respublika.lt

2018 birželio 18, pirmadienis

Ką reiškia būti didvyrio broliunuotraukos (6)

2018 birželio mėn. 14 d. 10:11:44
Dalia BYČIENĖ

NKVD nukankinto paskutiniojo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago brolis Albinas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido tyliai dirbdamas Marijampolėje. Per gyvenimą jis užaugino keturis vaikus, o prieš savaitę minėjo 95-ąjį gimtadienį. Iš daugybės sveikinimų ir dovanų - viena dovana buvo brangiausia. Gimtadienio išvakarėse jis išgirdo žinią, kad Vilniuje, Antakalnyje, Našlaičių kapinėse rasti brolio Adolfo palaikai.

 

„Pagaliau turėsime jo kapą“, - sako virpančiu balsu. Dėl to, kad brolis neparsidavė sovietams ir kiek galėjo kovojo prieš okupantus, Albinas Ramanauskas buvo ištremtas. Sibire nuolat sekamas, gudrybėmis, tikintis užvesti ant brolio partizano pėdsakų, viliotas. Už tai, kad neparsidavė, atsisakė tapti KGB agentu, neteko teisės legaliai gyventi gimtinėje.

Paskutinis susitikimas

„Brolį paskutinį kartą mačiau Nemunaityje, bažnyčios šventoriuje 1945-aisiais, kai jis, stodamas į Nemunaičio apylinkės partizanų būrį, davė priesaiką. Duodant priesaiką, reikėjo pabučiuoti kryžių, vėliavą, revolverį ir prisiekti tarnauti Tėvynei bei iki paskutinės akimirkos nepasiduoti priešui. Tai mane labai paveikė. Su partizanais miške buvau neilgai, bet širdyje tuos žodžius nešiojuos iki šiol. Turbūt norėdamas apsaugoti brolis mane išsiuntė į gimtinę Lazdijų rajone pas tėvą. Mama jau buvo mirusi. Ten, prie Galadusio ežero, netoli „geležinės uždangos“, vieta labai rami.

Klasta suvedė šeimą

Toje ramioje vietoje iš Amerikos grįžę Ramanauskai buvo nusipirkę 6 hektarus žemės. Regis, proletarai būtų, galimai lojalūs, pasaulio matę, vaikai mokslo siekiantys, bet nieko panašaus. „Adolfą pasišaukė, kalbino, kad pranešinėtų saugumui, bet jis atsisakė. „Išdaviku nebūsiu“. Nebuvo“, - mena Albinas.

To užteko, kad 1948 m. tėvą, Lazdijų bibliotekoje dirbusią seserį Aldoną ir Albiną išvežė į Sibirą, Krasnojarsko sritį. „Iš pradžių ir badauti reikėjo, apgyvendino barake su trijų aukštų gultais. Po to liepė statytis namelius. „Už nugaros visą laiką stovėjo šnipai, kas nors iš užverbuotų tremtinių. Jaučiau, kad „prižiūrėtoju“ man buvo paskirtas toks baltarusis, tremtinys. Norėjome apsisaugoti nuo kamantinėjimų, užjaučiančių žvilgsnių, todėl mudu su seserimi sutarėme visiems sakyti esą tik dviese. Jokio brolio nebuvo ir nėra. Tie, kam reikėjo, žinojo, ir nuolat buvo juntami už nugaros rezgantys spąstus. 1956 m. birželį Albinui Ramanauskui buvo pasiūlytos atostogos, išleido vieną mėnesį į gimtinę. Ar daug kam iš tremtinių suteikdavo atostogas? „Kėslus perpratau iškart. Jie tikėjosi, kad grįžęs eisiu susitikti su broliu, o jie, sekdami pėdomis, jį areštuos. Adolfas buvo dar nesugautas, bet labai ieškomas. Brolio neieškojau, net nežinojau, kur jo ieškoti. Per tą mėnesį susiradau žmoną Stasę, vedžiau ir į Sibirą jau grįžome šeima. Kagėbistai mums pasitarnavo bent tiek. Kažin ar jie to siekė“, - šypsosi buvęs tremtinys.

Susapnavo brolio lemtį

Sibire apie brolį Albinas ir jo sesuo nieko nežinojo. Tik tiek, kad jis nesuimtas. „Keistu siuntiniu iš Lietuvos pasiekė Adolfo laiškas. Jis buvo įlydytas į puodynėlę su sviestu. Siuntinukas atėjo neva nuo kitų žmonių. Ilgą laiką kirbėjo mintis, ar nebus čia KGB darbas. Tą laiškelį Albinas išsaugojo, bet paklausti, ar jį tikrai brolis parašė, nebeteko. Tą akimirką, kai brolis buvo areštuotas ir iš tos klaikios mėsmalės nebegrįžo, Albinas pajutęs per tūkstančius kilometrų. „Tą naktį, kai brolį suėmė, susapnavau labai klaikų sapną. Net dabar skaudu būtų papasakoti, nors prisimenu viską su smulkmenomis. Jutau, kad kažkas labai blogo jam nutiko. Buvo taip šiurpu, kad nurimti negalėjau ilgai“, - pasakojo Albinas. Duktė Vilija sako, jog tai jos nestebina. Tarp brolių buvo labai stiprus ryšys. Visi šeimos nariai turėję tą Dievo dovaną. Sapnais jiems buvo įprasta tikėti. Motinos sapnai visada būdavę pranašiški.

Tėvas Sibire žuvo po pusės metų. Po 40 metų su seserimi ir jos sūnumi Albinas parsivežė tėvo palaikus. Palaidojo Rudaminoje, greta motinos.

Teisė gyventi gimtinėje

A.Ramanauskas tremty išbuvo dvylika metų, o į normalų gyvenimą sugrįžo gerokai vėliau. Žmonai ir vaikams buvo leista gyventi Lietuvoje, o jam - ne. Gyvenk kur nori, tik ne Lietuvoje. Tiesa, buvo suteikta viena galimybė, pasirašyti skųsti žmones. Tada būsiąs priregistruotas nedelsiant. Atsisakė. Ir teko grįžti į Sibirą, dirbti ir iš ten siųsti šeimai pinigus. Po dvejų metų pasakė sau. „Kas bus, tas bus, nebekęsiu“. Grįžo, pažįstami nelegaliai priėmė į melioraciją, bet taip ilgai negalėjo tęstis. Surinkęs visus Sibire už gerą darbą gautus „raudonus lapus su Lenino galva“, Albinas nusiuntė juos tuometinei valdžiai su laišku - „Jei jau taip mane gerbėte, o dabar didžiausioje paniekoje laikote, pasiimkite“. Po pusės metų laiškas grįžo, o netrukus atėjo pranešimas, kad gali registruotis.

Tėvo bruožas

Žinomumas Albiną užklupo tuo pačiu metu, kaip žinia apie pagaliau rastus brolio palaikus. „Aš visą laiką siekiau, kad apie mane niekas nežinotų. Norėjau ramybės savo šeimai. Kam reikėjo, tas greičiausiai žinojo ir mus laikė savo akiraty“, - sako prie šimtmečio artėjantis marijampolietis. Apie šeimos lemtį, kol Lietuva netapo laisva, nebuvo girdėję net Albino vaikai. „Apie Adolfą išgirdau tik paskutiniais studijų metais universitete“, - prasitaria 95-erių tėvą dabar globojanti duktė Vilija. Pasak Vilijos, tėtis keturiems savo vaikams visą gyvenimą buvo ne žymiojo partizano brolis, o Tėvas iš didžiosios raidės. Po žmonos mirties jis vienas užsiaugino juos, keturis. Vaikai tėvo niekada nematė sėdint sudėtomis rankomis. Pareigingumas, stiprus savitarpio ryšys, žodžio laikymasis visada buvęs vienas stipriausių Ramanauskų šeimos bruožų.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (6)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASIRINKTA: teisingumo ministras Elvinas Jankevičius po Konstitucinio Teismo sprendimo atnaujino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vadovo skyrimo procedūrą ir iš trijų kandidatų, pretendavusių tapti šios tarnybos vadovais, pasirinko Neringą Ulbaitę.
  • SAUGUMAS: birželio 11-17 dienomis NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai šešis kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar pajutote ilgesnių mokslo metų naudą?

balsuoti rezultatai

Ar kada buvote apgauti, kai nuomojotės būstą?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +9   +13 C

   +13  +15 C

 

   +13  +14 C

  +24   +26 C

   +22  +26 C

 

   +22   +24 C

    4-6 m/s

    6-9 m/s

 

     7-10 m/s

 

reklama
Ukis 2018