Knyga keičia TV ir internetą

Toli nuo miesto triukšmo gamtos prieglobstyje Šilsodžio kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujanti ir tris sūnus auginanti Antano ir Vilmos Klimų šeima savo gyvenimo būdu ir įsitikinimais nėra tipiška šeima. Jie nemėgsta televizijos, vaikų neleidžia į masines mokyklas, internetu naudojasi tiek, kiek užtrunka parsisiųsti ir išsiųsti mokyklines užduotis bei peržiūrėti ūkiui naudingus skelbimus. Langą į platųjį pasaulį Klimams atstoja knygos.

Laisvą laiką skiria skaitymui

Vilma ir Antanas Klimai, jų sūnūs aštuoniolikmetis Aivaras ir dvylikametis Aleksas yra dviejų bibliotekų - Vilkaviškio viešosios ir jos filialo Gražiškiuose - skaitytojai. „Kaime knygų mažiau, todėl dažniau tenka lankytis miesto bibliotekoje ir jos skaityklose. Kai tik atvažiuojame į miestą, visada užsukame į biblioteką pasižiūrėti naujienų ir labai džiaugiamės jų radę. Kartais į namus keliauja 10-15 knygų. Daugumą jų perskaitome itin greitai. Skaityti daugiausia laiko lieka žiemą, kai sumažėja darbų ūkyje“, - sako Vilma. Antrasis Klimų šeimos maršrutas mieste po bibliotekos - knygynas. Ne visas, bet tas knygas, kurios jiems atrodo reikalingos visiems šeimos nariams, stengiasi nusipirkti. Namuose turi patys sukaupę didelę biblioteką.

Visi šeimos nariai yra skaitytojai, tik šiek tiek skiriasi mėgstamų knygų žanrai. Vilma sako skaitanti vos ne tas pačias knygas kaip berniukai, o berniukams patinka knygos, kokias mėgsta ji. „Nesu fantastikos gerbėja, - prisipažįsta moteris. - Man labiausiai patinka klasikinė literatūra, vadinamoji chrestomatinė. Nešvaistau laiko atsitiktinei šiuolaikinei literatūrai, pastebėjau, kad ir vaikai jos nemėgsta. Visko perskaityti neįmanoma, todėl knygas kruopščiai renkamės. Bandžiau skaityti nūdienos lietuvių autorių knygas - nepatiko. Dauguma rašo labai sudėtingai, tarsi kokius vadovėlius“.

Vilma istorikė, todėl ją traukia knygos, iš kurių gali pasisemti istorijos žinių. Antanas - biologas. Anot Vilmos, vyras labiausiai mėgsta skaityti rimtąją literatūrą: autobiografines, istorines, geografines knygas. „Tas pačias knygas mėgstu ir aš, tik ne visada pakanka laiko joms perskaityti. Daugiau skaitydavau sūpuodama mūsų mažiausiąjį Mykolą. Dabar jam jau dveji, dažniau einame į laukus visi kartu dirbti“ - sako Vilma ir priduria, kad darbo ūkyje per akis. Šienavimas, daržų ravėjimas, gyvulių priežiūra. Klimai verčiasi avininkyste, todėl didesnę jų valdomų 37 hektarų dalį užima pievos. Patys užsiaugina pašarų. „Intensyviai ūkininkauti turbūt negalėtume, nes mūsų žemės nėra tam tinkamos, bet visko, ko mums reikia pragyvenimui, užsiauginame, dar ir parduoti lieka“, - pasakoja moteris.

Fantastinių knygų stygius atvedė prie kūrybos

Išskirtinis skaitytojas Klimų šeimoje yra vyriausias sūnus Aivaras. Anot Vilmos, Vilkaviškio bibliotekoje turbūt nėra fantastikos knygos, kurios Aivaras nebūtų perskaitęs. Fantastika jį taip pakerėjo, kad šia tema knygą ėmė rašyti pats. „Mes jo nei stabdome, nei skatiname. Pažiūrėsime, kas iš tų bandymų išeis“, - juokiasi mama. Jaunėliui Aleksui skaitymas pradėjęs patikti gana vėlai. Gal todėl, kad skaityti pačiam nereikėjo, klausydavosi, kaip apie knygas diskutuoja mama ir brolis. Pirmoji knyga, kurią įveikė Aleksas, buvo švedų rašytojos Tuvės Janson (Tove Jansson) „Troliai Mumiai“. „Pastebėjau, kad patinka ta pati literatūra, kaip ir broliui. Gal visi berniukai turi pergyventi fantastikos alkio laikotarpį“, - svarsto mama.

Kartu į darbą, kartu prie mokslų

Pasak Vilmos, šeima dabar gyvena tokį gyvenimą, kokį visada norėjo gyventi. Būti gamtoje, turėti savo ūkį, auginti širdžiai mielus gyvulius. Ir būti visiems kartu tiek, kiek tik galima. Prieš šešerius metus Antanas ir Vilma Klimai buvo Jono Basanavičiaus sodybos-muziejaus Bartninkuose prižiūrėtojai. Tvarkė ąžuolyną, sodybą, priimdavo turistus, ekskursijas. Sodyboje šeima ir gyveno. Gyveno dešimt metų. Jų laikomi gyvuliai, keletas avių, ožkų, arklys, šuo, katės tapo sodybos dalimi ir traukė lankytojus. „Kai tik prasidėjo kalbos apie sodybos ir ąžuolyno perdavimą Nacionaliniam muziejui, supratome, kad jo veikla nebeatitiks mūsų požiūrio. Pradėjome ieškoti sodybos, kur galėtume ūkininkauti savarankiškai. Ją radome gretimoje seniūnijoje“, - pasakoja moteris.

Universitetines studijas baigę tėvai savo vaikų į bendrojo lavinimo mokyklas neleidžia. Aivaras pagrindinę mokyklą baigė nuotoliniu būdu Gražiškių gimnazijoje, o Aleksas mokslus per atstumą kremta Šiaulių „Sandoros“ progimnazijoje. Vilma sako, kad jiems labiau patiko tai, kaip mokėsi vyresnysis sūnus. Mokydavosi savarankiškai namuose, o atsiskaityti tėvai veždavo pas mokytojus. „Mums patiko, kad Aivaras gyvai atsiskaito mokytojams. Jaunėlis savo mokytojų net nepažįsta. Gauna internetu užduotis, jas atlieka, išsiunčia. Kol kas viskas gerai. Nemanau, kad mokymasis per atstumą yra blogas, kad vaikai ką nors praranda. Gauna tas pačias žinias, kaip ir kiti bendraamžiai. Jie nepatiria jokios prievartos, bet jie nėra izoliuoti. Ir mes esame ramūs, kad pačiu sunkiausiu amžiaus tarpsniu jie neprisirankios mokykloje to, kas sugadina žmogų. Negaliu sakyti, kad visos disciplinos Aivarui vienodai sekėsi. Ką mėgo, ryte prarydavo, o ko nemėgo ir ko patys nemokėjome išmokyti - ieškojome specialistų. Reikėjo pagalbos mokantis informatikos, matematikos, tačiau nebuvo jokių problemų mokantis lietuvių, užsienio kalbų, kitų humanitarinių disciplinų“, - pasakoja V.Klimienė.

Kokiu keliu toliau eis vyresnysis sūnus, šeima neapsisprendė. Kol kas Aivaras padeda tėvui ūkininkauti, rašo romaną, domisi istorija. Ir labai daug skaito.