes jis tuo metu iš tikrųjų buvo, o
    jo klapčiukai dalino fotografijas, matyt kažkur kitur darytas. Prisimenu,
    kaip jie su mama apie jį kalbėjo neigiamai, kad bolševikai nori paimti
    valdžią ar kažkas panašaus...
    Tėvukas priklausė šaulių organizacijai, todėl politika jam buvo
    svarbi. Buvau imli tokiems įvykiams, todėl negaliu atsiriboti dar nuo
    šių dienų politikos...

  • Jolė 2017 liepos mėn. 31 d. 09:42:13

    Mačiau vakar Kaune pro troleibuso langą, stiklainį su gėlėm prie namo
    kuriame gyveno (ar dirbo) K. Skučas. Tik taip pagerbtas, ir ko gero tik
    artimųjų :(

  • Tokios 2017 liepos mėn. 31 d. 09:39:08

    tatai yra komunistinės konservų ir socdemų gaujos

  • Sis 2017 liepos mėn. 31 d. 08:51:14

    faktas labai daug pasako apie smetonines Lietuvos agonij. Manau, kad
    dabartinė valdžia pasielgtų taip pat.

  • Kelmas 2017 liepos mėn. 31 d. 08:25:26

    Adamkus PRIMYGTINAI prašęs Brazausko PASKIRTI savo ,,protežė''
    Grybauskaitę į ministrus,kažkaip negalvojo,kad Lietuva ,,nėra
    prezidentinę'' valstybė.
    Ne Skučas ,o Grybauskaitės karjera, rūpėjo ,,PATRIOTUI''.
    Kodėl Landsbergis ir Adamkus RŪPINOSI Burokevičiaus kolege lieka
    paslaptis.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LENKTYNĖS: antradienį Belgijoje 84-ą kartą surengtose klasikinėse dviračių lenktynėse „Sluitingsprijs Putte-Kapellen“ lietuvis Aidis Kruopis finišavo su pagrindine grupe ir užėmė 42-ąją vietą.
  • NEPATEKO: Lietuvos kovotojas Martynas Jasiūnas nepateko į Paryžiuje vykstančio Europos muaitai čempionato pusfinalį.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar Lietuvoje gyvenimas gerėja?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +10   +12 C

   +10  +13 C

 

   +7 +11 C

   +15  +16 C

  +13 +14 C

 

   +12 +14 C

    8-13 m/s

     3-8 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.1759 PLN - 4.2298
RUB - 67.4711 CHF - 1.1504
GBP - 0.8915 NOK - 9.3260
reklama
Prenumerat 2018