Iš kartos į kartą keliaujanti J.Breivos šviesa

1942 m. gimęs Tauragnų valsčiaus Ignotiškio kaimo sūnus Antanas Žilėnas visą gyvenimo kelyje, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje bei kitur sukauptą žinojimą surašė į knygas. Ne bet kokias: solidžias ir solidžiai išleistas. Pirmoji knyga „Prisiminimų labirintais“ - duoklė gimtam kaimui ir gimdytojams, o štai knygoje „Kelias“, kurioje publikuojamas tik gabalėlis kaupiamos informacijos apie tarpukario Lietuvos pasieniečių gyvenimą, pateikti amžininkų atsiminimai apie Ignalinos ir Utenos rajonų sandūroje dirbusį šviesuolį, lietuvybės puoselėtoją, atbundančios Lietuvos valstybės kūrėją Juozą Breivą.

J.Breivą, rinkdamas medžiagą knygai apie rytinės Lietuvos sienos sargus, tėvo pasakojimuose, žmonių prisiminimuose atrado sau A.Žilėnas. Visai nejučia susikaupė didelė šūsnis informacijos apie šį iškilų Molėtų, Ignalinos ir Utenos rajonuose kunigavusį žmogų, panūdo apie jį papasakoti visiems. Simboliška ir tai, kad A.Žilėno knygos „Kelias“ viršelį puošia nuo tarpukario Ginučiuose, kuriuose gyveno jo aptarnaujamos parapijos žmonės, išsaugota trispalvės nuotrauka. Šią knygą autorius skyrė kunigo J.Breivos 125-osioms gimimo metinėms paminėti ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimto metų sukakčiai. Dabar jis, dažniausiai lydimas kankliuojančio dainiaus Rimanto Klimo, keliauja po Lietuvą pasakodamas apie iškilųjį kunigą, budindamas žmonių pilietinę sąmonę.

Pirmą kartą knyga pristatyta šių metų kovo 11-ąją paskutinėje J.Breivos kunigavimo, jo palaidojimo vietoje - Kirdeikiuose, vėliau - kunigavimo vietoje Linkmenyse bei Tauragnuose - krašte, kuris užaugino patį autorių. Tauragnų biblioteka kvietė visus autoriaus bendraamžius, žmones, prisimenančius iškilųjį kunigą J.Breivą ir besidominčius krašto istorija. Susitiko tądien dar menančios kunigą moterys iš Utenos ir Ignalinos rajonų paribių, tauragniškį autorių pagerbė klasės draugai ir net buvusi mokytoja, suteikusi galių rašyti. Į susitikimus autorius atvyksta ne tuščiomis, o su tam tikslui paruoštais stendais, kuriuose daug unikalios vaizdinės ir faktinės informacijos apie garbųjį dvasios tėvą, jo veiklą saugant Lietuvos kultūros sienas.

Tai kas tas kunigas Breiva?

Būsimasis kunigas augo šviesių Biržų r. valstiečių šeimoje, šešių vaikų būryje. Anksti mirus tėvui, jo patriotizmą formavo sesuo Skolastika, dirbusi daraktore kaimo mokykloje, dorovę prižiūrėjo, į mokslus leido dėdė kunigas Juozas Šimavičius. Kaimo žmonėms dvasininkija buvo tautinį pakilimą, krašto švietimą ir kultūros kėlimą užtikrinantys žmonės, didžiausi autoritetai. Dėdė kiek prisibijojo sūnėno litvomanybės ir, siekdamas atvėsinti jaunuolio patriotizmą, leido ne į Kauno, bet į Vilniaus kunigų seminariją. J.Breiva Vilniaus kunigų seminarijoje studijuoti pradėjo 1909 m. ir jau ten slapta platino lietuviškas knygas, palaikė ryšius su „Aušros“ ir „Vilties“ redaktoriais, Lietuvių mokslo draugija, Mokytojų sąjunga ir kitais pažangiais visuomeniniais dariniais. Seminaristams labai padėdavo aptarnaujantis personalas. Tuomet ten skalbėjomis dirbo patriotizmo dvasia auklėtos palūšietės Petronėlė ir Uršulė Kisielytės. Jos atnešdavo seminaristams lietuviškų knygų. Išvykdamas pagal paskyrimą vikaru dirbti į Rodūnę būsimasis kunigas jau žinojo, kad Vilnijos krašte kovoti už lietuvybę ir gimtosios kalbos vartojimą pamaldose bus sunku. Nors jaunasis vikaras ten dirbo tik apie metus, katekizuojamų vaikų skaičių padidino nuo 20 iki 120, sėkmingai puoselėjo lietuvybę, dovanojo lietuviškas maldaknyges, įkūrė chorą. Nuo 1914 m. lapkričio iki 1915 m. gegužės jis ėjo Molėtų parapijos vikaro pareigas.

Jaunojo dvasininko gyvenime ypatingas lūžis įvyko 1915-1919 m. dirbant Daugų parapijos vikaru. Su tautos šviesuolių, kunigų Vlado Mirono ir Jono Lapėno pagalba jis susipažino su Antanu Smetona, visuomenės ir kultūros veikėjais Donatu Malinausku, Pranu Dovydaičiu, Justinu Vienožinskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi, kunigais Alfonsu Petruliu, Juozu Bakšiu, Kristupu Čibiru, Jonu Kunigėliu, Juozapu Kukta ir kt. J.Breiva ten įsteigė daugiau kaip 20 mokyklų, rengė joms daraktorius.

Rytų Lietuva šio šviesaus žmogaus sulaukė 1919 m. per Žolinę. Tądien Vilniaus vyskupas Juozas Matulevičius jį paskyrė Linkmenų (tuomet Švenčionių apskr.) klebonu. 1920 m. Linkmenys tapo pasienio miesteliu - didžioji dalis lenkų pusėje. Tik dėl kunigo J.Breivos sumanumo ir jo kontaktų su lietuvių pasieniečiais lenkai, besiveržiantys gilyn į Lietuvą, buvo sustabdyti, bet didžioji dalis Linkmenų, kurioje buvo ir bažnyčia, liko lenkų pusėje. Net ir okupuotose žemėse jis steigė lietuviškas mokyklas, sąmonino žmones žodžiu ir spauda. Linkmenyse jam padėjo palūšietė Antanina Kisielytė. Trečioji šviesios Kisielių šeimos atžala kartu su kunigu net iki 1923 m. rengė spektaklius, lietuviškus vakarus Palūšėje, Meironyse, Antagavėje, pasiekdavo net Švenčionis. Dvasios tėvas tapo ir pasienio lietuvybės sargu. Jo veiklai intensyvėjant, sukruto lenkai: atsirado grėsmė būti suimtam.

1925 m. J.Breiva paliko Linkmenis ir kitoje savo parapijos pusėje - Kirdeikiuose įkūrė naują parapiją ir per trumpą laiką joje pastatė bažnyčią. Puikiai organizuota ūkinė veikla, jo suburti mokytojai, pasienio policininkai, įstaigų tarnautojai buvo pagrindiniai paties įkurtų tautinių patriotinių organizacijų nariai. Jo iniciatyva buvo įkurta pirmosios Utenos apskrityje Šaulių ir Tautininkų sąjungos. Jis buvo renkamas Tautininkų sąjungos suvažiavimo delegatu, įkūrė sąjungą Vilniui vaduoti, rinko lėšas. Pats ar per patikimus agentus dideles pinigų sumas, kurios buvo skirtos Vilnijos lietuviams, gabeno į Kauną (laikinąją sostinę). Organizavo rinkliavas Švenčionių krašto „Ryto“ lietuviškoms mokykloms išlaikyti, telkė jaunimą, organizavo naujųjų knygnešių veiklą, rengė vakarus, šventes. Labai greitai Kirdeikiai tapo žinomu Rytų Lietuvos kultūros, patriotizmo, kovos su lenkinimu centru.

Kunigo J.Breivos iniciatyva kartu su pasieniečiais ant Ginučių piliakalnio buvo pastatytas paminklinis akmuo prezidentui A.Smetonai atminti. Jau kunigaudamas Linkmenyse jis organizuodavo „Vyrų dienas“. Į jas rinkdavosi tuometiniai politikai, kultūros žmonės. Su savo svečiais jis iki piliakalnio papėdės atplaukdavo valtimis, išsilaipindavo prie nuo Ladakalnio papėdės lengvai matomos Šidlų (dabar A.Bugailiškių) sodybos liepto, susirinkusius kaimo vaikus apdalydavo dovanomis, o su svečiais lipdavo į Ginučių piliakalnį pasigėrėti panorama. Lenkų okupacijos metu Ginučių piliakalnio papėde ėjo demarkacinė linija. Todėl strategiškai ir patriotiškai reikšminga tapo prisiminti A.Smetonos apsilankymus. Ta proga, kunigui inicijavus, ir buvo pastatytas akmuo, net du kartus su pasieniečiais sodintas vis nenorėjęs prigyti ąžuoliukas, piliakalnio šlaituose įruošti gėlynai. Aukštaitijos nacionalinio parko informaciniuose stenduose skaitome, kad ąžuoliuką sodino A.Smetona. Esame linkę visus prasmingus darbus priskirti tautos vadams, bet ne visuomet tai tiesa. Prezidentus didžius darė, patriotiškumą juos įprasmindami budino tokie žmonės kaip J.Breiva. Kiekvienam kraštui - savi didžiavyriai.

Susitikome prisiminti

Apie visa tai švelniai kankliuojant R.Klimui kalbėjo į knygos pristatymą Tauragnuose susirinkę žmonės. Kūrybingosios bibliotekininkės Nijolės Šuminienės iniciatyva buvo sukviestos itin garbaus amžiaus J.Breivos gyvenimo faktų liudytojos. Bronė Rukšėnienė (Šidlaitė) pasakojo jo dosnius apsilankymus dar pamenanti. Ypač jai įsiminė vyresnio brolio Leono (pirmojo Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojo, mokslų daktaro) rauda kunigui mirus, nes būtent kunigas įžvelgė jo gabumus ir pakylėjo siekti daugiau. Aldona Uogintienė (Kindurytė) pati kunigo nebuvo mačiusi, bet jos teta buvo ištekėjusi už kunigo brolio, todėl buvo girdėjusi daug pasakojimų. Kuklusis, inteligentiškas knygos autorius Antanas Žilėnas didžiausią dalį padėkų skyrė žmonėms, tauragniškiams, išmokiusiems jį noro pažinti pasaulį, suvokti aplinką ir būti dėkingam tiems, kurie sukūrė laisvą šiandieną. Knygos pristatymo sambūrį inicijavo jo klasės draugės, didžiulei autoriaus nuostabai, jo pasveikinti atėjo ir mokytoja Albina Kazickienė. Puikiai išleista, gausiai dokumentais iliustruota, nuostabius Aukštaitijos nacionalinio parko panoraminius ir istorinius vaizdus pristatanti, palūšietės Birutės Verkelytės-Fedaravičienės, dailininko Algirdo Petrulio, iškilaus Švenčionių r. Trebučių kaime gimusio ir Kernavėje kunigavusio legendinio kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino ir daugelio kitų žmonių prisiminimus sutalpinusi knyga. O kiek autoriaus atidos ir darbo!

Kunigo - lietuvybės sargo darbą šiandien tęsia ir puikus tauragniškių bendruomenės draugas R.Klimas. Jo kankliavimai, istorinės įžvalgos, dainų „gimimo“ pristatymai ir jų reikšmių aiškinimai šiandien labai praverčia jaunam europinės kultūros sūkuriuose besiblaškančiam žmogui. Vyresnieji tauragniškiai, tądien susirinkę salėje, net neparaginti traukė dainas kartu. Ar gali būti kas gražiau, kaip bendra giesmė, į šiandieną atėjusi iš tolimos praeities? Su daina ateina ir prisiminimai apie šiame krašte veikusius, jo istoriją kūrusius žmones. Nuostabūs, bendrystės džiaugsmo apgobti Tauragnų bendruomenės žmonės!

Grįždami užsukome į Kirdeikių bažnyčios šventorių, aplankėme netikėtai ir labai anksti - 1939 m. sausio 21 d. - šią žemę palikusio kunigo, šviesuolio, patrioto, kovotojo kapą. Jis ilsisi vaizdžioje vietoje, ežero pakrantėje, kur atsiveria jo taip mylėtas lietuviškas kraštovaizdis, pailsėti nuo gyvenimo šurmulio kviečia ūksminga senų medžių alėja. Šventorių puošia puiki ignaliniečio skulptoriaus A.Gaižučio skulptūra.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“