1 nuotr.
Vaida Marija Knabikaitė
Kas paskatino mokslininkę Vaidą Mariją Knabikaitę iš Vilniaus parašyti istorinį romaną apie tris karaliaus Mindaugo mylimąsias? „Tai pirmiausiai paskatino 2013 metais sukankanti tragiška sukaktis - 750-osios Lietuvos karaliaus Mindaugo žūties metinės. Bet man nėra tekę girdėti, kad jos būtų kaip nors paminėtos“, - sako humanitarinių mokslų daktarė, romano „Gulbės sparnu palytėtos“ autorė.
„Galbūt bus truputėlį savotiška tai girdėti, bet istorinį romaną apie karalių Mindaugą paskatino rašyti ir latvių iniciatyva, nes latviai buvo pasiryžę už savo suaukotas lėšas Agluonoje, menamoje Mindaugo žūties vietoje, pastatyti paminklą. Dabar, rodos, kalbama tiktai apie akmens pastatymą toje vietoje, - pasakoja autorė, dėstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. - Garsi latvių Agluonos legenda byloja apie Mindaugo žūtį ir apie tai, kad Mindaugo žmona buvo kilmingo latgalio kunigaikščio duktė Morta. Taip pat kalba apie jos seserį, ištekėjusią už Nalšios žemės kunigaikščio Daumanto. Žodžiu, toji pati latvių Agluonos legenda mums kalba apie Mindaugą. Tai galbūt tokie du momentai sudomino ir paskatino rašyti istorinį romaną“.
Be metraščių studijavimo, autorė, kurios knygoje veikia trys Mindaugo moterys, daugiausiai rėmėsi istoriko Edvardo Gudavičiaus išleista monografija „Mindaugas“: „Kadangi E.Gudavičius šioje monografijoje yra parašęs, kad Mindaugas buvo bent tris kartus vedęs, tai labai tikėtina, kad bent tris žmonas tikrai turėjo, gal ir daugiau. Pirmoji žmona galėjo būti sūnaus Vaišvilko motina. Mes jos vardo nežinome, bet aš pavadinau ją Tautvile. Šis vardas mano pačios sugalvotas, sukurtas, tą knygoje aš ir esu pažymėjusi. Visos moterys turi tam tikrus prototipus mano knygoje, jos, be abejo, yra iš senovės, kaip tos gulbės pas mus atskridusios, apie kurias aš kalbu, bet jos turi prototipus tarp dabar gyvenančių arba neseniai gyvenusių moterų“.
Pirmosios žmonos Tautvilės prototipas yra pamatyta vengrė mergaitė, kuri atvyko į Gyvosios archeologijos dienas Kernavėje. Autorei buvo įdomu, kad ji puikiai kovėsi kalaviju ir apgailestavo, kad moterims yra sunku patekti į tokius istorinius klubus, atgaivinančius viduramžių tradicijas, kad jos negali kartu su vyrais kautis tais kardais ar kalavijais. „Toji mergina tikino, kad viduramžiais ne tik kilmingi vyrai, bet ir moterys mokėjo valdyti kalaviją. O savo išvaizda, apranga, vikrumu, mokėjimu kautis labai tiko sukurti Tautvilės portretui. Tai mano Tautvilė taip ir daro - ji kovoja ir net su Mindaugu kaunasi - mano romane yra toks epizodas“, - ryškiu charakteriu intriguoja autorė.
Be abejo, svarbiausia moteris - tai karalienė Morta, greičiausiai mylimiausia Mindaugo žmona ir svarbiausia moteris to meto politiniame gyvenime. „Įdomus faktas, kodėl po Mortos mirties Mindaugui reikėjo griebti iš kito kunigaikščio tikrą Mortos seserį Daumantienę. Ir kodėl Mindaugui reikėjo kaip tik sesers? Tai visaip yra aiškinama, pirmiausia galbūt dėl vaikų - kad būtų tas pats kraujas. Bet istorikas E.Gudavičius sako, kad buvo dar viena priežastis: Mindaugas norėjo panašios moters į Mortą ir fiziškai, ir dvasiškai. Negalime pasakyti, kad jos buvusios dvynės, tikriausiai ne, bet išoriškai seserys turėjo būti panašios“, - samprotauja mokslininkė.
Metraščiuose esama duomenų, kad karalienė Morta pasidarė giliai tikinti. „Kiek aš skaičiau apie Mindaugą ir Mortą, man susidarė toks įspūdis, kad Mindaugas iš tiesų tikras krikščionis turbūt niekada nebuvo. Aš manau, kad jam tai buvo daugiau politinis dalykas: dėl to, kad gautų karūną, jis turėjo apsikrikštyti. Pavyzdžiui, kitų yra išlikę krikšto vardai. Tarkime, Mindaugo žmonos vardas yra kaip tik šv.Morta - tai yra šventosios vardas, o, sakykime, Mindaugo krikšto vardo mes neturime, nes jis ir pats yra pasakęs: aš esu Mindaugas, buvau Mindaugas ir būsiu Mindaugas. Ir jis nepriėmė jokio šventojo krikšto vardo, tik tą senovišką lietuvišką pagonišką vardą. O Mortos prigimtinis vardas, matyt, buvo kitas, bet koks, mes nežinome ir turbūt niekada nesužinosime“, - sako autorė.
Priešingai nei Tautvilei, kurią pavaizdavo kaip moterį su kalaviju rankose, karalienei Mortai suteikė tvarkingos, diplomatiškos, gražios ir namus globojančios moters bruožų. „Apie Mortos mirtį yra visokių versijų. Kai kurie istorikai sako, kad įtakos galėjo turėti labai didelė politinė įtampa - Mindaugo trintis su Treniota ir kitais kunigaikščiais, galbūt ir su religija susiję dalykai. Iš tikrųjų, manau, tiek Lietuva, tiek vyras Mindaugas, tiek politiniai dalykai Mortai buvo prioritetai. Ir kai tie prioritetai pradėjo drebėti, žlugti, gal jai ir fiziškai tai buvo nepakeliama. Mes žinome, jeigu žmogus yra jautrus, išgyvena dvasines kančias, be abejo, ir fizinės ligos greičiau prilimpa. O aš tai pavaizdavau kaip dvasinę ligą - nervų ligą ir atradau, kad tokios nervų ligos senovėje buvo vadinamos vėlių pakandimu. Aš parašiau taip, o kaip ji mirė, nuo ko mirė, deja, nėra žinoma. Bet viena iš versijų galėjo būti ta, kad Morta tiesiog nepakėlė įtampos“. Tiesa, knygoje autorė vengė žiaurių scenų. „Aš nevertinčiau, kad Mindaugas buvo išskirtinai žiaurus, kad kiti kunigaikščiai buvo kuo nors už jį geresni ar moralesni, nes vis dėlto tai buvo žiaurus laikas. Lietuvą anksčiau ar vėliau reikėjo suvienyti. Yra tokia nelabai graži N.Makiavelio tezė, kad tikslas pateisina priemones“.
Žinomiausias ir turbūt vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas greičiausiai buvo susilauktas su pirmąja žmona. Yra žinoma, kad vėliau jis tapo stačiatikių vienuoliu ir keršijo už žuvusį Mindaugą. O kitus vaikus rašytoja priskyrė Mortai. „Kai karalienė pasimirė ir Mindaugas iš kunigaikščio Daumanto pasičiupo jo žmoną, kuri buvo tarsi Mortos šešėlis, tarsi jos gyvas paveikslas, ji gal jau ir nebegalėjo jam pagimdyti vaikų, nes jau greitai ir pats Mindaugas buvo nužudytas“, - hipotezę kelia rašytoja, kuri rėmėsi apie tuos laikus pasakojančiomis knygomis: „Knygų, kuriomis aš rėmiausi, sąrašas gali būti labai ilgas ir aš kaip mokslininkė apie tai galbūt galėčiau skaityti paskaitą, bet noriu paminėti kelis pagrindinius šaltinius: tai pirmiausia būtų prieškaris, net 1934 metai, ir toks autorius Jonas Stakauskas, kuris parašė knygą „Lietuva ir Vakarų Europa XIII-ame amžiuje“. Kitas mūsų labai garsus istorikas E.Gudavičius ir jo monografija „Mindaugas“. Turbūt daugiausiai dėmesio aš ir skyriau šitai knygai ir mano romano gale, chronologinėje rodyklėje, daugelis nurodytų datų yra būtent E.Gudavičiaus išprotautos, jo suskaičiuotos, nes mes juk nežinome, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Net yra ginčijamasi dėl Mindaugo karūnavimo datos. Dar man labai pravertė Algimanto Bučio knygos, ypač vienoje iš knygų pateikiamas nemažas skyrius apie Mindaugo sūnų Vaišvilką“.
Mokslininkei apmaudu, kad vis dėlto per mažai dėmesio yra skiriama istorinėms Lietuvos moterims. „Reikia kalbėti apie mūsų istorines moteris. Galbūt yra tokių moterų, apie kurias nelabai žinome, bet jeigu pasiknaisiotume po metraščius, gal atrastumėte ką nors įdomaus. Nors knygose mano įkvėpėjai yra vyrai. Ir turbūt ryškiausias būtų mūsų karalius...“
Vaidos Marijos Knabikaitės dosjė
Gimė 1974 m. kovo 18 d. Vilniuje vertėjo ir gydytojos šeimoje.
1992-1996 m. studijavo Vilniaus universitete (VU), įgijo lietuvių filologijos ir danų kalbos bakalauro laipsnį.
Už darbą „H.K.Anderseno pasakų vertimai į lietuvių kalbą“ 1998 m. pelnė magistro kvalifikacinį laipsnį.
1998-2002 m. studijas tęsė VU lietuvių kalbos katedros doktorantūroje ir 2003 m. apgynė disertaciją „Lingvistinės lietuvių stilistikos raida XX amžiuje“, už kurią suteiktas humanitarinių mokslų (filologijos) daktaro laipsnis.
Šiuo metu dėsto kalbos kultūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Yra išleidusi dar du istorinius romanus: „Mėnesiena tamsiame lange“ (2005 m.), kuriame analizuojama Adolfo Hitlerio asmenybė, ir „Izidė ir Fortūna“ (2007 m.)
Kas paskatino mokslininkę Vaidą Mariją Knabikaitę iš Vilniaus parašyti istorinį romaną apie tris karaliaus Mindaugo mylimąsias? „Tai pirmiausiai paskatino 2013 metais sukankanti tragiška sukaktis - 750-osios Lietuvos karaliaus Mindaugo žūties metinės. Bet man nėra tekę girdėti, kad jos būtų kaip nors paminėtos“, - sako humanitarinių mokslų daktarė, romano „Gulbės sparnu palytėtos“ autorė.
„Galbūt bus truputėlį savotiška tai girdėti, bet istorinį romaną apie karalių Mindaugą paskatino rašyti ir latvių iniciatyva, nes latviai buvo pasiryžę už savo suaukotas lėšas Agluonoje, menamoje Mindaugo žūties vietoje, pastatyti paminklą. Dabar, rodos, kalbama tiktai apie akmens pastatymą toje vietoje, - pasakoja autorė, dėstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. - Garsi latvių Agluonos legenda byloja apie Mindaugo žūtį ir apie tai, kad Mindaugo žmona buvo kilmingo latgalio kunigaikščio duktė Morta. Taip pat kalba apie jos seserį, ištekėjusią už Nalšios žemės kunigaikščio Daumanto. Žodžiu, toji pati latvių Agluonos legenda mums kalba apie Mindaugą. Tai galbūt tokie du momentai sudomino ir paskatino rašyti istorinį romaną“.
Be metraščių studijavimo, autorė, kurios knygoje veikia trys Mindaugo moterys, daugiausiai rėmėsi istoriko Edvardo Gudavičiaus išleista monografija „Mindaugas“: „Kadangi E.Gudavičius šioje monografijoje yra parašęs, kad Mindaugas buvo bent tris kartus vedęs, tai labai tikėtina, kad bent tris žmonas tikrai turėjo, gal ir daugiau. Pirmoji žmona galėjo būti sūnaus Vaišvilko motina. Mes jos vardo nežinome, bet aš pavadinau ją Tautvile. Šis vardas mano pačios sugalvotas, sukurtas, tą knygoje aš ir esu pažymėjusi. Visos moterys turi tam tikrus prototipus mano knygoje, jos, be abejo, yra iš senovės, kaip tos gulbės pas mus atskridusios, apie kurias aš kalbu, bet jos turi prototipus tarp dabar gyvenančių arba neseniai gyvenusių moterų“.
Pirmosios žmonos Tautvilės prototipas yra pamatyta vengrė mergaitė, kuri atvyko į Gyvosios archeologijos dienas Kernavėje. Autorei buvo įdomu, kad ji puikiai kovėsi kalaviju ir apgailestavo, kad moterims yra sunku patekti į tokius istorinius klubus, atgaivinančius viduramžių tradicijas, kad jos negali kartu su vyrais kautis tais kardais ar kalavijais. „Toji mergina tikino, kad viduramžiais ne tik kilmingi vyrai, bet ir moterys mokėjo valdyti kalaviją. O savo išvaizda, apranga, vikrumu, mokėjimu kautis labai tiko sukurti Tautvilės portretui. Tai mano Tautvilė taip ir daro - ji kovoja ir net su Mindaugu kaunasi - mano romane yra toks epizodas“, - ryškiu charakteriu intriguoja autorė.
Be abejo, svarbiausia moteris - tai karalienė Morta, greičiausiai mylimiausia Mindaugo žmona ir svarbiausia moteris to meto politiniame gyvenime. „Įdomus faktas, kodėl po Mortos mirties Mindaugui reikėjo griebti iš kito kunigaikščio tikrą Mortos seserį Daumantienę. Ir kodėl Mindaugui reikėjo kaip tik sesers? Tai visaip yra aiškinama, pirmiausia galbūt dėl vaikų - kad būtų tas pats kraujas. Bet istorikas E.Gudavičius sako, kad buvo dar viena priežastis: Mindaugas norėjo panašios moters į Mortą ir fiziškai, ir dvasiškai. Negalime pasakyti, kad jos buvusios dvynės, tikriausiai ne, bet išoriškai seserys turėjo būti panašios“, - samprotauja mokslininkė.
Metraščiuose esama duomenų, kad karalienė Morta pasidarė giliai tikinti. „Kiek aš skaičiau apie Mindaugą ir Mortą, man susidarė toks įspūdis, kad Mindaugas iš tiesų tikras krikščionis turbūt niekada nebuvo. Aš manau, kad jam tai buvo daugiau politinis dalykas: dėl to, kad gautų karūną, jis turėjo apsikrikštyti. Pavyzdžiui, kitų yra išlikę krikšto vardai. Tarkime, Mindaugo žmonos vardas yra kaip tik šv.Morta - tai yra šventosios vardas, o, sakykime, Mindaugo krikšto vardo mes neturime, nes jis ir pats yra pasakęs: aš esu Mindaugas, buvau Mindaugas ir būsiu Mindaugas. Ir jis nepriėmė jokio šventojo krikšto vardo, tik tą senovišką lietuvišką pagonišką vardą. O Mortos prigimtinis vardas, matyt, buvo kitas, bet koks, mes nežinome ir turbūt niekada nesužinosime“, - sako autorė.
Priešingai nei Tautvilei, kurią pavaizdavo kaip moterį su kalaviju rankose, karalienei Mortai suteikė tvarkingos, diplomatiškos, gražios ir namus globojančios moters bruožų. „Apie Mortos mirtį yra visokių versijų. Kai kurie istorikai sako, kad įtakos galėjo turėti labai didelė politinė įtampa - Mindaugo trintis su Treniota ir kitais kunigaikščiais, galbūt ir su religija susiję dalykai. Iš tikrųjų, manau, tiek Lietuva, tiek vyras Mindaugas, tiek politiniai dalykai Mortai buvo prioritetai. Ir kai tie prioritetai pradėjo drebėti, žlugti, gal jai ir fiziškai tai buvo nepakeliama. Mes žinome, jeigu žmogus yra jautrus, išgyvena dvasines kančias, be abejo, ir fizinės ligos greičiau prilimpa. O aš tai pavaizdavau kaip dvasinę ligą - nervų ligą ir atradau, kad tokios nervų ligos senovėje buvo vadinamos vėlių pakandimu. Aš parašiau taip, o kaip ji mirė, nuo ko mirė, deja, nėra žinoma. Bet viena iš versijų galėjo būti ta, kad Morta tiesiog nepakėlė įtampos“. Tiesa, knygoje autorė vengė žiaurių scenų. „Aš nevertinčiau, kad Mindaugas buvo išskirtinai žiaurus, kad kiti kunigaikščiai buvo kuo nors už jį geresni ar moralesni, nes vis dėlto tai buvo žiaurus laikas. Lietuvą anksčiau ar vėliau reikėjo suvienyti. Yra tokia nelabai graži N.Makiavelio tezė, kad tikslas pateisina priemones“.
Žinomiausias ir turbūt vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas greičiausiai buvo susilauktas su pirmąja žmona. Yra žinoma, kad vėliau jis tapo stačiatikių vienuoliu ir keršijo už žuvusį Mindaugą. O kitus vaikus rašytoja priskyrė Mortai. „Kai karalienė pasimirė ir Mindaugas iš kunigaikščio Daumanto pasičiupo jo žmoną, kuri buvo tarsi Mortos šešėlis, tarsi jos gyvas paveikslas, ji gal jau ir nebegalėjo jam pagimdyti vaikų, nes jau greitai ir pats Mindaugas buvo nužudytas“, - hipotezę kelia rašytoja, kuri rėmėsi apie tuos laikus pasakojančiomis knygomis: „Knygų, kuriomis aš rėmiausi, sąrašas gali būti labai ilgas ir aš kaip mokslininkė apie tai galbūt galėčiau skaityti paskaitą, bet noriu paminėti kelis pagrindinius šaltinius: tai pirmiausia būtų prieškaris, net 1934 metai, ir toks autorius Jonas Stakauskas, kuris parašė knygą „Lietuva ir Vakarų Europa XIII-ame amžiuje“. Kitas mūsų labai garsus istorikas E.Gudavičius ir jo monografija „Mindaugas“. Turbūt daugiausiai dėmesio aš ir skyriau šitai knygai ir mano romano gale, chronologinėje rodyklėje, daugelis nurodytų datų yra būtent E.Gudavičiaus išprotautos, jo suskaičiuotos, nes mes juk nežinome, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Net yra ginčijamasi dėl Mindaugo karūnavimo datos. Dar man labai pravertė Algimanto Bučio knygos, ypač vienoje iš knygų pateikiamas nemažas skyrius apie Mindaugo sūnų Vaišvilką“.
Mokslininkei apmaudu, kad vis dėlto per mažai dėmesio yra skiriama istorinėms Lietuvos moterims. „Reikia kalbėti apie mūsų istorines moteris. Galbūt yra tokių moterų, apie kurias nelabai žinome, bet jeigu pasiknaisiotume po metraščius, gal atrastumėte ką nors įdomaus. Nors knygose mano įkvėpėjai yra vyrai. Ir turbūt ryškiausias būtų mūsų karalius...“
Vaidos Marijos Knabikaitės dosjė
Gimė 1974 m. kovo 18 d. Vilniuje vertėjo ir gydytojos šeimoje.
1992-1996 m. studijavo Vilniaus universitete (VU), įgijo lietuvių filologijos ir danų kalbos bakalauro laipsnį.
Už darbą „H.K.Anderseno pasakų vertimai į lietuvių kalbą“ 1998 m. pelnė magistro kvalifikacinį laipsnį.
1998-2002 m. studijas tęsė VU lietuvių kalbos katedros doktorantūroje ir 2003 m. apgynė disertaciją „Lingvistinės lietuvių stilistikos raida XX amžiuje“, už kurią suteiktas humanitarinių mokslų (filologijos) daktaro laipsnis.
Šiuo metu dėsto kalbos kultūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Yra išleidusi dar du istorinius romanus: „Mėnesiena tamsiame lange“ (2005 m.), kuriame analizuojama Adolfo Hitlerio asmenybė, ir „Izidė ir Fortūna“ (2007 m.)
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
