Įžymusis švietėjas Juozas Adomaitis-Šernasnuotraukos (1)

2017 spalio mėn. 29 d. 09:00:33 Perskaitė 3724

Juozas Adomaitis, knygnešys, publicistas, leidėjas, gimė 1859 m. rugpjūčio 7 d. Šmuiliškės vienkiemyje, Lukšių valsčiuje, Šakių apskrityje. Mokslo žinių lietuviškoje sklaidoje nėra jam lygių... XIX a. pabaigoje tautos švietimo svarbą jis iškėlė su didžiule pilietine ir patriotine aistra ragindamas: „Šviesos! Daugiau šviesos!“

 

Dar 1885-1887 m., niūrioje spaudos draudimo gadynėje, J.Adomaitis paskelbė seriją straipsnių, pavadintų „Ko mums reikia“ ir „Tėvyniški balsai“, juose brėždamas lietuvių tautinio atgimimo programos metmenis. Straipsniai buvo išspausdinti J.Šliūpo Amerikoje leistame laikraštyje „Lietuviškasis balsas“. Švietimo būtinybę autorius įrodinėjo taip: „Šviesa ir mokslas tai dovanos Dievo, kuriomis žmonės skiriasi nuo žvėrių... šviesa tai galybė ir tvirtybė didžiausia tarp žmonių, taip ir pilningų tautų. Be šviesos nėra gyvenimo; tautos ir valstijos stovi tvirtai ir laikosi savivaldiškai per šviesą, per mokslą ir išmintį savo sąnarių; su šviesa užgimė ir auga meilė tautystės ir tėvynės; šviesa rodo kelius, kokiais reikia vaikščioti, kokių reikia lenkties...“ Kreipdamasis į kaimo žmones, J.Adomaitis rašė: „Girtinu daiktu yra užlaikymas senovės papročių, būdo prosenių, bet peiktina, jei kas atsisako nuo gero ir naudos, kokius duoda mokslas tiktai dėl to, kad proseniai mokslo to nepažino.“

Verta nors trumpai priminti šio labai iškilaus kultūros veikėjo, tačiau nūnai visuomenėje gerokai primiršto, gyvenimo kelią. Mokėsi J.Adomaitis Marijampolės gimnazijoje; tėvui mirus ūkininkavo. Siekdamas mokslo, 1882 m. išvyko į Varšuvą studijuoti, užsidirbdamas lėšų tarnyba valdiškose įstaigose. Nuo 1885 m. bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje ir lenkiškame laikraštyje „Kraj“, informuodamas apie lietuvių tautinį ir kultūrinį sąjūdį. Savo korespondencijas pasirašinėdavo Budrio slapyvardžiu. Varšuvoje J.Adomaitis susipažino su Vincu Kudirka ir Jonu Gaidžiu-Gaidamavičiumi, sutarė tautinio atgimimo idėjas skleisti, kartu leisdami žurnalą „Varpas“. Nuo 1890 m. J.Adomaitis gyveno Ragainėje, visiškai atsidėjęs lietuviškos spaudos leidybai. Tačiau ilgai likti „Varpo“ redaktoriumi negalėjo dėl Prūsijos policijos persekiojimo. Trejetą metų ramiai pagyvenęs Brėmene, 1895 m. emigravo į JAV. Ten net 23 metus redagavo Čikagoje leistą savaitraštį „Lietuva“. Programiniame vedamajame straipsnyje naujasis redaktorius brėžė tokius spaudos tikslus: „ ...mes turime rūpintis naikinti tarp mūsų žmonių tamsybę, kurioje jie paskendę ir per tai duodasi kitiems, išmintingesniems save skriausti, turime rūpintis apie atitolinimą visų priešiškų mūsų pasikėlimui aplinkybių, kokios jau kitų nestabdo; turime platinti tautišką supratimą, kuris pas mus dar neaiškiai išsikerojęs...“ O mokslo žiniasklaida, jo nuomone, turinti atlikti tokią misiją: „Idant užganėdinti mūsų tautiškus reikalus, neužtenka vien tik pranešti laikraščio skaitytojams apie naujausius atsitikimus bėgančio žmonių ir tautų gyvenimo, bet pagal mūsų nuomonę, reikia ir talpinti pamokinančius straipsnius iš visokių dalių mokslo, idant tuom sumažinti tarp mūsų žmonių tamsybę ir suartinti juos su kitais, jau nuo seniai mūsiškius pralenkusiais. Tik apšviestas žmogus aiškiai supranta savo padėjimą ir lengviau atranda takus, kaip nuo vargo apsisaugoti, tamsūną gi visi įstengia nuskriausti.“

Dirbdamas atsakingą ir labai nelengvą redaktoriaus darbą, J.Adomaitis periodikoje dar išspausdino apie 2000 publicistinių straipsnių, taip pat pagal kitų tautų autorių veikalus parengė keliolika mokslo populiarinimo knygų. Svarbesnės jų: „Biologija, arba mokslas apie gyvus daiktus“, 1901 m.; „Etnologija, arba mokslas apie žemės tautas“, 1903 m.; „Geografija, arba žemės aprašymas“, 1906 m.; „Rašto istorija“, 1906 m. Visos šios knygos išleistos pačioje XX a. pradžioje, kai dar nebuvo oficialios lietuviškos spaudos, nė mokyklų. J.Adomaičio veikalai sudarė savotišką populiarią sisteminę savišvietos bibliotekėlę. Uolusis rašto darbininkas paskelbė taip pat straipsnių, skirtų lietuvių literatūros ir kalbos problemoms. Amerikoje parengtas publikacijas pasirašydavo Šerno slapyvardžiu, lietuvių bendruomenė jį ir vadindavo meiliai - Dėde Šernu. Atsidavęs lietuvybei, principingai nesimokė anglų kalbos. Bendravo tik su lietuviškąja diaspora, savo šeimos nesukūrė.

Būtina pasakyti, kad J.Adomaičio-Šerno darbai turėjo ne tik šviečiamąją reikšmę, bet ir mokslinę vertę. Pavyzdžiui, jis pirmasis iš lietuvių periodizavo žmogaus psichikos raidą, jos neužbaigdamas vadinamuoju progresyviniu ciklu, t.y. jaunyste, bet pasekė tolesnę dinamiką iki žilos senatvės. Įdomios jo pedagoginės pažiūros. Veikale „Etnologija, arba mokslas apie žemės tautas“ paskelbta plati auklėjimo istorijos apybraiža. Kritikuodamas senąją mokyklą, J.Adomaitis-Šernas nurodė naujesnius mokymo metodus, pagrįstus vaiko psichologija, siūlė iš esmės pertvarkyti pradinę mokyklą. Apskritai moderni mokykla, jo nuomone, „turėtų parengti stiprius fiziškai, išsimokslinusius ir išauklėtus, tvirtų įsitikinimų, atkaklaus būdo, energingus, visapusiškai protiškai išlavintus žmones“. Nepailstantis kultūros darbininkas mirė 1922 m. rugpjūčio 5 d. Čikagoje, ten ir palaidotas. Deja, jo atminimas tėvynėje nėra tinkamai įamžintas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net