respublika.lt

2018 rugsėjo 18, antradienis

In memoriam operatoriui Zigmui Gružinskuinuotraukos

2014 vasario mėn. 21 d. 15:03:07
Danutė ŠEPETYTĖ

Galėtum skirti kruopelytę laiko, paprašiau. Kiek tik nori, sakei, kiek nori. Mes nežinojome: turėjai jo visiškai nedaug - buvo likę pora mėnesių iki mirties.


Vakar švystelėjo saulė, ir pažiūrėjus pro langą nejučiom paklausiau, ką Tu dabar darytum? Gal savo televizijoj filmuotum kokius viražus, gal ateinančio pavasario įkvėptas ieškotum sau blizgelių, kurias šišo pagauta Violeta Podolskaitė bus kur nudėjusi nuo akių? Gal žiūrinėtum savo juostas, galvodamas, kaip kadrus suverti siužetan? Gal keptum kokį patiekalą ir gudriai šypsotum: atspėk, ko čia įdėta dar? O gal su mylima uošve, Violetos mama, keltum taurelę, kad liautųsi absurdai Lietuvoje?
Sakei, klausk, ko tik nori. Atsakysi į visus klausimus.

Sakei viską norįs atsiminti, tiek gera, tiek bloga, deja, sakei, gyvendami esamuoju laiku, nekreipiame į jį dėmesio: „Tik kai praeina dešimt penkiolika metų, atsisuki atgal, o Dieve: to nepamačiau, to nepalaikiau, nepakalbinau... Tempą gyvenimas užvarė labai didelį - prabėgo pralėkė, prabėgo...“

Labiausiai rūpėtų dar padirbėti prie meninio filmo, stropiai atsakinėjai į užduotus klausimus, bet situacija nebe ta ir jėga jau nebe ta - susirgęs atsisakei Kinematografininkų sąjungos operatorių gildijos patikėtinio pareigų, manydamas, kad nebegalėsi taip aktyviai dalyvauti jos veikloje, bet darbo televizijoje laikeisi iš paskutiniųjų, derinai su procedūromis ir amžiams, manau, likai dėkingas LRT vadovams, kurių palaikymą jutai iki mirties.

Prisiminei tada, kaip 1966 metais nugalėjai Lietuvos moksleivių fotografijos konkurse ir kaip gavai retą šansą mokytis Maskvoje, bet juo nepasinaudojai - sutrukdė mamos liga. Papasakojai ir apie savo pirmąjį profesijos autoritetą - šviesaus atminimo dokumentininką Petrą Abukevičių, kuris sirgo ta pačia liga ir kurio premiją po jo mirties esi užsitarnavęs. Nepamiršai ir pirmo pokalbio su tuometinio Radijo ir televizijos komiteto pirmininku Jonu Januičiu, kuris Tave išvydęs tepaklausė, „ar komjaunuolis?“, „ar baigęs aukštąjį?“, ir nedelsdamas nusvėrė: „priimtas“. Tik po 30 metų Henriko Juškevičiaus garbei surengtame vakarėlyje (buvai susukęs filmą apie jį) išdrįsai pasiteirauti, kodėl pirmininkui nerūpėjo, kokia tavo specialybė. Su aukštuoju, vadinasi, nedurnas, atsakė Januitis. Nuo mokyklos galvojai apie kiną, bet studijavai fizinį ir geografiją Pedagoginiame institute, o pradėjęs filmuoti laidas, ėmei „tempti televiziją kino link“. Po Maskvos olimpiados išėjai aukštuosius operatorių kursus ir galėjai pasigirti įgijęs filmo kūrėjo videobūdu diplomą; tokio Lietuvoje dar niekas neturėjo. Kaip apsisuko ratas, prajukai, pasirodo, šiuolaikinio filmo kūrimo viziją būsi pasigavęs kadų kadais, prieš daugybę metų...

Kai ko tąsyk klausiau tylomis, nes baudžiausi tai ištarti garsiai. Neišdrįsau paklausti, kas paprastai nežinančiam paskutinės savo valandos labiausiai rūpi: kaip ištverti gyvenimą, kai jauti tą valandą ateinant? Kaip ištverti tokį gyvenimą, tuos keliolika mėnesių, ar metų, likusių po diagnozės, kad tau - vėžys? Gal ir atsakymas iš Tavęs ėjo tylomis, kaip aš ir klausiau tylomis? Bet nedavei jokio ženklo. Net praėjusį ketvirtadienį, kai sugeltonavo kauburėlis po išlakiomis Kairėnų pušimis ir kai netikėtai ant peties ištiško šlapio sniego sauja, kažkieno „paleista“ iš dangaus, kurią norėdamas palaikytum mistišku tiesos paliudijimu... Kunigas Ričardas Doveika tuo metu gražiai ir jautriai teigė amžinąjį gyvenimą.

Numanau, kad pats tikėjai, kad vis dėlto su Anapusybe mus sieja protu nesuvokiamas ryšys. Buvai užsiminęs apie keistus ženklus, patirtus kuriant filmą apie Medininkuose išžudytus pareigūnus („Medininkai. Nebaigta byla“, 1996).

Sumanėte tada atkurti vieną rytmetį. Būtent 1991 metų liepos 31 dienos tą pačią valandą, kai vienam muitininkui ruošiantis eiti į budėjimą ir sukant į duris, žmona paprašo pakeliui išdžiaustyti mergaičių drabužėlius; jis pasiima bliūdą skalbinių, išeina... Žvėryne, pasakojai, susiradot sodą, ištempėt virvę, pakabinote ant jos vaikišką suknelę, dar kažką... „Tyla, saulė, karšta, - kalbėjai, - kabo skudurai, jokio vaizdo, lapai nė krust... Sėdžiu pusę valandos, laukiu, gal kas įvyks... Nieko nesitikėdamas pagaliau paleidžiu kamerą... ir staiga stebuklas: iš kažkur atlėkęs gūsis siūbteli tuos rūbelius, paplaiksto ir dingsta iš kur atėjęs. Vėl diena be vėjo... Kai kitą rytą prieš važiuodamas į Medininkus noriu nufilmuoti juodai perrištą vėliavą, purškia lietus, ir ji, visa šlapia, styro prie televizijos kaip iškrakmolyta... Bandau ir šiaip, ir taip iš apačios kreivą kadrą sureguliuot, - neįdomu, neįdomu... nepraeina nė trijų minučių - vėl šuoras, paplazdena vėliavą ir vėl prapuola... Nežinau, kaip tai paaiškint, bet tai buvo... Tai nufilmuota, tai yra...“

...Pernai lapkritį, minėdamas 65 metų sukaktį, beveik sutapusią su diagnozės metinėmis, susikvietei užstalę šeimos draugų. Gal norėjai atsisveikinti pasibūdamas su jais, kaip buvai pratęs - plačiai atkragintomis durimis, šypsena, dainomis, šokiais, Violetos virkdomu akordeonu ir gausiomis gurmaniškomis gėrybėmis. Lyg ir toks pat kaip visada, tik kiek pilnesnis nuo vaistų, tik kiek susigraudinęs nuo ilgesnių tostų, kurie ir buvo sakomi dažniau nei bet kada.

Neilgai trukus po gimtadienio Kinematografininkų sąjungos klube vyko Tavo kūrybos vakaras, ir nors po eilinės chemoterapijos jauteisi nekaip, atėjai pasimatyti su savo profesijos žmonėmis ir jiems išpasakojai savo kelią, tarsi norėdamas atsisveikinti ir su tuo keliu, ir su juo besidalijusiais keleiviais... Po kelių dienų apgailestavai pamiršęs padėkoti Violetos motinai (Babai), visą gyvenimą globojančiai namus, šeimą ir vaikus, ir pridurti, kaip svarbu bet kokio amžiaus specialistui nesiliauti mokiusis...  Kino režisierius Algimantas Puipa tąsyk Tau dovanojo gražų savo paties tapytą paveikslą „Apokalipsės nuojauta“, siūlydamas jį priimti kaip kino kadrą; jame vaizduojami avinėliai, traukiantys liepsnojančio horizonto link. O televizijos režisierius Vidmantas Bačiulis, su kuriuo, kaip sužinojau, prieš filmavimą visas scenas nusipiešdavot ant popieriaus, pripažino, kad kūrybos procese būdavo keblių momentų, kurių gal tragiškais nepavadintų, nes visada iš jų pavykdavo išsikapanoti ir dažniausiai dėl to, kad greta būta Tavęs: „Žinojau: kol Zigmas su manim, manęs nenuskandins“...

Aš irgi žinojau, kad reikalui esant Zigmui skambinti galima ir vidury nakties. Kad Zigmo optimizmas padės rasti išeitį iš bet kokios situacijos. Net ligoninėje, kur atsivijo susirūpinusio draugo iš Kanados balsas, girdėjau pastarąjį guodžiant: „nieko, nieko dar ne tokių „grybų“ esam matę...“

Atsisveikinti su Tavimi dvi dienas žmonės plaukte plaukė srove. Jų buvo tiek daug, kad žiūrėdama į rūstoką Tavo atvaizdą prie urnos, prieštaraujantį iki skausmo pažįstamai natūrai, pagalvojau, negi jie visi visi bus praradę žmogų, kuriam gali skambinti vidury nakties? Negi tai ir yra Tavo, Zigmai, duotas ženklas? Nebylus atsakymas į nebylų klausimą, kaip ištvert ir tokį gyvenimą, kuriam beveik atimta viltis?..

Zigmo Gružinsko gyvenimo faktai

Zigmas Gružinskas gimė 1948 lapkričio 11 dieną Čiurlionių kaime, Alytaus rajone. Mirė 2014 metų vasario 10 d. Vilniuje. Palaidotas Kairėnų kapinėse.

Studijavo Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos ir geografijos fakultete. Dirbo Sasnavos (Marijampolės r.) vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoju, „Dinamo“ sporto draugijos instruktoriumi, nuo 1973 m. - Lietuvos televizijos operatorius, 1993-2002 m. Lietuvos televizijos vyr. operatorius.

Su žmona aktore Violeta Podolskaite užaugino dukterį ir du sūnus.

Nufilmavo daug vaidybinių, dokumentinių, trumpametražių filmų, daugiau kaip 60 televizijos spektaklių. Tarp jų ir dokumentines bei vaidybines režisierių Vidmanto Bačiulio, Broniaus Morkevičiaus, Algimanto Puipos, Janinos Lapinskaitės, Juozo Saboliaus ir kt. juostas: „Kaimynai“ (1979), „Barbora Radvilaitė“ (1982), „Benjaminas Kordušas“ (1986), „Vilius Karalius“ (1988), „Atleisk mums, Viešpatie!“ (1989), „Valdžia“ (1992), „Procesas“ (1994), „Iš skruzdėlių gyvenimo“ (1994), „Medininkai. Nebaigta byla“ (1996), „Monsinjoras“ (1997), „Lietuvos diplomatijos šefas“ (1999), „Pasisiūsim naują rūbą“ (2000).

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PABĖGO: antradienį Pietų Korėjos Tedžono mieste, kuris yra už 160 kilometrų į pietus nuo Seulo, iš zoologijos sodo pabėgo puma.
  • NELAIMĖ: Austrijos Graco mieste traukiniui susidūrus su autobusu, vienas žmogus žuvo, o dar 11 buvo sužeista.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar vizitai pas gydytojus ir tyrimai turėtų būti apmokestinti?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +8 +11 C

   +9  +11 C

 

   +8  +10 C

  +11  +24 C

   +22  +26 C

 

   +21  +24 C

  2-3 m/s

 3-5 m/s

 

    2-3 m/s

 

USD - 1.1671 PLN - 4.2955
RUB - 79.4113 CHF - 1.1236
GBP - 0.8888 NOK - 9.5620
reklama
Ukis 2018