respublika.lt

Kas žino, ko norėtų Just.Marcinkevičiusnuotraukos (11)

2019 balandžio mėn. 08 d. 07:43:08
Danutė ŠEPETYTĖ

Poetiniais skaitymais išgarsėjusi aktorė Dalia Rasa Jankauskaitė su tam tikra potekste galbūt galėtų paskaityti publikai net Salomėjos Nėries „Poemą apie Staliną“, tačiau sako už jokius pinigus nesutiktų skaityti kadaise Justiną Marcinkevičių puolusių ir tebepuolančių poetų kūrybos.

 

„Devyniabrolė“ - nauja jos programa, parengta pagal Just.Marcinkevičiaus baladžių poemą „Devyni broliai“ ir aktorės papratimu praturtinta muzikiniais intarpais, pradėjo savo kelionę per Lietuvą. D.Jankauskaitės santykis su Just.Marcinkevičiaus poezija susiklostė per ilga, ir matyt, susiklostė dėsningai, - nuo per stojamąjį Vilniaus konservatorijos egzaminą skaitytos ištraukos iš poemos „Kraujas ir pelenai“ iki asmeninės pažinties, kurios nė negalėjo sudrumsti bandymai sumenkinti Just.Marcinkevičiaus vaidmenį einant į Nepriklausomybę nei juo labiau dvejonės dėl jo indėlio Lietuvos kultūrai.

„Prienų Just.Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, kur mes būnam dažnai, žino, kad man jokio atlygio nereikia, - kalba aktorė, - aš jį išskiriu kaip asmenybę, nors norėčiau atmesti pompastiškas ištarmes jo atžvilgiu („Tautos sąžinė“ ir pan.). Man labai patiko poeto Arno Ališausko mintis, nuskambėjusi vieno leidinio pristatyme: jo supratimu, Just.Marcinkevičius tikriausiai norėtų, kad mokytojo paklaustas, kas yra Marcinkevičius, penktokutis atsakytų „poetas“. Vis dėlto ir aš jį vertinu pirmiausia kaip poetą. Prisimenu, per jo 50-ąjį jubiliejų Laimonas Noreika skaitė jo eiles, Regimantas Adomaitis - monologus, aš pirmą kartą autoriaus akivaizdoje skaičiau jo eilėraščius. Just.Marcinkevičiui, kiek patyriau, bene geriausiai iš visų gyvųjų poetų sekdavosi skaityti savo eiles. Tąkart jaučiausi kiek suvaržyta, nors poeto kuklumas, paprastumas, kuris nesiliaus stebinti kiekvienąkart jį sutikus, veikė raminamai: stovim prie lango, L.Noreika kad rūko, kad rūko, o Just.Marcinkevičius pažiūrėjo į jį ir sako: „O mudu negalim nusiraminti... nerūkom“... Nuo tada jis man visada atsiųsdavo ką tik išėjusias savo knygas. Aš jo iki šiol pasigendu. Jis mokėdavo išklausyti žmogų. Man, augusiai be tėvo, jo nesuvaidintas dėmesys palikdavo jaudinantį įspūdį.

Poetui nepatiko tupinėjimas ir euforija jį sutinkant, atsimenu, kartą beeinant Gedimino prospektu, kai kone kas antras praeivis atsisukdavo, jis pasiūlė pasiimti taksi. Man labai iškalbingas ir tas faktas, kad disidentė Dalia Grinkevičiūtė būtent jam parodė savo tremties užrašus ir jis neliko abejingas; jo dėka pluoštas jos atsiminimų buvo išspausdintas 1988 m. rugpjūtį „Pergalės“ (dabar „Metų“) žurnale. Poetas buvo tolerantiškas, pakantus, bet labai pažeidžiamas; tokį mačiau po intelektualų puolimo „Kranto“ laidoje. Negaliu tiems žmonėms atleisti, aš galiu tyliai skaityt, net žavėtis jų kūryba, ją pripažint, bet jų kūrybos niekad negalėčiau skaityti garsiai. Niekad. Atsimenu, naktį po tos televizijos laidos perskaičiau iš naujo „Pušį, kuri juokėsi“, kurią jis neva parašęs KGB užsakymu, ir paryčiui parašiau poetui palaikantį laišką. Tai buvo turbūt vienintelis atvejis, kai Just.Marcinkevičiui parašiau. Iš jo atsakymo supratau gerai padariusi, kad parašiau, - jautriai padėkojo.

Pirmą kartą jo eiles įtraukiau į programą dar 1974-aisiais, rengdama monospektaklį „Kaip nupiešti paukštį“, po šiokios tokios pertraukos prie šio poeto kūrybos grįžau vėl - 1987 metų monospektaklyje „Tėviškės langas“ suderindama ją su Jono Strielkūno poezija. Sudarydama programas paprastai renkuosi autorius, kurių kūryboje randu sau pačiai rūpimų problemų bei lūkesčių. Nepasitaikė atvejo, kad publika būtų atsainiai klausiusi ar net atstūmusi Just.Marcinkevičių, S.Nėries atžvilgiu esu tą pajutusi išeivijoje.“

Keliolika M.Cvetajevos eilėraščių

Patį pirmąjį prizą už dailųjį skaitymą D.Jankauskaitė gavo Sušenske, Lenino muziejuje, būdama dvylikos, septintaisiais tremties metais. Iš viso ten praėjo dešimt metų. Kai su 22-ejų metų mama ir jaunesniu broliuku buvo ištremti, jai buvo penkeri. Paaugusiai mama papasakojo, už ką jas ištiko toks baisus likimas: nors buvo užfiksuota, kad trėmimo priežastis - ryšiai su banditais (partizanais), tačiau tikroji priežastis buvo kita: stribas, po tėčio žūties nuo atsitiktinės (lig šiol Dalia nežino, stribo ar partizano) kulkos, siekęs motinos palankumo, buvo jos atstumtas, dėl to žadėjo ją supūdyt Sibire. Pažadą tesėjo: netrukus motina ir du jos mažamečiai jau dundėjo gyvuliniu vagonu Rytų link.

„Tą kelionę menu per įvykių prizmę: kaip traukiny lėlė išpuola man iš rankų ir aš verkiu, kaip išlaipina tremtinius pakrantėj iš vagonų ir plukdo laivais Jenisiejaus žemupin... Kaip aš einu į dailiojo skaitymo konkursą ir galvoju, kad vos ištarus pavardę „Jankauskaitė“, man konkursas baigsis, nes aš kitokia, ne „Kozlova ar Petuchova“, tačiau atsimenu atvejį, kai mano varžovė buvo mergaitė Valia, kažkokio „šiškos“ iš vykdomojo komiteto dukra, ir jinai užėmė antrą vietą, o aš, tremtinės dukra, pirmą. Žinoma, badas nuolat žiūrėjo mums į akis, bet aš kuo šilčiausiai prisimenu tuos paprastus žmogelius, ypač nuostabius mokytojus. Tik jų dėka mano gyvenime radosi poezija. Rusų literatūros mokytoja Liudmila Aleksandrovna, kažkelintos kartos dekabristų palikuonė (buvau jos mėgstama mokinė, gerai rašiau rašinius), prieš man važiuojant į Lietuvą įdavė sąsiuvinuką su dvylika jos ranka perrašytų Marinos Cvetajevos eilėraščių (apie šią autorę per pamokas ji nebuvo kalbėjusi): „Turbūt tu studijuosi literatūrą arba aktorystę ir tikrai sulauksi laiko, kai Cvetajevą spausdins“. Man sekėsi dėl mokytojų: Kapsuke istoriją dėstė nuostabus pedagogas ir labai geras žmogus Valentinas Spurga, lietuvių literatūrą - nuostabi mokytoja Liuda Viliūnienė“.

Programa, skirta M.Cvetajevos kūrybai su pianiste Birute Vainiūnaite „Laikas mano viešpats...“(2006), padarys didelį įspūdį poetui Just.Marcinkevičiui, apie tai jis prisipažins D.Jankauskaitei laiške. Ši programa buvo išleista kompaktine plokštele.

Vienos aktorės teatras

Tais laikais, kai aukštųjų mokyklų absolventai gaudavo paskyrimus, tremtinei D.Jankauskaitei buvo įteiktas laisvas diplomas. Prisidūrė ir asmeninių aplinkybių: ištekėjo, apsigyveno Kaune, sulaukė dukters, tad Kauno lėlių teatre įsidarbino tik dukrai sulaukus dvejų metukų. Vis dėlto vaikų teatro specifika jai buvo svetima, tad pradėjo kabintis į poeziją, svajoti apie individualią programą. Autoritetai šioje srityje jai buvo aktoriai Laimonas Noreika, Stefa Nosevičiūtė, o idealas - Monika Mironaitė.

„Aš nuo vaikystės buvau apsėsta noro kažką kitiems pasakyti, parodyti ir ieškojau tinkamos auditorijos. Mes, skaitovai, turime ne tik skaityti poeziją, bet ir įsigaudami į poeto pasaulį transliuoti jį smelkiantį rūpestį-skausmą auditorijai. Man atrodo, sunku tai padaryti neradus savo santykio su skaitoma poezija. Ieškoti savos interpretacijos - nelengvas, bet ypač traukiantis malonumas. Labai nelengva savo sielos virpesius perteikti viešai, tad dažnai pasitelkiu ir muziką. Man talkina kolegos aktoriai Liubomiras Laucevičius, Pijus Ganusauskas, muzikantai Vytautas Labutis, Andrius Kulikauskas, Gabrielė Ašmontaitė ir kt.

Kartais matau, kaip aktorius atbėga iš kažkokio projekto į renginį, atsiverčia knygą, paslebizavoja ir bėga toliau. Man atrodo, taip rodoma nepagarba ne tik autoriui, ne tik publikai, bet ir savo profesijai. Kai ruošiau Romualdo Granausko programą, daug kas stebėjosi, kad pasirinktą tekstą ketinu skaityti atmintinai. Mane vidurnaktį pažadink iš miegų ir aš Cvetajevą, kurios neskaičius gal dvejus metus, Justiną ar Strielkūną, Radauską ar Degutytę paskaitysiu... Tai pats mažiausias dalykas, ką turi padaryt rengdama programą, - sudėtingiausia perteikti, kas ten rašytojo įdėta. Labai norėčiau, kol dar galiu, kol nepraradau skonėjimosi poezija jausmo, kuo daugiau jį skleisti ir kuo daugiau žmonių įtraukti į šią sklaidą. Sunkiais gyvenimo metais Sibire knyga man buvo didelis dalykas, ir kai nebuvo už ko kabintis, kabinausi už jos. Už mamos paliktą kapeiką, užuot pirkę su broliuku gardaus sušalusio ant pagaliuko pieno, sutardavome geriau virti bulvę, bet įsigyti kokią nors knygelę. Stengiausi net sunkiausiu laiku, net giliausiam šuliny pamatyti dangų. Dėl to ir šiandien domiuosi poezija, matau įdomių dabarties poetų: Rimvydą Stankevičių, Aivarą Veiknį, Marių Buroką... dar daug ką galėčiau vardinti, bet turiu pasakyti, kad matau ir bjaurasties. Galvoju, kad poezija, kaip ir muzika, kaip ir teatras, ypač šitame mūsų laike, turėtų būti pakeliantys dvasią, viltį teikiantys, o ne murkdantys dumble ir tarytum sakantys: šiukšle gimei, šiukšle ir mirsi“...


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (11)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar reikia įteisinti nelietuviškų raidžių rašybą pasuose?

balsuoti rezultatai

Ar bijote skraidyti lėktuvais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +14 +16 C

  +14 +15 C

 

 +10 +12 C

+25 +27 C

 +20 +24 C

 

+19  +21 C

0-3 m/s

 0-4 m/s

 

 1-6 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis