respublika.lt

Kalbėkime tiesą, kaip mokė Kristijonas Donelaitisnuotraukos (3)

2019 balandžio mėn. 14 d. 17:54:40
Dalia BYČIENĖ

Kokios trapios yra mažų valstybių ribos, kokia pažeidžiama jų istorija atskleidžia Mažosios Lietuvos likimas. Jeigu ne jos literatūros milžinai - Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, daugybė kitų šio krašto kūrėjų ir švietėjų, be didesnių pastangų būtų sunku įrodinėti, kad tas kraštas buvo Lietuva, pati tikriausia Lietuva, įvairiais laikotarpiais grobstyta ir dalinta. Po Antrojo pasaulinio karo Donelaičio žemė buvo padovanota Rusijai. Ši ištrynė lietuviškus pavadinimus. Ir jei ne patriotiškų žmonių abipus sienos pastangos, vargiai kas juos prisimintų. Kaip sako Kristijono Donelaičio draugijos vadovas, narys nuo pat draugijos atkūrimo 1992 metais, Gintaras Skamaročius, nereikia daug laiko, kad istorija būtų užnešta dulkėmis. Nereikia ginklų, pakanka profesionalios propagandos bei sotesnio gyvenimo vizijos ir žmonės praras gebėjimą kritiškai mąstyti.

 

305-ieji metai eina nuo Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio gimimo. Nėra jėgos, kuri sugebėtų nusavinti mūsų Tautos genijų, bet pasiekti vietas, kur jis gyveno, kur palaidotas, vis kebliau dėl įvairių kliuvinių. Vienas iš tiltų, jungiančių Donelaičio žemę su Lietuva, yra Kristijono Donelaičio draugija.

- Priminkite, kokie yra draugijos tikslai, - paprašėme jos vadovo Gintaro SKAMAROČIAUS.

- Supažindinti visuomenę su Donelaičiu ir jo amžininkais, to krašto istorinėmis vietomis, rūpintis, saugoti išlikusį palikimą, tvarkyti aplinką, skleisti žinią apie tai, kas atlikta, tartis, jungtis su panašios veiklos draugijomis, organizacijomis, pavieniais asmenimis, palaikyti ryšius su abiejų valstybių pažangiomis organizacijomis. Artimiausi mūsų bendraminčiai yra Vydūno draugija, Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Mažosios Lietuvos rėmimo fondas, Amerikoje, Kanadoje gyvenančių išeivių iš to krašto draugijos. Yra daug pavienių žmonių, kurie tuo domisi ir labai džiaugiuosi, kad mes nemonopolizuojame tos veiklos. Būtų nusikaltimas sakyti, kad tuo išskirtinai rūpinasi tik draugija. Draugija leidžia savo leidinį „Donelaičio žemė“, kurio leidyba daugiausiai rūpi pačiai draugijai ir jai prijaučiantiems. Pastaruosius trejus metus šiek tiek prisideda Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Kitos lėšos - iš keleto rėmėjų ir mano šeimos biudžeto.

- Vadovavimas draugijai yra visuomeninė veikla, o pagrindinės jūsų pareigos - viešosios įstaigos „Nemuno euroregionas“ Marijampolės biuro vadovas. Ar siejasi šios dvi veiklos?

- „Nemuno euroregiono“ Marijampolės biuro užduotis - skatinti kaimyninių valstybių (Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos Federacijos) pasienio regionų bendradarbiavimą įvairiose srityse, o Kristijono Donelaičio draugijos veikla daugiau aprėpia kultūrinį, istorinį, švietėjišką Rusijos Federacijos ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą. Taip, tų pačių tikslų vedini - viena ir kita darome. Vienas pastarųjų metų vieno milijono eurų vertės projektų yra Tolminkiemio bažnyčios geoterminio šildymo įrengimas, klebonijos, kuriame įkurtas K.Donelaičio muziejus, kapitalinis remontas bei Šakių rajono Kidulių dvaro svirno pritaikymas turizmo poreikiams, abiejų šalių pasienio regionų kultūriniam bendradarbiavimui.

- Kaip Rusijos Federacijos valdžia vertina tokius bendrus projektus, kultūrinį bendradarbiavimą?

- Kaip pasakė vienas Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos atstovas, literatūrinis bendradarbiavimas tarp abiejų šalių - vienintelė nenutrūkusi ir nesustabdyta grandis. Grandis, jungianti abiejų šalių pažangų pasaulį. Prieš Kristijoną Donelaitį dar niekas nedrįsta kelti rankos. Trukdžių būna. Važinėjantys benzino, cigarečių, alkoholio nepatiria didesnių problemų, o štai kultūrinių mainų grupėms dažnai daromi papildomi patikrinimai.

- O tarp tų, kurie užsitraukė Rusijos Federacijos nemalonę, esate ir jūs?..

- Taip, iki 2023 metų man uždrausta įvažiuoti į Kaliningrado sritį. Pranešime, kurį gavau praėjusių metų rudenį pasienio kontrolės poste, rašoma, kad sprendimą priėmė Federalinė saugumo tarnyba. Kuo esu pavojingas, niekas nepaaiškino.

- Kas yra Donelaitis mums, žinome ir vertiname. O kas yra Donelaitis Kaliningrado sričiai?

- Donelaitis tenykščiams gyventojams padeda geriau suprasti, kas yra šis kraštas. IDaug kam akys prašviesėja ir nebesako, kaip sakydavo pirmaisiais pokario metais, kad tai yra vokiečių fašistų žemė. Kuo toliau, tuo žmonės pradeda suprasti, kad čia gyveno ne tik vokiečiai, o ir daug lietuvių kilmės gyventojų. Žmonės, kurie nori save praturtinti, stengiasi pažinti Donelaitį. Jų vaikai lankosi Tolminkiemio muziejuje, dalyvauja renginiuose. Jie yra geriausi mūsų bendraminčiai, bendražygiai. Lietuvai Donelaitis yra tas vedlys, kuris tais laikais sugebėjo kovoti prieš germanizaciją, pirmąją pasaulio globalizaciją. Jo pavyzdyje galime rasti atsakymus, ką daryti ieškant Tėviškės geresnio supratimo, atsisakyti pasaulio gundymų daryti menamas karjeras ir dirbti savo kraštui.

- Mažoji Lietuva mums davė ne tik Donelaitį...

- Mažoji Lietuva mums davė didelį būrį mūsų Tautos žiedo, kuris kūrė ten dėl vienintelės priežasties - tam tikrų religinių skirtumų ir terpių. Evangelikų liuteronų Martyno Liuterio ir Stanislovo Rapolionio kuriamas tikėjimas turėjo dar neišblėsusių pagoniškų bruožų, nes vis dar kvietė Dievą matyti „ne per blizgesį, o per arčiau žmogaus esančią aplinką“. Žmonės, kurie kalbėjo apie didesnę meilę savo Tėvynei ir sukūrė tikėjimą, kuris kvietė dar labiau mylėti savo Tautą bei Dievą, kalbėti savo kalba. Tai skatino kurti lietuviškas mokyklas, leisti knygas. Ne Martyno Mažvydo „Katekizmas“ buvo pirmoji lietuviška knyga, tik ji vienintelė išlikusi. Kaip yra pasakęs profesorius Zigmas Zinkevičius, Mažvydo „Katekizme“ yra eilučių, kurios buvo naudotos ankstesniuose kūriniuose. Tie kiti neišliko arba buvo ištrinti iš atminties tautų konkurenciniame katile

- Kuo mums dar svarbi Mažoji Lietuva?

- Tai buvo ta pati lietuviška Lietuva, tik kito tikėjimo. Tas tikėjimas leido būti lietuviu, kol neprasidėjo germanizavimas. Didžioji Lietuva buvo katalikiška Lietuva, kur jau buvo įsibėgėjęs kolonizavimas, vėliau rusifikavimas. Kur daugiau buvo lietuviškos dvasios, nedrįsčiau sakyti - ir vieni ir kiti kariavo su savo okupantais. Mažoji Lietuva mums padėjo išsaugoti lietuvišką kalbą, daug lietuviškų papročių, kurie, atsiradus galimybei, buvo permetami į Didžiąją Lietuvą.

Dabar dalis Mažosios Lietuvos istorijos yra pavogta, siekiant ten gyvenantiems parodyti jų teises į tą kraštą. Jie iš mūsų vagia istoriją, kad mes nepažintume savo lietuviškos praeities. Kai Prūsijos valstybė atsikratė Kryžiuočių ordino palikimo ir pasuko į evangelišką pasaulietišką valstybę, rytinė ir šiaurinė dalis, atitinkanti maždaug dabartinį Karaliaučiaus kraštą, liko valdoma lietuviškų valsčių rūmų. Jei ta lietuviška dalis buvo valdoma lietuviškų valsčių rūmų, norėčiau, kad naujieji mūsų istorikai pasišvęstų tą tiesą sugrąžinti.

Ta istorija dabar yra enciklopedininkų galvose, rankraščiuose, iš Vokietijos archyvų pakliūvančiuose dokumentuose, bet ne oficialioje istorijoje, pasaulėžiūroje. Jos atsiradimas duotų išsamesnį žinojimą patiems apie save, supratimą, kokius mes turime kaimynus ir kokie jų siekiai ne tik Karaliaučiaus krašte, bet ir Klaipėdoje. Tiek vokiečiai, tiek rusakalbiai Klaipėdos gyventojai turi labai keistų ambicijų. Tas kraštas vadinamas vokiškais vardais ir mums dirbtinai pabrėžiama, kad jūs, lietuviai, nesate čia šeimininkai, čia tarsi niekieno žemė. Kodėl Klaipėdos kraštas taip traukia vokiečius? Jie atvažiuoja į savo senelių ir protėvių žemę, o jų pavardėse dar galima atsekti lietuviškų pavardžių priesagų - „vilkutait“, „tėvelait“, “vanagait“, „voverait“. Kai jie buvo ištremti ar išvaryti, didelė jų dalis liko Vokietijoje. Liko tie, kurie sutiko būti vokiečiais dėl sotesnio gyvenimo. Kam tėvai nepasakė, kas iš tiesų jie yra, tą turime jiems pasakyti mes.

- Ir kaip tai padaryti?

- Pasakyti, kad jie buvo apgauti, kad istorija yra vagiama, perkama. Juk kalama, kol patiki. Nereikia toli pavyzdžių ieškoti. Turime Krymą, Pietų Osetiją. Panašūs dalykai vyksta Klaipėdoje nuolat kalant, kad tas kraštas buvo ne lietuvių, o vokiečių. Turėjome didžiulę problemą statydami Vydūno paminklą Klaipėdoje. Daugiau kaip trejus metus vis reikėjo įrodinėti, ką lietuviai turi bendra su Klaipėda, kaip Klaipėdoje buvo kuriamos lietuviškos gimnazijos, kad prieš 100 metų buvo priimtas Mažosios Lietuvos (Tilžės) aktas, kuriame žmonės pasakė, kad lietuvių yra dauguma? Kad Šilutės apylinkės - lietuviškiausi valsčiai. Jeigu taip ir toliau bus plaunamos smegenys, neteksime Klaipėdos. Kuriamos sąlygos, kad tą kraštą galėtų prisijungti bet kas. Didžiausią įdirbį daro Rusija ir Vokietija.

- Pietinėje Lietuvoje tą patį daro Baltarusija...


- Taip, lygiai taip pat galime prarasti Vilnių, jeigu mūsų valstybė nesuvoks, kur tokie žaidimai gali nuvesti. Kaip suprasti, kai kaimyninės šalies vadovas viešai pasako, kad lietuvių Vilniuje yra per daug? Negalima leisti žaisti su savo praeitimi ir istorija.

- Kas ir kaip tuos žaidimus gali sustabdyti?

- Pirmiausia, reikia viešinti tikrą informaciją. Galima iš tūkstančio surasti vieną parsidavėlį, kuris pasakys, kad viskas yra gerai. O kaip sovietiniais metais mūsų istorija buvo pakeista? Priklijuoji etiketę, tūkstantį kartų pakartoji... Mes turime beprotiškai daug propagandos apie Baltarusijos Vilnių. O priešnuodis tam - tikrosios tiesos skleidimas. Juk Stanislovas Rapolionis, gimęs Vilniaus apylinkėse, kūrė lietuvišką mokyklą. Kam būtų reikėję mokyklos, jei ten nebūtų buvę lietuvių. Įkūrė universitetą. Kalbėkime, kiek žmonės davė valstybei, kaip mus nutautino. Dėkime tai į vadovėlius ir mokykime vaikus pažinti tikrąją istoriją.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (3)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GEDIMAS: dėl gedimo Argentina ir Urugvajus liko be elektros
  • RENGINYS: sekmadienį Biržuose vyks Holokausto aukų - Biržų žydų - atminimo renginys: žydų gelbėtojų pagerbimas, atminimo eisena ir net 30 metrų ilgio memorialo Holokausto aukoms atidengimas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar valstybės lėšomis studijavę studentai turėtų atidirbti Lietuvai?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate Seime pristatytą iniciatyvą kiekvienam naujagimiui skirti kūdikio kraitelį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+15 +17 C

 +15 +17 C

 

 +12  +13 C

+22 +23 C

 +19 +23 C

 

 +23  +25 C

 2-3 m/s

 2-4 m/s

 

 3-4 m/s

 

USD - 1.1265 PLN - 4.2534
RUB - 72.3880 CHF - 4.2534
GBP - 0.8909 NOK - 9.7728
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis