Goštautų palikuonys buriasi Lietuvojenuotraukos (2)

2019 sausio mėn. 13 d. 09:56:07 Perskaitė 1218

Goštautai - viena įtakingiausių lietuvių kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų giminė, kuri nuosekliai siekė Lietuvos savarankiškumo didžiojoje Europos politikoje ir savo veiksmais ją įgyvendino. Pirmasis išgarsėjo Goštautas, 1364 m. Veliuonos pilyje žuvęs nuo kryžiuočių rankos. Tais laikais giminė telkėsi apie Ašmeną. Didžiuliai vėlesniojo - Jono Goštauto - Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio nuopelnai tiek Lietuvai, tiek giminei. Siaurame įtakingiausių šalies didikų rate Goštautai galutinai įsitvirtino jo laikais.

 

Garsiausias giminės atstovas - Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, yra I Lietuvos Statuto sudarytojas. Albertas buvo faktinis Lietuvos valdytojas karalienės Bonos laikais. Dėl savo reikšmės kunigaikštystės politinėje arenoje varžėsi tik su Kęsgailomis, vėliau su Radvilomis. Galingų Kęsgailų ir Radvilų giminių atstovai valdė dvylika tūkstančių valstiečių ūkių, o vienas Albertas Goštautas - 7500... Šis Goštautas priklausė pirmajai lietuvių diduomenės kartai, kuri gavo intelektualaus lavinimo pamokas. A.Goštautas buvo ir pirmas didikas, palikęs negausų, tačiau įdomų rašytinį palikimą. 1526 m. jo vadovaujamos LDK Ponų tarybos aplinkoje kilo Lietuvos karalystės sukūrimo idėja. Goštautas sumaniai pagrindė atskiros Lietuvos visuomeninės ir teisinės santvarkos būtinybę. Maždaug tuo pat metu buvo sukurta nauja Lietuvos metraščių redakcija, tapusi pirma išsamia istorija, aprašančia Lietuvos praeitį nuo jos romėniškos pradžios. Metraščių autoriai Goštautus kildino iš tos pačios romėniškos Kolomnų (Stulpų) giminės, kuriai priklausė ir Gediminaičiai, po jų - valdovai Jogailaičiai.

Goštautų giminė dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, karuose, daug jų žuvo, daug ištremta, daug pasitraukė į Vakarus. Likusiems gyventi Lietuvoje, dažniausiai teko vargti, išgyventi dar vieną tremtį. Dabar Prancūzijoje, Amerikoje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje ir kitur gyvenantieji Goštautų palikuonys yra pasiekę svarbių mokslo laimėjimų, aukštų politinių postų tų šalių valdžiose. Giminėje gražiausia tai, kad nuolat stebimi pokyčiai giminėje, jie registruojami, palaikomi ryšiai.

Lietuvoje Goštautus primins Krakės - miestelis Kėdainių rajone. Už 2 km - Milvydai. Miestelį galime vadinti jų tėvonija, nors „Vikipedija“ tarp įžymių ten gyvenusių žmonių Goštautų palikuonių nemini. Ten 2000 m. giminės atminimui iš viso pasaulio susirinkę Goštautų palikuonys pastatė kryžių. Yra žinoma, kad šiaurytinis Lietuvos pakraštys taip pat buvo Goštautų žemės, netoli Ceikinėlių minimas Barboros Radvilaitės (pirmoje santuokoje - Goštautienės) brukas, Daugėliškyje - bažnyčia (Ignalinos r.), tuoj už IAE, net Baltarusijoje, taip pat jų buvusios valdos. Gražiausius giminės šaknų, paplitimo ir gyvųjų paieškų darbus atliko Prancūzijoje gyvenantis katalikų vienuolis Stefanas Goštautas (Stephane Gasztowtt) drauge su pusbroliu, Nanto universiteto profesoriumi Yvu Bernaru Goštautu (Yves Bernard Gasztowtt).

2000 m. Ignalinoje buvo organizuotas Goštautų kongresas, kurio tikslas - prisiminti, prikelti ir įamžinti Goštautų istorinį vaidmenį, sudaryti galimybes išsklidusiai giminei prisiliesti prie šaknų ir į XXI a. keliauti visiems drauge. Kongreso organizatoriai - Stasys Goštautas iš Bostono (JAV), Pjeras Goštautas (Pierre Goschtovtt) iš Paryžiaus (Prancūzija), Stasė ir Vytautas Goštautai su trimis dukromis iš Zarasų (Lietuva). Sambūryje dalyvavo ir ignalinietė Vanda Goštautaitė su sūnaus Aleksandro šeima. Kodėl apie tai rašau? Čia jau kaip pasakoj - ir aš ten buvau kaip gidė po Aukštaitijos nacionalinį parką. Nors jau kiek metų praėjo, įspūdžiai neišblėso. Pasiryžau surasti susitikimo organizatorių šeimą - Zarasų Goštautus ir dalyvę - ignalinietę Vandą Goštautaitę, pasidomėjau, ką šios šlovingos giminės palikuonys mena apie protėvius, kaip klostėsi jų gyvenimai.

Garsioji giminė per pastaruosius 200 metų už dalyvavimą sukilimuose - 1831, 1863 m., po I ir II pasaulinių karų buvo tremiama ar turėjo slėptis užsienyje. Kad lengviau atskirtų, giminės atstovai vieną savo atšaką vadina trumpiniu - sukilėliai. Tai 1831-ųjų
tremtiniai nuo Radviliškio. Didelis tremtinių ir pabėgėlių skaičius liudija, kad giminė niekad nebuvo Lietuvos politinio gyvenimo nuošalėje.

Vanda Goštautaitė (gim. 1936 m.) giminę kildina iš Radviliškio apylinkių, giminės šaknis randa Jono Goštauto ir Teklės Mačiulytės sūnų Stanislovo, Jono ir Juozo šeimose. V.Goštautaitės senelis Juozas turėjo 7 vaikus - Aleksandrą, Genovaitę, Ildefonsą, Petrą, Marjaną, Mykolą, Juozą. Didžioji dalis jų buvo išvežti į tremtį. Jos tėvo Aleksandro šeimoje augo 4 vaikai - Valerija, Stanislovas, Birutė, Vanda. Giminės kilmė buvo slepiama nuo vaikų, nes tuomet trimetei tai dar buvo nesuvokiama, o pokariu galėjo baigtis proletariato inicijuotu sunaikinimu... Į Ignaliną iš Šiaulių šeima atvyko gyventi 1939 m. Čia valsčiaus sekretoriumi jau dirbo šeimos draugas Raila. Jis rašė, kad Ignalinoje vyksta gražūs turgūs, kad galima užsidirbti, kad nėra kepyklos. Vandos tėvas I karo metu buvo įgijęs kepėjo kvalifikaciją, tad ir sutiko atvažiuoti. Šeima gyveno name šalia dabartinės „Kamelijos“ vaistinės. Ignalinoje Vanda matė visus karo baisumus. Baigusi Vilniaus pedagoginį, paskyrimą pasiėmė į Klaipėdą, bet vėliau grįžo dirbti į tėvoniją - Daugėliškį, kur, kaip pasakoja žmonės, bažnyčios statybą fundavo Goštautai... Vėliau už „blogą elgesį“ - nesilankstymą vadovams - buvo ištremta dirbti į tautiškai margą Rimšės mokyklą. Nors tėtis kalbėjo gražia lenkų kalba, ten dirbdama ji siekė, kad bent pamokose būtų kalbama lietuviškai. Apie savo bajorišką kilmę sužinojo, kai lankėsi pas tėvo gimines Radviliškyje. Tuomet tai nepasirodė aktualu, be to, ir neįtikėtina. Tėvas dokumentus buvo palikęs broliui ir prašė perduoti jai, kai užaugs. Nutiko taip, kad pusseserė bajorystę „atsistatė“, o ji jau nemato prasmės, nors augindama sūnų vis drausmindavo - nepadaryk gėdos giminei...

2000-ųjų Goštautų susitikime ją sužavėjo ori giminaičių laikysena. Savo anūkams surinko visą jame dalintą informaciją - genealoginį medį, kilmės aprašus, straipsnius. Tėtis ir kiti šeimynykščiai palaidoti Palūšėje. V.Goštautaitės gyvenime bajoriška tai, kad darbinės veiklos pabaigoje ji dirbo organizacijoje „Gelbėkim vaikus“. Visos visų laikų bajoraitės rūpinosi labdara ir jaunąja karta...

Zarasiškis Vytautas Goštautas į ilgas kalbas nesileido - delegavo savo ambasadorę - žmoną Stasę. Jie - jau kitos patirties žmonės, nes gimę šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje. Detalesnė šlovingos vyro giminės istorija iki Stasės „atėjo“ susitikimo metu, skaitant knygas ir dokumentus, palaikant bendravimą. Kam jai tokia informacija? Atsakymas lakoniškas - vaikams ir vaikaičiams, o tuo pačiu ir Lietuvai.

Prisiminėme 2000 m. Goštautų susitikimą. Viskas prasidėjo 1998 vasario 16 d. kai, atsigniaužus tarybinių suvaržymų kumščiui, šeima, remdamasi jau vykusiu susirašinėjimu, išvyko į Paryžių pas Pjerą. Vežė pačių sudarytą genealogiją, senas nuotraukas. Ten ir sutarė dėl susitikimo.

Stasei pavyko su Pjeru išsiaiškinti kai kuriuos giminės charakterio ypatumus. Jis juokaudamas sakė, kad Goštautų sėkmė - jų moterys. Patys būdami gana inertiški, ramūs, jie iš kartos į kartą nesąmoningai vedyboms pasirinkdavo labai aktyvias, puikiai strateguojančias moteris.

Giminės istorijos studijų metu P.Goštautas kiekvienam dovanojo giminės istorijos aprašymus, genealoginio medžio santraukas, o zarasiškiams paliko bene 20 metrų ilgio popieriaus lankstinį su visu genealoginiu medžiu. Susitikime dalyvavo ir Lietuvos filosofo, pedagogo, Goštautų palikuonio Stasio Šalkauskio sūnus Julius.

Susitikus sužinojo ir apie žymią Goštautų palikuonę, įdomią asmenybę - tapytoją Marianą Veriovkiną (1860-1938). Ji - Stanislovo sūnaus Kazimiero palikuonių dukra, aktyviai veikusi netoli Utenos esančiame Vyžuonėlių dvare. Dailininkė modernistė buvo intelektualė, tikra europietė šiandienine šio žodžio samprata - augo daugiakultūrėje aplinkoje Vilniuje, Liubline, Sankt Peterburgo aukštuomenėje, Vokietijos ir kitų šalių miestuose. Jos ankstyvieji ir vėlyvesnio periodo modernistiniai darbai saugomi daugelyje Vakarų pasaulio galerijų.

S.Goštautienė sako, kad svarbiausia mokėti kalbas. Tampriausi ryšiai su Goštautais iš Prancūzijos. Ji didžiuojasi, kad kasdien, lyg į darbą, 88 metų sulaukęs P.Goštautas eina prie savo kompiuterio, susisiekia su Upsalos universiteto ir net Amerikoje esančia Mormonų biblioteka, kitais archyvais ir tęsia giminės istorijos tyrimus, kad netingi socialiniuose tinkluose pasidžiaugti jos dukrų pasiekimais. Pjeras savo anūkes užpernai krikštijo Lietuvoje. Zarasiškiai talkino organizuojant. Pernai Vytauto pusseserės sūnus Dižone (Burgundijoje) laikė pirmąsias mišias. Jie taip pat vyko, pasidžiaugė, kad ten Goštautų draugai daug žino apie Lietuvą.

Stasė sako, kad dabar ji užsiėmusi J.Ereto Brukline 1960 m. leistos knygos „Stasys Šalkauskis“ paieškomis, nes ten tikisi rasti daugiau informacijos apie gentį. Dukras skatino mokytis prancūzų kalbos. Jau ištekėjusių dukrų vyrai žino, kokias kilmingas paneles „paėmė“ į žmonas. Gaila, kad pavardės „užsidengė“... bet gal jaunėlė Laura sutiks ją išsaugoti? Kaip bevertinsi, aišku, kad giminės ryšius puoselėja moterys... Gal Laurai teks ta sunki dalia suburti Lietuvos Goštautus?





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net