respublika.lt

2017 lapkričio 23, ketvirtadienis

akordeon festiv kaire

Ištikimybę Aukštaitijai Elena liudija šokiunuotraukos

2017 rugsėjo mėn. 24 d. 08:06:20
Dalia SAVICKAITĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Garbingiausias Ignalinos r. savivaldybės apdovanojimas Miko ir Kipro Petrauskų premija 2014 metais garbios komisijos sprendimu buvo paskirtas choreografei Elenai Skripkauskienei.

 

Nuo 1981 m. ji gyvenimą švenčia šokio sūkuryje. Atidavusi draugei paskyrimą Vilniuje, parvyko į gimtąją Ignaliną. Iš ten buvo komandiruota į kažkada administraciniu centru buvusį Dūkštą. Dvejus metus šokti kvietė jame gyvenusius žmones, iš jų net du dabartinius merus: Visagino - D.Štraupaitę ir Ignalinos - B.Ropę. Įvertinusi jaunos choreografės sugebėjimus, tuometinė Ignalinos rajono valdžia parsikvietė ją į rajono centrą. Čia atvykusi jau rado respublikinį pagyvenusių žmonių šokių kolektyvų konkursą Aukštaitijos nacionalinio parko prizui laimėti. Subūrė „Keružį“, pradėjo jam vadovauti, dalyvauti dainų šventėse ir konkursuose, koncertinėse programose, kurti temines menines šokio programas, vesti renginius, dirbo gausybę kitų darbų, nes kultūros centruose jie glaudžiai susiję. Veiklos ribos plėtėsi: atsirado šaunūs jaunimo šokių kolektyvai Ignalinos ir Vidiškių gimnazijose, susikūrė „Svetyčia“, kuriai keletą metų vadovavo tik iš entuziazmo, vėliau perėmė vadovavimą „Gajos“ suaugusiųjų šokių kolektyvui, įkūrė jame jaunimo grupę, Visagine pradėjo šokti suaugusiųjų kolektyvas „Žilmas“, Ignalinos gimnazijoje - „Jorutis“.

Ar įsiklausėte - kokie nuostabūs kolektyvų pavadinimai! Keružis - visoms negandoms atspari beržo rūšis (kaip ir daug gyvenimo audrų iškentęs žmogus), Svetyčia - upelė, įtekanti į Dysnų ežerą, Žilmas - ežero pavadinimas rajono paribyje, jorutis - Jorės šventei nudažytas kiaušinis (per Velykas - margutis), kuris yra visa ko pradžia, Gaja - senoji baltų deivė, atsakinga už gyvastį... Pasirodo, šokių kolektyvai gali skleisti ir kalbos vaizdingumo, vietovardžių grožio, mitologinę informaciją. Pavadinimai kuria pretekstą išsiaiškinti ir praturtinti gimtosios kalbos žodyną. Svarbu kolektyvo vadovės pamatinės nuostatos, noras žinoti ir tuo žinojimu dalintis su kitais. Elena visu savo gyvenimu liudija ištikimybę gimtajai Aukštaitijai. 36 metai praleisti dabinant gimtinės žmonių laisvalaikį, reprezentuojant gimtąjį kraštą. Smagu, kai jaunystės pomėgį šokti gali realizuoti ir darbinėje veikloje.

Iš kur toks atsidavimas? E.Skripkauskienė dėkoja savo tėveliams. Darni, religinga Luneckų šeima, kurios vakarai prabėgdavo aptariant prabėgusią dieną, įvertinant nutikimus, planuojant rytdieną, leido išvengti sukrėtimų. Dukrą ir du sūnus auginusi šeima visad buvo pasiruošusi netikėtumams: jie nekeisdavo įprastos gyvenimo tėkmės, šeima tik susitelkdavo ir laukdavo rytdienos... Šeimos šventės būdavo labai išmoningos, su žaidimais, šokiais ir dainomis. Ramybė, pakanta kitokiam, tikrų, dvasingų vertybių puoselėjimas, meilė tvarkai ir darnai persidavė ir vaikams. Gal todėl Elena sėkmingai bendrauja su įvairaus amžiaus žmonių kolektyvais: darbinės karjeros pradžioje išminties mokėsi iš pagyvenusių keružiečių, dabar jaunystės džiaugsmo semiasi iš gabaus ir kūrybingo jaunimo. Dar besimokydama mokykloje žavėjosi choreografės Renės Jokubauskaitės, dabar dirbančios Vilniaus savivaldybėje, elegancija. Paveikta jos žavesio, pradėjo lankyti šokių kolektyvą. „Tais laikais“ visas moksleivių laisvalaikis buvo leidžiamas mokykloje: ne tik vadinamoji popamokinė veikla, bet ir pramogavimas. Visi buvo kūrybiški, visi laukdavo savaitgalių, kurie prasidėdavo teminiu renginiu, o pasibaigdavo šokiais mokykloje. Kiek prakutusi, nors ir buvo draudžiama, nulėkdavo į šokius kaimuose. Ceikiniuose buvo daug pusbrolių, tad „atidirbusi“ broliams (lygindama marškinius vakarėliams) buvo pavėžėjama iki diskotekos. Labiausiai viliodavo šokiai Palūšėje, bet ten buvo pavojingiausia, nes turistai atvažiuoja tik trumpam, tik pramogauti... Tėvų draudimo stengėsi paisyti.

Elena save vertina kaip sėslią, nenorėjusią važiuoti mokytis toliau nuo tėvų, nors pagalvodavo ir apie ikimokyklinį ugdymą Šiaulių universitete... Kiekvieną šeštadienį norėjo grįžti pas tėvelius, į mylintį ir saugantį brolių ir pusbrolių glėbį... Merginai patiko šokti, patiko patikti, tad ir studijuoti pasirinko šokio meną kuo arčiau gimtinės - Vilniuje. Vilniuje buvo užsiėmusi: dar besimokydama šoko medikų dainų ir šokių kolektyve „Rūta“, merginų šokių kolektyve, kuris koncertuodavo įvairiuose Vilniaus renginiuose, vaikų „paskirstymo“ centruose, įkalinimo įstaigose, bet kiekvieną savaitgalį lėkdavo namo. Tuometinėje choreografijos mokymo programoje modernaus šokio disciplinos nebuvo, bet linksma prisiminti tai, kad tuomet dėstytojai Ulvydienei asistavo garsusis krepšininkas M.Paulauskas, o merginoms teko laimė šokti krepšinio varžybose, - tai buvo naujiena Lietuvos padangėje. Choreografių profesinė liga - visad būti pasitempusioms, elegantiškoms. Visas šias savybes išugdė griežtas dėstytojas K.Poškaitis. O ypač atsimena klubininkystę dėsčiusio Zaukos pamokymus, kai tas, pamatęs per ryškiai pasidažiusią merginą, rodydavo į nubyrėjusį tinką palubėje ir klausdavo, ar šioji matanti dėmę. Visos stengdavosi atsakyti, kad ne, o dėstytojas pasiūlydavo apvedžioti dėmės kraštus raudonai ar juodai ir įsitikinti, kad tada sienos trūkumas matosi itin gerai... Pažinkite save, merginos, galvokite, ar reikia ryškinti tai, ko nereikia ryškinti... To mokė ją, to paties moko ir ji.

Pradėjus rašyti naująją šalies istoriją, pasikeitė reikalavimai specialistams. Jau užauginusi dvi savo atžalas mama choreografė pradėjo studijuoti Klaipėdoje. Elena sako, kad kaip išmokęs važiuoti dviračiu negali to užmiršti, taip ir su šokio technika. Nelavinant įgūdžių menkėja kokybė. Studijos Klaipėdos universitete atkūrė klasikinio šokio įgūdžius, nes provincijos kultūros centrų choreografijos studijose (laimė, jei tokios yra) nėra galimybės siekti „aukštojo pilotažo“. Šie mokslai, kuriuos baigė jau būdama 45-erių ir turėdama ilgametę patirtį, nieko ypač naujo nedavė. Tai buvo tiesiog specialistų susitikimai, lyg ir tobulinimosi kursai, kuriuose dažnai pačios studentės dėstytojams pateikdavo filmuotos informacijos apie charakterinį ir kitokį šokį iš įvairių gastrolių užsienyje, aptardavo profesinius iššūkius, megzdavo ryšius tarp turimų kolektyvų, keisdavosi informacija apie festivalius ir pan.

Specialistams reikia susitikti. Su anykštėne Irma Baukyte - bendrakursės „nuo Vilniaus laikų“. Gražiai bendrauja su zarasiške Jovita Mikutavičiene: jų kolektyvai gražiai sutaria, vieni kitiems padeda, vyksta į vieni kitų šventes. Su kolege iš Utenos Roberta Maceliene aptaria programas, konsultuoja viena kitą, kuriai kuo tik gali, tuo ir padeda. Choreografė apgailestauja, kad buvusioje apskrityje yra nedaug brandžių šokio švenčių. Garsiąją „Ežerų sietuvą“ rajonų kolektyvų akyse diskreditavo pagrindinio jo sumanymo - galimybės vykti į kitų tautų šventes, keitimosi kultūrine žinia - nebuvimas. Festivalio direktoriaus aplinkoje buvę kolektyvai išvykdavo, kituose rajonuose veikiantys tokios galimybės neturėjo. E.Skripkauskienės kolektyvai nuolat dalyvauja festivalyje, bet tik vieną kartą, per susiformavusius asmeninius kontaktus, o ne direktorato dėka, buvo pakviesti į baskų kolektyvo „Andra Mari“ šventę. Vyko ten, aišku, savo lėšomis. Jai nenuostabu, kad keletas rajonų atsisakė dalyvauti festivalio programoje. Puikios aukšto lygio dainų ir šokių šventės vyksta Zarasuose. Uždarose patalpose gražus šokių festivalis „Gervė“ vyksta Visagine. E.Skripkauskienei jį teko organizuoti trejus metus. Jos įvesta naujiena buvo tai, kad buvo pasiūlyta išnaudoti įvairias sales: ypač tai aktualu jaunimui, nes modernūs ar gatvės šokiai turi savo jauną žiūrovą, kuris renginius stebi kiek kitaip nei santūrūs suaugusieji. Elenai pasisekė įkalbėti praplėsti „Bangos“ salės sceną, nes joje netilpdavo liaudies kolektyvai. Festivalio idėja daugiataučiame mieste puiki, jis vyksta šalies Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, demonstruoja įvairių tautų liaudies, sportinius (pramoginius), modernius ir gatvės šokius, kuriuose puikiai pasirodo šalies ir užsienio kolektyvai. Išsakyti savo požiūrį į renginius jai leidžia įgyta patirtis, nes dalyvavo visose jos darbo metais vykusiose respublikinėse dainų šventėse. Į jas vykdavo ne su vienu kolektyvu. Dviejose iš jų buvo vyr. baletmeisterių asistentė, lankėsi daugybėje šalies švenčių, apvažiavo ne vieną užsienio šalį. Praėjusios Dainų šventės atrankose pasirodė taip, kad LNKC specialistų komanda, negailėdama pagyrų, jos darbą įvertino puikiai.

Tradicijos tęstinumas. Šiais laikais kvalifikacijos kėlimas - individualus ir brangus dalykas. Paprastai prieš respublikines dainų šventes kolektyvų vadovai yra kviečiami į Nidą, kur pristatomas būsimasis šventės repertuaras, mokomasi. Jei negalėjai nuvykti - pasiruošimas šventei tampa tavo tragedija. Anksčiau vadovai galėdavo įsigyti šokių aprašymus, muzikos natas. Praeitai Dainų šventei šokiai, kuriuos reikia išmokti iki atrankos, buvo nufilmuoti ir skelbiami LNKC svetainėje. Vadovas turėjo šimtus kartų juos peržiūrėti, susiskaičiuoti žingsnelius, išsinagrinėti, aprašyti. Tai dar būtų pusė bėdos, bet filmuota medžiaga su prierašu „paskutinis variantas“ dažnai būdavo keičiama, todėl tekdavo patirti nuolatinę įtampą, nes kartais gali dar kartą ir nepasižiūrėti... belieka laukti atrankos ir paaiškinimų... Elena džiaugiasi Dainų šventės programomis. Bene įdomiausia tai, kad vyksta „lūžis“ liaudies šokio tradicijoje. Tradicinis tautinis kontūras kinta, kiekviena karta kuria savo choreografinį palikimą. E.Skripkauskienę džiugina, kad tradicinės liaudies kultūros samprata gyvena ir kinta su kiekvienu laiko tarpu, kad kiekviena karta dalyvauja kūrybiniame procese - džiaugdamasi senąja tradicija keičia ją per savąjį tradiciškumo supratimą.

Politikai lengva ranka nusprendžia biudžetinių įstaigų darbuotojų likimą. Valdžių kaitos ir nuotaikų mėsmalė nevertina patirties, kompetencijos, meilės darbui. Dažnai tik kultūros darbuotojui Dievo duotas kūrybiškas požiūris į gyvenimą gelbsti jo kasdienybę. E.Skripkauskienė didžiuojasi, kad jai padėkas teikė visos valdžios, įvairiausių vyriausybių vadovai ir ministrai, džiaugiasi, kad pagaliau buvo įvertinta ir savame kieme. O gyvenimo džiaugsmas - anūkai, jų mažos šventės, kurių organizavimą šeimoje inicijuoja mamos artistiškumą, kūrybiškumą ir poreikį grožiui perimanti dukra, kad jai jau daugiau nei 30 metų sekasi Ignalinos miestą papuošti grakščiai vaikščiojančiomis merginomis ir elegantiškais vaikinais, kurie ir žilo plauko sulaukę ateina šokti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KULTŪRIZMAS: Rygoje vykusiame tarptautiniame kultūrizmo ir fitneso turnyre „Riga Pearl“ Lietuvos sportininkai iškovojo devynis medalius - tris aukso, penkis sidabro ir vieną bronzos.
  • KELIAI: ankstų ketvirtadienio rytą šalyje oro temperatūra nuo 0 iki 2 laipsnių šalčio; Telšių, Šiaulių ir Kauno apskrityse ant valstybinės reikšmės kelių dangų susiformavo plikledis, šiuose keliuose dirba žiemos priežiūros mechanizmai; likusioje šalies dalyje kelių dangos daugiausia drėgnos, vietomis yra sausų kelio ruožų, informuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. Tik Seimui gėda dėl tualetinių sveikinimų
2. Valdžia galanda kirvį nuomininkams
3. Kalbos komisija nešoks pagal politikų dūdelę
4. Rolandas Paksas. Kitų metų biudžetas - duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui“
5. Tautos išlikimas - jos pačios savigarbos reikalas
6. Jam tik metai. Kartais prireikia sauskelnių
7. Seimūnai darbo bijo kaip velnio
8. Valstybės pagalba jaunoms šeimoms - sukišti visus į plačią bankų kišenę
9. Seimas metus dirbo ar pridirbo?
10. Nemylintis Dzūkijos dzūkas - nemyli ir Lietuvos
11. Nežabota valdžia. Galią ir įtaką pajutę seimūnai gali sunaikinti bet ką
12. Naujas tolerancijos vardas - liberalizmas
13. Lietuvos gyventojų laimės indeksas - išvykusiųjų skaičius
14. Būti kultūringam R.Karbauskiui nepavyko, labiau jį traukia prie žemės
15. Pirmieji Seimo metai - prisvilę
16. Seimo narys P.Urbšys: Jaučiuosi, kad esu kaip svetimas
17. Yra knyga, skirta ir tautinę nesantaiką kurstančiai R.Vanagaitei. Baudžiamasis kodeksas
18. „Lidlui“ - nauda, žmonėms - kančia
19. Užsienio investicijos, kurios kenkia
20. Premjere, žmonės ir nuo jūsų bėga
21. I.N.Lingienės Lietuvoje visada tvyro meilė ir pagarba
22. Alumi ir milteliais aprūpins R.Karbauskis
23. Signataras Z.Vaišvila į teismą padavė ir Rusiją, ir Lietuvą
24. Ar „Rokiškio sūrio“ vadovas D.Trumpa ir JAV prezidentas D.Trampas yra tikri giminės?
25. D.Grybauskaitė įtakingiausia taptų, jei teroristu išvadintų D.Trampą
reklama
meile desne

Ką reikėtų daryti, kad pareigūnų darbas motyvuotų gerai dirbti?

balsuoti rezultatai

Ar pritartumėte savo daugiabučio namo renovacijai?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2  +2 C

   +2  +7 C

 

   +3  +7 C

   +2  +6 C

  +5  +8 C

 

   +7  +8 C

    7-12 m/s

    1-6 m/s

 

      1-6 m/s

 

USD - 1.1749 PLN - 4.2155
RUB - 68.9476 CHF - 1.1609
GBP - 0.8881 NOK - 9.6723
reklama
Velyke2017