1 nuotr.Pirmoji mūsų Respublika per trumpą laiką - 1918 - 1940 m. padarė didžiulę pažangą visose gyvenimo srityse, nepaisant sudėtingos jos vidaus ir tarptautinės padėties, nesant jokios paramos iš šalies. Tą visų pirma lėmė didžiulės permainos žemės ūkyje, kuris tada buvo valstybės ekonomikos pagrindas, svarbiausias jos biudžeto pajamų šaltinis. Kaip pripažįsta istorikai, per tuos porą dešimtmečių mūsų kaimas padarė tokį šuolį į priekį, kokiam kitose valstybėse prireikė šimtmečio. Vyriausiasis tų permainų organizatorius, žinoma, buvo Juozas Tūbelis, daugelį metų tvarkęs valstybės ekonomiką kaip finansų ministras, beveik 10 metų vadovavęs Respublikos Vyriausybei, turėjęs savo rankose galingus valdžios svertus, visišką prezidento pasitikėjimą ir paramą.
Antra vertus, šiam dideliam tikslui įgyvendinti J.Tūbeliui pavyko suburti kvalifikuotų, pasišventusių bendradarbių, bendraminčių, tarp kurių svarbiausias buvo Jonas Aleksa. Apie jį išeivijos istorikas J.Jakštas rašė: „Lietuvai buvo laimė turėti tokį žemės ūkio ministrą, koks buvo J.Aleksa.“
Iš tiesų jo indėlis į mūsų žemės ūkio modernizavimą ypatingas ir ne tik kaip ministro - valstybininko, vykdžiusio šias, labai pas mus svarbias, pareigas net 12 metų, bet ir kaip plataus profilio specialisto - agronomo, svarbiausių to modernizavimo idėjų iniciatoriaus ir vykdytojo. Tai jis dar 1918 m. pasiūlė pasinaudoti vakarų šalių, ypač Danijos, kurioje ne kartą lankėsi, patyrimu, ir iš pagrindų pertvarkyti, suintensyvinti žemės ūkio gamybą, pagrindinį dėmesį skirti nebe javų auginimui, o gyvulininkystei, kuriai plėtoti pas mus palankesnės gamtinės sąlygos, auginti daugiau kiaulių, ypač geresnės veislės pieningesnių karvių. Jis aštriai kritikavo tuometinę padėtį žemės ūkyje, kai ūkininkai gamina mažai produkcijos, ypač prekinės - 80 proc. to, ką užaugina, patys ir sunaudoja. Agitavo juos aktyviai dalyvauti kooperatyvų veikloje - juk danai, susibūrę į kooperatyvus su milijonu narių, užkariavo pirmą vietą pasaulinėje rinkoje savo sviestui ir bekonams. Danai ten diktuoja kainas šiems produktams, kurių gamybą, sakė jis, ir Lietuva turėtų išplėsti, eksportuoti jų kuo daugiau, nes tai geriausias būdas valstybės biudžeto pajamoms didinti. O tas leistų statyti daugiau mokyklų ir ligoninių, tiesti naujus plentus ir geležinkelius.
Žinoma, tai turėjo būti radikalios, ypač didelio, valstybinio masto, revoliucinės inovacijos. Todėl joms įgyvendinti prireikė naujos, visai kitokios valstybės ekonomikos - valstybinio-kooperatinio kapitalizmo, J.Tūbelio sukurtų stambių kooperatyvų susivienijimų „Lietūkio“, „Pieno centro“, ir J.Aleksos iniciatyva įsteigtų Žemės ūkio rūmų, kurių vaidmuo keliant mūsų žemdirbystės kultūrą ypač reikšmingas, ir didžiulių mūsų ūkininkų pastangų, jų darbštumo, kantrybės, ištvermės. Ir dar daug ko. Pavyzdžiui, tuščioje vietoje pastatyti ir įrengti modernias pienines, mėsos fabrikus ir net įkurti lietuvišką prekybos laivyną, tegul ir nedidelį. Štai kas pas mus įvyko tvarkant žemės ūkį J.Aleksai.
Jis gimė beveik prieš 140 metų, 1879-ųjų gruodžio 25 d., Suvalkijoje, šviesių ir turtingų ūkininkų šeimoje. Jo tėvas, taip pat Jonas, Kalvarijos apskrities Kumetiškių kaime (dabar Marijampolės rajonas) turėjo 90 ha ūkį, buvo renkamas teisėju. Šeima gausi: 5 sūnūs ir 3 dukros iš santuokos su anksti mirusia pirmąja žmona, ir 3 sūnūs bei 3 dukros iš antrosios santuokos, tad iš viso 14 vaikų. Iš jų užaugo 13, o į istoriją pateko trys: Jonas, veterinarijos profesorius Konradas ir Zigmas Aleksa-Angarietis (1882-1940), vienas iš LKP(b) lyderių, V.Mickevičiaus-Kapsuko konkurentas Lietuvos kompartijos vadovybėje.
Jonas 1900 m. baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo gamtos mokslus Maskvos universitete, už nelegalią veiklą lietuvių studentų draugijoje buvo kalintas, paskui 1904-1907 m. tęsė sociologijos studijas Maskvoje, o vėliau agronomijos ir zootechnikos - Varšuvoje. Karo metu dirbo Voroneže, ten užmezgė ryšius su J.Tūbeliu, kuris jį, plataus profilio specialistą, 1918 m. grįžusį į Lietuvą, pakvietė į savo vos pradėtą organizuoti Žemės ūkio ir valstybės turtų ministeriją paties svarbiausiojo - Žemės ūkio skyriaus, vėliau išplėsto į departamentą, vadovu.
1920 m. birželį premjerui Kaziui Griniui pakvietus, J.Aleksa tapo J.Tūbelio įpėdiniu ministerijoje ir iki 1923 m. birželio toliau plėtė jos veiklą: rūpinosi žemės reforma, kaimų skirstymu į vienkiemius, melioracija. Po to darbavosi kooperacijoje, bankuose. Po 1926 m. perversmo vėl sugrįžo į ministeriją ir joje dirbo be pertraukos iki 1935 m. rugsėjo, kai kartu su vidaus reikalų ministru S.Rusteika buvo pašalintas iš ministrų dėl sukilimo Suvalkijoje - tokia buvo valdžios reakcija į šiuos nemalonius įvykius.
J.Aleksa reiškėsi ir politikoje. Buvo Lietuvos ūkininkų partijos atstovas III Seime (1926-1927 m.), jame daugiausia domėjosi žemės ūkio ir valstybės biudžeto klausimais. 1927 m. kartu su V.Kraučūnu, J.Sadūnu ir kitais įkūrė Ūkininkų vienybės organizaciją, kuri rūpinosi ne tiek politika, kiek profesiniais, socialiniais kaimo žmonių reikalais. Ji turėjo, J.Aleksos teigimu, net 150 tūkst. narių, neblogai sutarė su tautininkais. Bet tai truko neilgai - po Suvalkijos įvykių organizacija buvo uždaryta.
J.Aleksa dar dėstė Kauno universitete, parašė ir išleido kritinės analizės, apmąstymų knygas ne tik apie žemė ūkį: „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“, „Kuriuo keliu eisime?“, „Lietuvių tautos likimo klausimu“ ir kitas. Jis šeimininkavo įsigytame 90 ha ūkyje ir dar nuomojosi 80 ha.
1939 m. rudenį kartu su VDU Teisės fakultetu persikėlė į Vilnių, toliau dėstė žemės ūkio ekonomiką, rengė stambų 2 tomų leidinį „Žemės ūkio ekonomika“, kuris, gaila, taip ir nebuvo išleistas.
Lietuvą okupavus SSRS, J.Aleksa, kaip ir daugelis mūsų įžymių žmonių, labai nukentėjo su visa savo šeima nuo raudonojo teroro. Jis 1940 m. liepos 12 d. buvo suimtas savo ūkyje, tardytas Marijampolėje, po to Kaune. Kaltinimų gausybė: kad buvo aktyvus tautininkas, nors niekada LTS nepriklausė, kad ministru būdamas visokiais būdais skriaudė varginguosius, mažažemius valstiečius, pataikavo buožėms ir dvarininkams, kad pats buvo dvarininkas - išnaudotojas, mokėjęs savo samdiniams (o jų vasarą laikė net 40) menkus atlyginimus. Ir kad savo straipsniuose, knygose šmeižė Tarybų Sąjungą, joje buvusią tvarką. Jo knyga „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant“ (1933) įdėta į bylą kaip įkaltis. Už visus tuos „nusikaltimus“ priklausė bausmė pagal RTFSR BK 58-13 straipsnį. Kokia - turėjo spręsti Maskva, bet ji to padaryti nespėjo - prasidėjo karas. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime uždaryti kaliniai, kurių nespėjo išgabenti į Šiaurę, tapo laisvi.
J.Aleksa neberado šeimos, ištremtos 1941 m. birželio 14 d. Jis vėl dėstė Vilniaus universitete, 1942 m. rudenį suteiktas profesoriaus vardas. Tuo pat metu jis kartu su gerai žinomais žmonėmis K.Griniumi ir M.Krupavičiumi, raštu kreipėsi į vokiečių okupacinės valdžios Lietuvoje vyriausiąjį pareigūną Teodorą fon Rentelną, protestuodami prieš esamos valdžios politiką mūsų krašte, ypač prieš jos vykdomą kolonizaciją - vokiečiai buvo apgyvendinami Suvalkijoje, iš vietos lietuvių atimtuose ūkiuose. Šis drąsus žingsnis nuskambėjo garsiai, tapo žinomas visoje Lietuvoje, sujaudino žmones. Už tai rašto autorius gestapas suėmė ir ištrėmė į Vokietiją, kur jie sulaukė karo pabaigos. Tada „maištininkų“ keliai išsiskyrė: K.Grinius ir M.Krupavičius pasuko į Vakarus, o J.Aleksa grįžo į Vilnių - nors tai jam buvo ypač pavojinga. Iš archyvo bylos aiškėja, kad buvusį ministrą, kaip ir generolą P.Kubiliūną, Vokietijoje pagrobė čekistai ir sugrąžino prievarta. Po karo visoje sąjungininkų okupuotoje Vokietijoje veikė LTSR NKGB kapitono A.Slavino vadovaujama operatyvinė grupė, kuri neva ieškojo ten pasislėpusių lietuvių - nacių talkininkų. O iš tiesų jie medžiojo į Vakarus pasitraukusius žymius mūsų žmones - generolus S.Raštikį, P.Plechavičių, rašytoją V.Krėvę, P.Karvelį, K.Škirpą ir kitus, - kuriuos planavo sunaikinti ar įgrūsti į lagerius. P.Kubiliūno pagrobimas buvo įvertintas paties L.Berijos apdovanojimu. Opergrupė 1945 m. gegužės 31 d. Berlyne sulaikė J.Aleksą, tardė. Čekistai, planuodami jį dar panaudoti, padėjo sugrįžti į Lietuvą, čia kuriam laikui paliko ramybėje, net leido dirbti MA Žemė ūkio institute, tačiau eilinio masinio trėmimo metu 1948 m. ištrėmė į Sibirą. Kiti MGB darbuotojai, norėdami pratęsti 1941 m. vasarą neužbaigtą bylą, ėmė jo ieškoti. Bet sužinoję, kad J.Aleksos Lietuvoje jau nebėra, 1954 m. spalį numojo ranka, nusprendę toliau nebepersekioti, kadangi jo „nusikaltimai“ Tarybų valdžiai buvo padaryti prieškario laikais.
Ir būdamas tremtyje labai sunkiomis sąlygomis J.Aleksa stengėsi dirbti kūrybinį darbą, parašė „Mano testamentas lietuvių tautai“, paskelbtą kartu su ištraukomis iš kitų jo darbų 1999 m. V.Aleksos knygoje „Aleksa J. Ūkio, mokslo ir valstybės baruose“. Bado, ligų nukamuotas, tapęs neįgaliu, agronomas novatorius mirė toli nuo Tėvynės Tomsko srityje 1955 m. 1990 m. vasarą jo palaikai buvo atgabenti į Lietuvą ir palaidoti Palangos kapinėse.
