Jei esi kantrus, nusipinsi juostą

Nuo vaikystės liaudies menu susidomėjusi šiaulietė Rasa Daukšienė savo pintomis juostomis, mezginiais džiugina liaudies kolektyvus, kaimynus, žmones, neabejingus tautiniam paveldui, madai, išskirtinumui.

Staklių nereikia, tik noro

„Jau būdama mokykloje pradėjau pinti juostas, nors austi irgi moku. Iš šeimos niekas nepynė, tačiau mano tėtis menotyrininkas, su tautodaile labai glaudžiai susijęs. Aš kartu su juo po visokias tautodailės šventes važinėdavau, seminarus. Taip kad viską mačiau, ir „užsikabinau” ant pintinių juostų. O kodėl, net pati nežinau, tiesiog man patinka”, - kalbėjo moteris ir pridūrė, jog lietuviai itin pamėgę riešines, kurias ji mezga.

R.Daukšienė pasakojo, jog pintinės juostos nėra itin populiarios dėl vienos elementarios priežasties: reikia įdėti labai daug darbo, kol išeina juosta. Plonesniais siūlais reikia ilgiau pinti, storesniais - trumpiau, visgi nupinti ilgą ir nesiaurą juostą reikia mažiausiai dviejų dienų.

„Kitaip tariant, greito rezultato nebūna, o vaikams paprastai rezultato reikia labai greitai. Tačiau vaikai pas mane lanko būrelius, piname juosteles”, - šypsojosi pašnekovė.

Paklausta, kokius pagrindus reikia turėti, kad norintysis mokėtų pinti juosteles, ponia Rasa atsako, jog reikia vieno dalyko - noro.

„Juk čia reikia tik pirštų ir siūlų, staklių nereikia. Galima juostelę pynimui ir prie kėdės ar stalo prisitaisyti. Čia labai paprasta, - aiškino ji. - O geriausi siūlai - vilnos arba pusvilnės, o šiaip kokius turi, tokie ir gerai.”

Liaudies menas neišnyks

Spalvinę gamą moteris renkasi pagal lietuvių liaudies autentiškus raštus, būdingus tam tikriems regionams.

„Mano juostų yra ir į Ameriką išvežtų. Užsieniečiams, aišku, įdomu, tačiau juostos visgi populiaresnės austos ir su užrašais, o mano juk be žodžių, tik raštas. Tačiau mano megztas riešines įvairaus amžiaus žmonės noriai nešioja ir prie džinsų, ir prie marškinių - labai gražu„, - gera nuotaika tryško R.Daukšienė.

Jos megztas riešinės keliauja į užsienį, mat, pasak moters, užsieniečiai jas laiko itin originaliu aksesuaru.

„Jas megzdama paprastai naudoju lietuviškus motyvus: eglutės, vėžiukai, saulutės, lapeliai - tokie patys ornamentai, kokie būna ant velykinių kiaušinių”, - tikino tautodailininkė.

Moteris yra tikra savo miesto - Šiaulių - patriotė, šio miesto tema yra net numezgusi keletą paveikslų.

Ponia Rasa nuramino visus, kurie baiminasi, jog mūsų tautinis paveldas, amatai, tradicijos išnyks. „Išliks mūsų šalies menas, juk yra žmonių, kurie pina, mezga, audžia, kitaip tariant, myli liaudies meną. Bent jau Šiauliuose tikrai labai daug tautodailininkų, kurie ir audžia, ir mezga, ir lipdo”, - reziumavo R.Daukšienė.