respublika.lt

K.Skebėra - patriotas, literatas

(0)
Publikuota: 2016 gruodžio 27 08:55:05, Vaclovas Juodpusis, muzikologas
×
nuotr. 1 nuotr.
K.Skebėra 1988 metais gautą 30 tūkstančių rublių katorgininko kompensaciją jis paaukojo Vytauto Didžiojo universitetui

Birželis... Jis ateina ir vėl nutolsta. Atrodo, tą mėnesį esame gerai įsidėmėję, nes jis Lietuvai - ypač skausmingas.

 

Birželio 15-ąją, 1940-aisiais, sovietai, įvesdami savo kariuomenę į Lietuvą, paskandino žmones prievartos, veidmainystės ir kančių liūne. O jau po metų, birželio 14-ąją, darbščiausią mūsų visuomenės dalį, inteligentiją išdangino į Sibirą, į Rusijos šiaurę, kur kiekvienas patyrė neapsakomą kančią. Ir antrosios sovietų okupacijos metais toji rusiškoji kančių jūra neišseko. Ji gilėjo ir platėjo. Ją patyrė tūkstančiai savo gimtinę mylinčių lietuvių šviesuolių, ėjusių su Tauta ir jai tarnavusių. Tarp jų buvo ir Kazimieras Skebėra, nuostabi, Lietuvai pasiaukojusi asmenybė, kurią, atrodo, jau pradedame užmiršti, visuomenę nardinant į menkavertes gyvenimo intrigėles, plepalus, kuriais užtvindytos televizijų programos, kad tik niekas nebeskaitytų knygų, o mėgautųsi kuo išmoningiau parengtomis programomis.

Nerašyčiau apie šį šviesuolį, pasakorių, jei nebūčiau jo sutikęs, bendravęs. Stebino jis kiekvieną savo geranoriška, šviesia veido išraiška, nors buvo patyręs nežmogišką pažeminimą ir prievartą sovietinio rojaus citadelėje - Vorkutoje, taip pat Irkutsko srityje, kur išliko tik patys ištvermingiausieji. O jau patekti ten galėjo ir pateko visi, niekam nenusikaltę ir jokių piktadarybių niekam nepadarę. Kai vėl paėmiau į rankas K.Skebėros knygą „Reikėjo mūsų kančių“, išleistą 1990 metais, ir ją susikaupęs vėl perskaičiau, žavėdamasis autoriaus rašymo stiliumi, nepaprastai vaizdžiu pasakojimu, kuris parodo tikrąjį sovietijos veidą, visišką nužmogėjimą. Trumputėje šios solidžios 367 puslapių knygos įžangoje jis rašė, kad „mūsų tautoj nėra Lukų ir Matų, kurie pajėgtų aprašyti lietuvių kančias, išgyventas Vorkutoje, Solikamske, Magadane, Kazachstane, Sibirlage ir kitose Rusijos vietovėse. Tegul man atleis tie, kuriems šitai skaityt nemalonu, kad aš ėmiausi plunksnos aprašyti savo prisiminimams iki Vorkutos konclagerių ir ten. Šitų prisiminimų būt nebuvę, jei manęs nebūt raginę, prašę ir aš nebūčiau įsipareigojęs jausdamas atsakomybę dėl ateities ir mūsų tautos istorijos...“

Sąžiningai darbavęsis kaip lietuviškos enciklopedijos talkininkas, entuziastas, K.Skebėra buvo dirbtinai, kaip ir daugelis kitų, apkaltintas „antisovietinių atsišaukimų ir spaudos platinimu“. 1944-ųjų rudenį prasidėjo jo persekiojimas, įsiveržus į jo butą Kaune ir viską - „paveikslus, knygas, rūbus, apavą, suvenyrus, laikrodžius“ - išnešus ir išvežus mašina. O jis pats buvo sulaikytas, tardytas, uždarytas saugumo rūsiuose, dar apkaltintas ir priklausymu Lietuvos laisvės armijai ar Nacionaliniam liaudies frontui. Per vieną tardymą išgirdo ir tokį riksmą:

- Sunaikinsiu jus ir visus į jus panašius. Nuvešim ten, kur velniai vaikus peri. Ten vegetuosit, kančiose baigsit savo gyvenimą. Ir nemanykit, kad jūs toks vienas - visa jūsų tauta tokia. Kankinsiu jus, kad jūsų ainiai, kurie jau nebus lietuviai, žinotų, jog prieš didžiąją rusų tautą nereikia kelti rankos... Išnaikinsim viską iš pašaknų. Išvešim pas baltus lokius, o jau ten pamatysit...

Taigi taip K.Skebėra ir buvo „išlydėtas“ į Vorkutą, kurioje praleisti metai nuostabiai vaizdžiai aprašyti minėtoje knygoje, kuri paliudija, kad jo turėta puikios atminties.

Kai teko susitikti su K.Skebėra, išsikalbėjome ir apie lietuvių liaudies dainas. Ir tada jis prisiminė, kad jos ne kartą skambėjo ir Vorkutos lageryje. Tad, skaitydamas jo knygą „Reikėjo mūsų kančių“, suradau vaizdingą prisiminimą.

- Niekad neužmiršiu, - rašė K.Skebėra, - kaip mes, penki lietuviai, sulindom kamputin ant gultų, kur ir aš „butą“ turėjau. Po keleto nereikšmingų frazių P.Žilinskas pasiūlė uždainuoti. Šitas jo pasiūlymas tokiomis sąlygomis, kada mes nuvargę, sušalę, alkani, visad lyg nekenčiami žvėrys persekiojami, buvo toks jaudinantis... Bet žodis „daina“ nuskambėjo tarsi burtas, buvo labai magiškas. Daina atrodė būtina, reikalinga, neatplėšiama. Ji staiga tapo lyg duona, lyg tąja paike, apie kurią dieną ir naktį tik ir sapnuoji. Ir mes uždainavome. Širdy buvo liūdna, bet mes dainavome. Dainavom Aukštaitijoj labai populiarią „Subatos vakarėlį balnojau juodbėrėlį“. Kodėl ją, o ne kitą - ir šiandien nežinau. Nuostabu, visi penki ir visi iš skirtingų vietų, bet dainą, pirmąją dainą, tarpusavy nepasitarę, dainavome tarsi senas, gerai susidainavęs kvintetas. Po to dainavom „Kur tas šaltinėlis“, „Oi giria giria, girelė žalioji“. Dainavome pusbalsiu, visiškai užsimiršę, kad esame konclagery katorgininkai, kad esame labai alkani, kad aplink mirtis siaučia. Nematėm mus apstojusių iš kitų sekcijų atėjusių žmonių, kurie išlindo iš visų kampų tokie pat alkani kaip ir mes. Jie klausėsi ir braukė ašaras, nors nesuprato dainos žodžių, juos jaudino melodija. O mes vis dainavom ir dainavom. Tik užgirdę, kad prie vachtos klaikiai skamba mušamas pakabintas geležinkelio bėgis, supratom, jog jau 22 valanda... Mes nutilom - mums pasipylė katutės, komplimentai. Kalbėjo įvairių tautų žmonės...

Po tremties į Lietuvą sugrįžęs K.Skebėra Vilniuje, Dailės institute, įsidarbino pozuotoju. „Pozavo ir man, - yra pasakojęs skulptorius Vladas Vildžiūnas. - Jis buvo didelis įvairiausių istorijų - būtų ir nebūtų - pasakotojas.“

Žvelgdamas į K.Skebėrą skulptorius Antanas Kmieliauskas kūrė šv.Kristoforą. Ši jo skulptūra ir dabar puošia Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčios šventorių. Pozavo ir dailininkui A.Aleksandravičiui, kai šis kūrė lietuvių kalbos patriarcho Jono Jablonskio paminklinį portretą.

Beje, į jį, kaip charakteringų bruožų žmogų, žvelgė ir kiti to meto dailininkai. O rašytojas Vytautas Girdzijauskas, daug bendravęs su K.Skebėra, kaip savo romano „Danguje kitaip“ pagrindinio personažo prototipą matė kaip tik šį žmogų, kurį daug kas vadino keistuoliu, nors buvo beveik savamokslis, tačiau labai apsišvietęs, daug skaitęs, pasiaukojęs kraštotyrai, lietuvybei. Jaudina tai, kad 1988 metais gautą 30 tūkstančių rublių katorgininko kompensaciją jis paaukojo Vytauto Didžiojo universitetui. 1967 metų pabaigoje paleistas iš tremties K.Skebėra grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Širvintų rajone, netoli Bagaslaviškio esančiame Bagdyšių kaime, prie jo gyventos trobelės 1991 metais pastatytas kryžius. Domėjosi viskuo, kas vyko Lietuvoje. Sovietinis saugumas užfiksavo jį dalyvavus SSRS ir Vokietijos slaptųjų protokolų pasirašymo mitinge, kuris vyko 1989 metų rugpjūčio 23 dieną prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę gyveno Vilniuje, Stiklių gatvėje, o 2003 metų kovą palaidotas Širvintų rajono Šiaulių kaimo kapinėse. Širvintų rajono viešoji biblioteka 2012 metais, įgyvendindama projektą „Apie žodį - išlekiantį ir sugrįžtantį“, Bagaslaviškio filiale įkūrė literatūrinį Kazimiero Skebėros muziejų. Taip pat Gelvonų miestelyje, prie kultūros namų, atidengta atminimo lenta.

Taigi kaip ryški asmenybė tebūna nepamirštamas Kazimieras Skebėra.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s