respublika.lt

Knyga ir profesija visam gyvenimui

(0)
Publikuota: 2019 sausio 27 10:14:57, Dalia Savickaitė
×
nuotr. 1 nuotr.
Marytė Vaickuvienė. Marytės Vaickuvienės asmeninio albumo nuotr.

Jauniausia Lietuvos viešoji biblioteka - Visagine. Šiemet ji mini veiklos 40-etį. Visaginiečiai gali didžiuotis, kad iki 2018 m. pabaigos - net 35 metus - jiems bibliotekoje turiningai leisti laisvalaikį, mokytis, tobulėti talkino Marytė Vaickuvienė.

 

Ji - gyva legenda, galinti papasakoti, kaip kito ir kinta visaginiečių literatūrinis skonis, laisvai skaitanti ir rusų, ir vokiečių kalbomis, puikiai besinaudojanti naujausiomis technologijomis, žinanti visas periodikos naujienas, fiksuojanti skaitytojų nuomones vienu ar kitu literatūriniu klausimu, konsultuojanti, bendravimo ir bendradarbiavimo bibliotekoje mokanti ir naujai ateinančius čia dirbti.

Kadangi tokio administracinio darinio - Visagino savivaldybės - prieš 40 metų nebuvo, o 2020 m. 45-etį minėsiančio miesto įstaigos tuomet buvo pavaldžios Ignalinos r. vykdomajam komitetui, tai biblioteka veikti pradėjo kaip Ignalinos rajono centrinės bibliotekos filialas.

Visagine įdomu dar ir tai, kad čia gyvena ne vien įvairių tautybių, bet ir įvairių Lietuvos etninių regionų žmonės. Atvykusiems gyventi į Lietuvą nėra gerai žinomi tautiniai atspalviai, bet jei lietuviui pasakyčiau, kad Marytė - dzūkaitė nuo Leipalingio, tai kiti atitartų, kad tai dainingi ir juokauti mėgstantys žmonės. Kaip vingiavo M.Vaickuvienės gyvenimo kelias?

Ignalina - Nižnij Tagilas - Ignalina - Visaginas


Jai būnant ketvirtoje klasėje šeima atsikraustė gyventi į Ignaliną. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje Marytė išgarsėjo kaip lengvaatletė, tinklininkė, žaidžianti suaugusių moterų komandoje. Visi jai pranašavo sportininkės karjerą. Anksčiau paskutinėse klasėse buvo mokomasi profesinių įgūdžių. Ignalinoje mokė būti prekybininkais ir bibliotekininkais. Baigę mokslus gaudavo įgytų žinių lygį patvirtinančius dokumentus. Du metus mokytoja Talijūnienė Marytę mokė bibliotekininkystės pagrindų ir iki šių dienų ji turi išsaugojusi tai patvirtinantį dokumentą. Gal darbas bibliotekoje su skaitytojais, kataloguojant ir tvarkant knygų fondą, ruošiant nurašymo aktus, o gal dar kokios aplinkybės lėmė, bet iš labiau paveikslėlius knygose mėgusios mergaičiukės ji tapo labai žingeidžia, skaitančia mergina. Legendinė Ignalinos lituanistė Marija Čepulėnienė klasėje garsiai skaitydavo jos rašinius, o mokytoja Repšienė palengvėle norus pradėjo kreipti intelektualesne linkme. 1964 m. baigusi mokyklą ji - tuomet Marytė Mizaraitė - pasirinko vokiečių kalbos studijas. Gal laimė, gal nelaimė, bet mokykloje įsižiebusi meilė nenutrūko nei kiek anksčiau mokyklą baigusiam draugui išvykus studijuoti, nei jai pačiai pradėjus studijas. Nors mylimasis studijavo tolimojo Saratovo karininkų mokykloje, būdama antrame kurse ji ištekėjo ir tapo Vaickuviene. Jauniesiems pasirinkimas nebuvo itin platus, tad išvyko gyventi į ginklų gamintojais garsėjantį Nižnij Tagilą. Po aštuonerių metų, susirgus vyro mamai, šiema pradėjo prašytis į Lietuvą. TSRS Gynybos ministerija vyrą iš raketas saugančių dalinių pervedė į statybų būrius naujai statomame mieste, o ji 1978 m. pradėjo dirbti Ignalinos bibliotekoje. Ten sutiko jau po gamybinių mokslų mokykloje įsidarbinusias ir neakivaizdžiai bibliotekinius mokslus baigusias klasės drauges Alvydą Ulozienę ir Danutę Oginskienę.

Po 5 metų - 1983 m. - ją pervedė dirbti į Visagino biblioteką. Pradžioje biblioteka veikė Parko g.17, trijų kambarių bute. Vėliau su kolegėmis išgyveno įsikūrimo Sedulinos alėjoje rūpesčius. Kolektyvas augo, keitėsi, daugėjo patalpų.

Gelbėjo knygos

1993 m. žuvo vyras. Rūpesčių kėlė dukros sveikata... Gelbėjo knygos... darbas... galimybė suspėti nusibraukti ašaras už knygų lentynos ir... šypsotis, rūpintis kitais. Galimybė būti reikalinga, galimybė būti dėkinga tiems skaitytojams, kurie savo aukštais poreikiais prusino, stiprino ir tobulino ją, galimybė žinojimą perduoti jaunesniems darbuotojams. Marytė įsijungė į neįgaliųjų draugijos veiklą. „Beklaidžiodama“ interneto platybėse atrado ir susisiekė su austrų labdaros organizacija, išsiplėtojo ryšiai, priėmė jų delegacijas, rodė ir pasakojo jiems apie Aukštaitiją, rūpinosi visaginiečių šalpos dalykais, pati vyko pas austrus paviešėti ir stebėjosi, spalvino kasdienybę naujomis spalvomis ir potyriais.

Skaudu, kai bibliotekos pamirštamos


Nors jau 2005 m. galėjo džiaugtis senjoryste, bet nepasirinko lengviausio kelio, nes puikiai žino, kad dabar profesionalių bibliotekininkų aukštosios mokyklos vartotojiška jau tampančioje Lietuvoje neberuošia, kad sunku rasti intelektualiai, sociokultūrinei veiklai pasiaukojančių jaunų žmonių už vos minimumą viršijantį atlyginimą. Kažin, ar dabar ruošiami komunikacijos specialistai išmanys LIBIS sistemą? Kažin, ar patys politikai pagalvoja, kas surinks apie juos kraštotyrinę informaciją, kas sudarys pagrindą jų pačių įamžinimui kuriant krašto istoriją? Kad visa, kas spausdinama apie atitinkamą savivaldybę, yra sisteminama ir bibliotekininkų pateikiama į „erdvę“, kad net tai uždraudus vienoje savivaldybėje, informacija „išlįs“ per kitą? Bibliotekininkas faktų nevertina, o tik fiksuoja ateičiai. O gal būtent dėl vadovaujančiųjų viešumo baimės bibliotekos nesulaukia valstybės dėmesio ir skursta? Kažin, ar į bibliotekas retai užsukantys verslininkai žino, kad elektroninėje erdvėje atsispindintis ir joje amžiams liekantis jų ir politikų socialinės atsakomybės vaizdas turi įtakos investicijų atsiradimui savivaldybėje ir net ES fondų „atėjimui”? Kas padės vaikui skaitymą suvokti kaip malonumą, o ne kaip privalomą pamoką, kas pasirūpins senoliais, kurie mėgsta skaityti, bet jau nepajėgia patys ateiti... Abejonių patyrusiai bibliotekininkei kelia ir tai, kad bibliotekų likimą sprendžia jose nesilankantys, kad dabar ruošiami visų galų specialistai nebus įgalūs specifines bibliotekines veiklas atlikti kokybiškai...

Miesto skaitymo poreikių metraštininkė apgailestauja, kad bibliotekos jubiliejaus nesulaukė pirmasis bibliotekos skaitytojas Silčionokas ir primena neužmiršti pagerbti antrosios, vis dar skaitančios - Valentinos Legostaj. Kolegos pasakojo, kad daugelis tuomet stebėdavosi Marytės atmintimi - ji be jokių užrašų žinojo kuriame, kurių metų numeryje publikuotas vienas ar kitas kūrinys, kas jį dabar skaito, kada turi gražinti. Knygos buvo išduodamos gyva eile. Marytė sako, kad ir dabar tas pats - kas išmoko jausti kalbos turtingumą, pajuto skaitymo teikiamą aristokratiškumą ir palaimą, kas skaitydamas susikūrė laisvę nuo kitų nuomonės, kieno sielos pergyvenimai sutapo nors su vieno iš herojų potyriais, tas skaito ir dabar. Nepriklausomai nuo amžiaus, jie yra knygos garbintojai.

Patyrusi bibliotekininkė sako, kad bet kurios tautybės, bet kokio amžiaus, lyties ar darbingumo žmogus privalo skaityti, kad tobulintų save ir pasaulį. Ji apgailestauja, kad nelabai jautriai reaguojama į kitataučių poreikius, labai mažai lėšų skiriama lietuvių literatūros vertimams į slavų kalbas. Leidyba tapo tik socialiai nejautriu verslu, nors nauja neišvengiamybė - tai, kad į šalį atvyksta daug svetimšalių. Kaip jiems susipažinti su lietuviškos tapatybės subtilumais? Savito Visagino problemos - itin jautrios, bet periodinių leidinių užsakymo finansavimas - savivaldybių reikalas, o jis nedidėja... Visai nepriklausomai nuo tautybės - skaitantis žmogus yra atsakingesnis, ginantis civilizacijos vertybes.

Norėtų likti savanore


Mums besikalbant, iš stalčiaus Marytė ištraukė jau apiplyšusiais kampučiais „pasipuošusį“ sąsiuvinį. Versdama jį pasakojo, kad dar mokykloje buvo išmokyta užsirašyti ką perskaitė. Jame - visų jos pomėgių atspindžiai, privalomai perskaitytų, kad kitiems galėtų rekomenduoti, knygų sąrašai. Kaip ir dera save gerbiančiai bibliotekininkei - susisteminti - surašyti pagal metus... Net ir asmeninių negandų metais perskaitytų knygų skaičius kasmet daugmaž vienodas. Yra žmonių, kurie sako, kad kultūros žmonių darbas - ištisas laisvalaikis. A.a. I.Seliukaitė pasakytų - kaip ir kitose profesijose, jei tai sutampa su širdies keliu. Nuo 2019 m. sausio Marytė Vaickuvienė pasirenka gyventi taip, kad skaityti galėtų ir ant bibliotekos durų nurodytu darbo laiku. Tai reiškia - pasirenka gyventi savu tempu, sau. Sąsiuvinis bus pildomas toliau, o jei liks laiko - žadėjo būti bibliotekos savanore.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s