I.Jonynas - Lietuvos istorijos disciplinos kūrėjasnuotraukos

2015 liepos mėn. 06 d. 08:50:05 Perskaitė 3072

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms metinėms, turime prisiminti iškilius asmenis, palikusius ryškius pėdsakus Lietuvos istorijos puslapiuose. Vienas iš jų - prof. Ignas Jonynas (1884-1954), paskyręs savo gyvenimą Lietuvos istorijos XV-XVII a. tyrinėjimams. Ir visas savo sukauptas istorines žinias perteikęs Lietuvos universiteto (KVDU) ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentams, kurių dauguma pasirinko pedagogo kelią. Pasak prof. Vytauto Merkio, I.Jonynas savo darbais prisidėjo prie Lietuvos istorijos mokslo vystymosi ir brandos - jis prilygo ano meto Europos istoriografijai.

 

Istoriko I.Jonyno veikla glaudžiai susijusi su Lietuva. Gimė 1884 m. sausio 24 d. Alytaus rajone. Augo vienturtis sūnus šeimoje. Tad tėvai, pagal tuo metu vyravusią nuostatą, sūnų matė būsimu kunigu. Ignas mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Baigęs mokslus ir atsisakęs stoti į Seinų kunigų seminariją, neteko tėvų paramos. Nenusiminė. Savarankiškai tvarkė savo gyvenimą. Ir štai 1904 m., netikėtai sužinojęs apie duodamą stipendiją studijoms Maskvoje (carinė Rusija skyrė stipendiją tik Marijampolės ir Suvalkų gimnazistams, kurių atestate buvo lietuvių k. egzamino įvertinimas), išvyko į Rusiją. Įstojo į Maskvos universiteto Istorijos fakultetą.

Dar studijų metais I.Jonynas, gavęs iš dr. Jono Šliūpo (JAV) lėšų, išvyko į Prancūziją gilinti prancūzų kalbos žinių. Grenoblio universitetas I.Jonynui suteikė prancūzų kalbos mokytojo kvalifikaciją. 1911 m. Maskvoje, išlaikius papildomus istorijos egzaminus, buvo suteikta istorijos mokytojo kvalifikacija. Rusijoje dirbo mokytoju. Dėstė prancūzų, vokiečių kalbas, istoriją, sociologiją. Sukūrė šeimą. Vedė mokytoją Eleną Ustinovą.

Atėjo lemtinga 1918 m. vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Naujoji Lietuvos vyriausybė kvietė inteligentus grįžti iš užsienio į Lietuvą. Kvietimo sulaukė ir diplomuotas istorikas, pedagogas I.Jonynas. Atvyko į Vilnių. Gavo tarnybą Švietimo liaudies komisariate, Vilniaus lietuvių mergaičių gimnazijoje (vėliau tapo šios gimnazijos direktoriumi). Vilnių okupavus lenkams, I.Jonynas išvyko į Kauną. Su žmona Elena ir trimis vaikais (dviem sūnumis ir dukra) gyveno Kaune iki pat mirties 1954 m.

I.Jonynui Kauno mieste prasidėjo naujas gyvenimo ir darbo etapas. Kaip gerą prancūzų kalbos žinovą, istoriką URM administracija pakvietė eiti diplomato pareigų. Neatsisakė. Nuo 1922 iki 1929 m. sėkmingai ėjo URM atsakingas pareigas: Tautų Sąjungos ir Lenkų departamento direktoriumi iki 1924 m. O per visą darbo laikotarpį - Teisių-administracijos, Politikos departamento direktoriumi. URM vyko intensyvus darbas. I.Jonynas dalyvavo TS Tarybos posėdžiuose Šveicarijoje, 1923 m. buvo Lietuvos delegacijos pirmininkas XI tarptautinėje Raudonojo Kryžiaus konferencijoje. Diplomatas I. Jonynas vėliau rašys, kad darbas URM jam patiko, bet dėl dažnėjančių nesutarimų su ministru prof. Augustinu Voldemaru teko atsisakyti šių pareigų. Parašęs prašymą būti atleistas iš pareigų savo noru, 1929 m. sausio 1 d. URM paliko visam laikui.

Įgyta diplomatinė patirtis, pažintys su užsienio šalių diplomatais, akademine visuomene buvo tikras lobis naujajame darbe - Lietuvos universiteto (KVDU) Humanitarinių mokslų fakultete, o nuo 1940 m. ir Vilniaus universiteto Lietuvos istorijos katedroje. Čia atsiskleidė I.Jonyno, kaip istoriko, erudicija, mokslininko veikla (studijavo senąją Lietuvos istoriografiją), puikus organizacinis darbas Lietuvos istorijos katedroje (užsienio profesorių istorikų kvietimas skaityti paskaitų), studentų istorikų rengimas pedagoginei veiklai (studentų istorikų būrelio veikla) ir kt. Dėstytojas studentams skaitė Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos, Latvijos, Prūsijos istorijos kursus bei paskaitas ir seminarus iš Lietuvos istorijos iki XVII a.

I.Jonynas tęsė žurnalistinį darbą, kurį buvo pradėjęs 1905 m. Istorine tema straipsnius spausdino Lietuvos istorijos draugijos leidinyje „Praeitis“. Rašė straipsnius „Lietuviškai enciklopedijai“, dienraščiams „Lietuvos aidas“, „Tiesa“, žurnalams „Trimitas“, „Židinys“ ir kt. Paminėtini darbai: „Lietuvos kunigaikštis Kęstutis“, „Jogaila - didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius“, „Reikšminga sukaktis: Ukrainos susijungimo su Rusija 300-osioms metinėms“, „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ ir kt.

1932 m. išleistas leidinys „Vytauto šeimyna“ sulaukė aukšto įvertinimo ir buvo tuo metu geriausias darbas tarp kitų istorikų leidinių.

Prof. I.Jonynas dalyvavo Istorikų draugijos veikloje. 1937 m. I Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje skaitė pranešimą „Lietuvos gentys ligi XIV amžiaus“. Pranešime akcentavo, kad visos gentys, gyvenusios tarp Vyslos ir Nemuno, turėjo bendrą kilmę, tikybą, panašų gyvenimo būdą.

Pasak prof. V.Merkio, LU (KVDU) trūko kvalifikuotų dėstytojų, taip pat ir istorikų, jų beveik nebuvo. Lietuvos istorijos katedrai trūko literatūros, knygų istorine tema, archyvinių dokumentų. Tad šis istorikų kadrų klausimo sprendimas, šaltinių paieška I.Jonynui buvo didelė našta ant pečių.

Kėlė klausimą: „Kas galės išugdyti aukšto lygio jaunąją istorikų kartą?“ Buvo rasta išeitis: nutarta kreiptis į savo buvusius Maskvos universiteto dėstytojus, Ukrainos universiteto Istorijos katedrą ir kt. I.Jonynas rašė laiškus profesoriams M.Libavskiui, A.Andrejevui, M.Gruševskiui, V.Lipskiui, S.Meleščenkai ir kt. Kolegoms laiškuose atvirai ir nuoširdžiai rašė, kad LU trūksta istorinių knygų, ypač iš Lietuvos istorijos, su dideliu vargu jų gauna iš Lenkijos ir Vokietijos. Istoriniai šaltiniai Lenkijoje sunkiai prieinami. Knygų reikalai Lietuvoje blogi. Iki karo Kaune nebuvo nė vieno gero knygyno. Viskas buvo sutelkta Vilniuje. Dabar Vilnius okupuotas lenkų ir bibliotekos neprieinamos. Prašė, ar negalėtų knygomis aprūpinti Ukrainos, Maskvos universitetai, bibliotekos. Pareikštas nuoširdus prašymas buvo išgirstas. Pagal I.Jonyno sudarytus knygų sąrašus buvo siunčiamos knygos į Kauną. Nemažai knygų teko pirkti. Taip po truputį pildėsi Lietuvos istorijos katedros biblioteka. Pildėsi ir I.Jonyno asmeninė biblioteka (1960 m. ji buvo padovanota Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai).

Taip rūpimą istorikų kadrų trūkumą išlygino kviestiniai dėstytojai iš užsienio. Ir čia I.Jonynui sekėsi. Laiške Ukrainos mokslų akademijos prezidentui prof. Michailui Gruševskiui (1866-1934) rašo, kad LU lankosi užsienio profesoriai. 1925 m. sulaukta 9 dėstytojų iš Suomijos aukštųjų mokyklų. Du semestrus vedė iš Vokietijos atvykę profesoriai. Kvietė į Kauną atvykti Ukrainos MA akademiką prof. M.Gruševskį. Išreiškė viltį, kad jo atvykimas prisidės prie Lietuvos ir Ukrainos draugystės ryšių stiprinimo, nes Lietuvoje jaučiama didelė simpatija ukrainiečiams. Kvietė į Kauną atvykti prof. M.Liubavskį iš Maskvos.

I.Jonynas palaikė glaudžius ryšius su Ukrainos mokslininkais. Kolegoms siuntė knygų. Lvovo universitetui dovanojo vadovėlių lietuvių kalba, dailininko A.Varno sudarytą albumą „Lietuvos kryžiai“ (I-II d.).

Lvovo tautiniam muziejui išsiuntė albumą „Lietuvių liaudies menas“. 1927 m. laiške rašo: „Ar nekeista, kad tokia talentinga tauta, turinti tokią gražią praeitį, amžinai turėtų būti svetimųjų valdoma, užuot pati savo likimą lėmusi?“

I.Jonynas 1940-1954 m. dirbo KVDU ir VU (nuo 1944 m.) Lietuvos istorijos ir Visuotinės istorijos katedros vedėju, skaitė Lietuvos ir SSRS istorijos kursus. Dirbo KU bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. 1946 m. I.Jonynui suteiktas profesoriaus vardas. Profesorius iki pat mirties buvo aktyvus universiteto Mokslinės tarybos narys, pasireiškė kaip geras istorinių šaltinių žinovas. Jis rašė, kad „istorija be faktų - ne istorija, o istorinė pasaka. Svarbu nustatyti faktus ir juos interpretuoti.“ 1954 m. pradžioje prof I.Jonynas spaudai rengė leidinį, skirtą Ukrainos istorijai, deja, jo išleisto ir neišvydo.

Staigi mirtis 1954 m. liepos 14 d. nutraukė profesoriaus gyvenimo giją. Į Petrašiūnų kapines lydėjo draugai, buvę mokiniai, kolegos. Akademikas prof. V.Merkys rašo, kad „visa jaunoji Lietuvos istorikų specialistų karta išėjo mokslą, vadovaujama prof. Igno Jonyno ir jį galima laikyti šios mokslo šakos disciplinos kūrėju Lietuvoje“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net