respublika.lt
e3

JRRT - fantastikos žanro genijus

2018 rugsėjo mėn. 16 d. 08:04:00
Milda KUNSKAITĖ

Prieš 45 metus, rugsėjo 2-ąją, mirė rašytojas, poetas, filologas ir vertėjas, Oksfordo universiteto profesorius Dž.R.Tolkinas, išgarsėjęs visame pasaulyje kūriniais „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“. Jo kūrybos įtaka šiuolaikiniam maginės fantastikos žanrui bei dabartiniams jos kūrėjams gali būti prilyginta Leonardo da Vinčio įtakai menui ar „The Beatles“ - muzikai. Iki šių dienų Dž.R.Tolkino gerbėjai, pasivadinę tolkinistais, buriasi į draugijas, žaidžia vaidmenų žaidimus ir mokosi rašytojo sukurtų kalbų. Dž.R.Tolkino kūryba įkvepia dailininkus, muzikantus ir, aišku, kino kūrėjus. Jo sukurto Viduržemės pasaulio būtybės figūruoja šimtuose knygų, filmų ir žaidimų. Trilogija „Žiedų valdovas“ neabejotinai užima pirmąją kultinių XX a. knygų sąrašo eilutę. Rašytojas ne kartą sakė širdyje pats esąs hobitas - toks pat paprastas ir nereiklus.

 

Vaikystė ir šeima

Tėvai mergaitę ketino pavadinti Rozalinda: Meibelė Tolkin (Mabel Tolkien) buvo įsitikinusi, kad jai gims duktė. Bet gimė berniukas - teko tenkintis Ronaldo vardu. Taip jį artimieji ir vadino, nors visas jo vardas buvo gerokai ilgesnis - Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas (John Ronald Reuel Tolkien). Draugai ir kolegos į jį kreipdavosi Džonu arba Džonu Ronaldu. Ruelas - Dž.R.Tolkino senelio draugo pavardė. Šiuo vardu vadinosi Dž.R.Tolkino tėvas, brolis, pats Dž.R.Tolkinas, taip pat visi jo vaikai ir anūkai. Rašytojas vėlesniais gyvenimo metais dažnai būdavo įvardijamas tik inicialais JRRT, jis mėgo pasirašinėti šių keturių raidžių monograma.

Laukdamasi jau septintą mėnesį, Meibelė sunkiai pakėlė kelionę iš gimtosios Anglijos į Oranžo Laisvąją Valstiją (dabar PAR), į naująją vyro Arturo tarnybos vietą. Toli nuo namų šeima gyveno ketverius metus. Deja, grįžti privertė tragiškas įvykis - mirė šeimos galva. Anglijoje našlės su vaikais - Ronaldu ir jo jaunesniuoju broliu - niekas nelaukė. Tėvai nepritarė jos santuokai, laikė ją išdavike, taigi ir padėti neskubėjo. Jai prisiėjo įsikurti Birmingamo priemiestyje ir gyventi pagal išgales, o pinigų nuolatos trūko. Vienintelė paguoda, padedanti atsigauti nuo problemų, buvo religija. Į ją Meibelė paniro visa galva, įskiepydama religingumą ir vaikams. Ronaldas užaugo uolus katalikas.

Laimei, jo gyvenime buvo ir kitų džiaugsmų. Berniukas be galo mėgo gamtą, medžius, galėdavo valandų valandas apžiūrinėti lapus, žaisti su vabalais. Ankstyvoje vaikystėje įvyko nemalonus incidentas - jam įkando tarantulas. Vaiką pavyko išgelbėti, bet, keista, bjaurėtis vorais jis nepradėjo. Kai būdavo blogas oras, jaunasis Ronaldas Tolkinas susirangydavo krėsle ir skaitydavo „Alisą Stebuklų šalyje, „Lobių salą“, istorijas apie indėnus, mitus.

1904 m., kai berniukui buvo 12 metų, mirė diabetu sirgusi motina. Kiek anksčiau auklėti abu savo vaikus ji patikėjo vietos parapijos kunigui, savo dvasios tėvui Frensiui Morganui (Francis Morgan). Šis įžvelgė Ronaldo meilę kalboms ir pasiūlė ugdyti šį talentą. Jo uolus mokinys daug rašė: septynerių sukūrė savo pirmąjį apsakymą apie žaliąjį drakoną. Su vietos berniūkščiais jis kurdavo dirbtines kalbas, kad niekas daugiau nesuprastų, apie ką jie kalbasi. Mokykloje Ronaldas pradėjo gilintis į senovės anglų, senovės norvegų, suomių kalbas ir toliau kūrė savo lingvistinius pasaulius. 1908 m. tėvas F.Morganas berniukus išsiuntė į pensioną. Jie apsigyveno antrajame aukšte, o pirmajame gyveno žavi mergaitė Edita.

Meilė

Edita Meri Bret (Edith Mary Bratt) už Ronaldą Tolkiną buvo vyresnė trejais metais: merginai buvo 19, jam - 16. Bet dar blogesnė aplinkybė buvo jos protestantiškas tikėjimas. Kol jaunuolius siejo vien tik draugiškas prieraišumas, niekas į tai pernelyg nekreipė dėmesio, bet kai ėmė aiškėti, kad už viso to slypi kai kas daugiau, sunerimo. Įsimylėjėliams prisiėjo slapstytis. Jiems nepaprastai patiko leisti laiką kavinukėje su balkonu - įsikurdavo ten ir ant praeivių skrybėlių mėtydavo cukraus gabaliukus. Išsiruošdavo į ilgas iškylas dviračiais, per vieną tokį pasivažinėjimą ir buvo „nutverti“ besibučiuojantys. Tėvo F.Morgano nuosprendis buvo griežtas: Ronaldui daugiau negalima susitikinėti su Edita, kol jam sukaks 21 ir jis taps savarankiškas. Ronaldas vertino visa tai, ką dvasininkas dėl jo padarė, ir negalėjo jam nepaklusti.

Keletą metų R.Tolkinas kentėjo be mylimosios. O 1913 m. sausio 3-ios vidurnaktį, kai jam suėjo 21 metai, parašė jai laišką siūlydamas ranką ir širdį. Netrukus jiedu susižadėjo, o 1916 m. kovo 22-ąją susituokė.

Trejų metų pertrauka tarp sužadėtuvių ir vestuvių buvo priverstinė - prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. R.Tolkinas buvo pašauktas į frontą, kur tarnavo leitenantu. Ronaldui teko dalyvauti kruviname mūšyje prie Somos, kuriame žuvo daug jo draugų. Jis suprato: karas - tai baisu, ir iki gyvenimo pabaigos aistringai pasisakydavo už taiką. Namo jis grįžo pašlijusios sveikatos: susirgo šiltine ir ilgai gydėsi ligoninėse. Bet būtent fronte R.Tolkinas pradėjo iš tikrųjų rašyti - tai buvo kūrinių apmatai ant bataliono statuto lapų kitos pusės...

Literatūra


Apie rašytojo karjerą Ronaldas ilgai nė nesusimąstydavo. Daug dėstė, tapo profesoriumi, toliau mokėsi kalbų ir jas tyrinėjo. Ir tik numodavo ranka, kai jam kas nors siūlydavo pradėti rašyti profesionaliai: atseit, nėra man kada užsiimti tokiais niekais. O pats paslapčia, vėlai vakare, kurdavo. Jo pirmasis rimtas kūrinys buvo „Prarastųjų sakmių knyga“. Jis ją pradėjo rašyti 1917 m., vėliau ji buvo pervardinta į „Silmariljoną“. Tai buvo jo prasimanyto Viduržemės pasaulio mitų ir legendų rinkinys. Iš pradžių apie jį žinojo tik Edita, vėliau Ronaldas pasiryžo perskaityti keletą ištraukų draugams. Visiems patiko!

O 1928 m., vieną įprastą vakarą, įvyko kai kas ypatingo. R.Tolkinas, kaip visada, nuėjo į vaikų kambarį: tuo metu jie su Edita augino jau tris sūnus, netrukus gimė dukra. Vaikai prieš miegą reikalaudavo pasakos, bet šįkart tėvui iškėlė nelengvą uždavinį - paprašė ne perpasakoti jau girdėtą, bet sukurti naują, savo. Ronaldas prisėdo ant lovos kraštelio ir pradėjo: „Gyveno kartą urvelyje hobitas...“ Nuo tada jis kas vakarą tęsdavo istoriją nuo tos vietos, ties kuria sustojo išvakarėse. O netrukus suprato: pasakojimas gaunasi toks įdomus, kad būtų neblogai jį užrašyti. 1937 m. „Hobitą“ galėjo perskaityti visi norintys - jis išleido knygą.

R.Tolkinas nelabai tikėjosi, kad skaitytojams jo kūrinys patiks, ir tikrai nustebo, kai iš jo buvo pradėta reikalauti istorijos tęsinio. Teko vėl imtis darbo. Taip gimė romanas „Žiedų valdovas“. Trilogijai parašyti prireikė 10 metų! Dar kurį laiką autorius ginčijosi su leidyklomis dėl jos leidybos teisių. Galų gale pirmoji knyga iš trijų pasirodė 1954 m. ir iškart buvo išpirkta.

Kūrinys išėjo niūresnis ir solidesnis, labiau tinkamas suaugusiesiems, tačiau rašytojo kūrybos gerbėjai liko patenkinti. R.Tolkinas jaunimui atvėrė nuostabų fantastikos pasaulį, kuris visus taip sužavėjo, kad šis laikotarpis buvo pramintas „Tolkino bumu“. Jo sukurtų herojų vardais būdavo vadinamos užeigos, klubai, sodai ir parkai. Rašytojui net buvo pranašaujama Nobelio premija, bet jis jos negavo. Ir, regis, tuo buvo patenkintas, mat R.Tolkinas niekada nemėgo būti dėmesio centre.

Sustojęs laikas


Senatvėje Ronaldas su žmona apsigyveno Bornmuto miestelyje Anglijos pietvakariuose. Jų namuose laikas tarsi sustojo. Čia nebuvo šaldytuvo, elektros prietaisų, televizoriaus. Užtat buvo gamta, sodas po langais. Dž.R.Tolkinas mėgo su Edita vakarais sėdėti prie savo mylimų rožių. Jis rūkydavo pypkę, ji - cigaretę. Kažkur toli jo populiarumas vis augo: kūriniai buvo leidžiami pakartotiniais tiražais ir ekranizuojami, statomi spektakliai, leidžiami žaidimai ir komiksai. Bet pats Dž.R.Tolkinas troško tik ramybės. 1971 metais, kai mirė Edita, Ronaldas suprato: netrukus ateis ir jo eilė. Be mylimosios jis savo gyvenimo tiesiog neįsivaizdavo. Apėmus depresijai, rašytojui sutriko skrandžio veikla, jam buvo skirta dieta ir liepta visiškai atsisakyti alkoholio. Tik ar dabar buvo prasmės viso to laikytis? Po poros metų per draugo žmonos gimtadienį jis leido sau išgerti truputį šampano. Naktį pasijuto blogai, paryčiais buvo išvežtas į ligoninę, kur jam nustatyta skrandžio opa.

Dž.R.Tolkinas mirė 1973 m. rugsėjo 2-ąją dieną. Rašytojas iš gyvenimo išėjo ramiai, žinodamas, kad danguje pagaliau susitiks su savo Liutien. Taip jis vadindavo Editą - jo išgalvotos herojės, elfų princesės, įsimylėjusios Bereną, vardu. Šie vardai iš pasakos yra iškalti ant bendro Tolkinų šeimos antkapio.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • AUKSINIS BATELIS: Argentinos futbolo rinktinės ir „Barcelona“ (Ispanija) klubo puolėjui Lioneliui Messiui antradienį penktą kartą karjeroje įteiktas „Auksinis batelis“ - prizas, skirtas rezultatyviausiam metų futbolininkui.
  • NESĖKMĖ: vyrų krepšinio klubų Čempionų lygos devintojo turo rungtynėse D grupėje antradienį Klaipėdos „Neptūno“ komanda išvykoje 70:77 (20:20, 20:18, 12:20, 18:19) pralaimėjo Stambulo „Besiktas Sompo“ (Turkija) ekipai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gaunate kokią nors socialinę pašalpą?

balsuoti rezultatai

Ar esate patenkinti savo miesto (rajono) mero darbu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -7     -2 C

   -8     -5 C

 

   -10     -6 C

  -4      0 C

  -5    -2 C

 

   -6     -4 C

    5-7 m/s

    2-3 m/s

 

   4-5 m/s

 

reklama
e2