Gediminas Akstinas - lietuvių alpinizmo pionieriusnuotraukos

2011 rugsėjo mėn. 10 d. 08:08:02 Perskaitė 3331

Kalnai - mano gyvenimas, taip sakė ir sakys daugelis žmonių, kurie be kalnų negali gyventi. Kokia trauka juos vilioja vargti ir lieti prakaitą, kai už šį triūsą niekas nemoka?

Alpinizmo pradžia laikoma 1786 m. rugpjūčio 8 d., kai šveicarai Žakas Balma (Jacques Balmat) ir Mišelis Pakardas (Michel Paccard) mokslo tikslais užkopė į aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną, kurio aukštis - 4810 metrų. Alpinizmo pavadinimas kilo nuo Alpių kalnų vardo, o žmones, kopiančius į viršūnes, imta vadinti alpinistais. Nežinia kurį lietuvį galėtume įvardinti kaip pirmąjį alpinistą, kai nebuvo dar šio pavadinimo? Gal Radvilą Našlaitėlį, kuris piligriminėje kelionėje keliavo ir per kalnus, o gal Ignotą Domeiką, tyrinėjusį Andus, ar Antaną Pošką, prieškaryje dalyvavusį Himalajų ekspedicijoje?

Po Antrojo pasaulinio karo alpinizmas gana greitai išpopuliarėjo, juo pradėta domėtis visame pasaulyje. Netrukus alpinizmas atkeliavo ir į Sovietų Sąjungą. Lietuvoje kalnų nebuvo, todėl nežinia kada alpinizmas būtų atkeliavęs pas mus, jeigu ne atsitiktinai Leningrade, Lesgafto vardo kūno kultūros institute nebūtų studijavęs lietuvis Gediminas Akstinas? Į tuometinį Leningradą jis pateko taip pat ne gera savo valia, o slapstydamasis nuo Lietuvoje jį beieškančių enkavėdistų.

Į Kaukazo kalnus į alpinistų stovyklą G.Akstinas pirmą kartą išvažiavo 1950 metais, vasaros atostogų metu. Kalnus jis pamilo iš karto ir šia „liga“ užkrėtė ne vieną savo pažįstamą. Nemažą reikšmę tolimesniems įvykiams turėjo jo alpinistiška draugystė su Alimu Romanovu, kilusiu iš Rygos, kurio motina buvo latvė. Gal šis baltiškas ryšys juos labiau suartino ir jie tapo neišskiriami draugai. Kai G.Akstinas 1959 metais žuvo kalnuose, A.Romanovas po 47 dienų suorganizavo ekspediciją į Tian Šanio kalnus ir vieną, niekieno neįkoptą bevardę viršūnę, jis pavadino Gedimino Akstino vardu. Tai buvo drąsus žingsnis, beprecedentis įvykis ne tik Lietuvos alpinizmo istorijoje, bet ir visos Sovietų Sąjungos mastu, iššūkis daugeliui lietuvių, ne tik kopti į kalnus, tačiau ir savo alpinizmo pasiekimais garsinti Lietuvą. Taip prasidėjo lietuviškų viršūnių era. Šiandien nebėra gyvo ir A.Romanovo, tačiau yra viršūnė Tian Šanio kalnuose, į kurią 2009 metų vasarą, minint G.Akstino viršūnės penkiasdešimtmetį įkopė per du šimtus atvykusių lietuvių, veteranų ir pradedančiųjų alpinistų.
Gediminas gimė 1926 metais Marijampolėje Morkaus ir Bronės Akstinų šeimoje. Tėvas buvo savanoris ir šaulys, todėl jam buvo pasiūlyta persikelti į Kauną užimti kalėjimo viršininko pavaduotojo darbo vietą. Šeima įsikūrė Radvilėnų plente Žaliakalnio rajone. Kauno Jono Jablonskio mokykloje Gediminas mokėsi kartu su būsimu Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi. Jie klasėje visi buvo skautai ir dažnai sportuodavo Akstinų namuose Radvilėnų plento gatvėje.

Baigęs Jono Jablonskio mokyklą Gediminas mokslus tęsė Saulės gimnazijoje, Kaune. Jis buvo linksmas, draugiškas, tačiau santūrus vaikinas, nemažai sportavo ir gerai šoko.

1941 metais Gediminas su šeima buvo ištremtas į Altajų. Karui pasibaigus iš ten pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Netrukus Kaune buvo suimta jo sesuo Laimutė Akstinaitė, tai grėsė ir Gediminui. Draugams patarus, mėtydamas pėdas, jis išvyko mokytis į Leningradą. Čia jis įstojo į Lesgafto vardo kūno kultūros institutą ir ruošėsi tapti lengvosios atletikos sportininku. Besimokydamas Gediminas artimai bendravo su boksininku A.Romanovu, todėl nesunkiai jį prikalbino keliauti į kalnus. Tai buvo abiem lemtingas sprendimas. Jie tapo gerais draugais ir visą gyvenimą susiejo su kalnais.

Gedimino sesuo Laimutė iš Kauno kalėjimo buvo išvežta trejiems metams į lagerį Gorkio srityje, o vėliau ištremta vėl į Altajų. Įstojus į Bijisko pedagoginį institutą, Laimutė vėl rizikuoja ir sugrįžta aplankyti besislapstančią Lietuvoje motiną.

Buvo 1955 metai, po J.Stalino mirties daugelis represuotų žmonių buvo reabilituoti. Vilniuje Laimutė sužinojo, kad jos mama ir brolis Gediminas laisvi ir gali sugrįžti į Lietuvą. Su šia žinia ji važiuoja pas brolį į Kaukazą ir čia pirmą kartą pamato kalnus. Kaukazo kalnuose vasaromis G.Akstinas intensyviai laipioja į viršūnes, išlaiko reikiamus normatyvus, tampa instruktoriumi, o vėliau ir vyr. instruktoriumi. Kai Gediminas kalnuose išgelbėjo Alimo gyvybę, šis vėliau ketino savo antram sūnui duoti Gedimino vardą, tačiau nuo tokio sumanymo buvo atkalbėtas paties Gedimino. Baigęs mokslus Leningrade Gediminas dirbo Kirgizijoje, vėliau Vilniuje, Joniškėlyje, Kaune. Būdamas sportinio alpinizmo iniciatorius Lietuvoje 1957 metais G.Akstinas buvo išrinktas pirmuoju Respublikinės alpinistų sekcijos prezidiumo pirmininku. Nors Gediminas buvo santūrus, apie kalnus jis galėdavo pasakoti valandų valandas.

Baigęs mokslus institute G.Akstinas visą laiką palaikė ryšius su A.Romanovu. Šis kvietė kopti jį į kalnus kartu, susirišus viena virve, tačiau Gediminas teigė, kad keletą metų kops su Lietuvos sportininkais, nes jiems reikia patyrusio alpinisto. 1958 metais G.Akstinas Kaukaze surengė pirmąją Baltijos respublikų alpiniadą, į kurią atvyko apie 100 lietuvių. Kitais metais G.Akstinas, Feliksas Mieliauskas, Vytautas Vosylius ir Genadijus Gračiovas, finansuojami Lietuvos sporto komiteto, išvyko į Kaukazą. 5205 metrų aukščio Dych Tau turėjo būti paskutinė įkopta viršūnė, prieš gaunant Gediminui sporto meistro vardą. Deja, šis žygis Lietuvos alpinistams tapo paskutinis. Rugpjūčio 2 d. Dych Tau šlaitais nudundėjusi sniego griūtis nusinešė įkopėjų gyvybes, tik atsitiktinai G.Gračiovas liko gyvas.

Visas Kaunas laukė parvežant alpinistų palaikus. Jų kūnai į Kauną buvo parskraidinti lėktuvu, tuo pasirūpino Sporto komitetas. Laidotuvių procesija pėsčiomis priminė 1933 m. Dariaus ir Girėno palydas į paskutinę kelionę. Petrašiūnų kapinėse žuvusius G.Akstiną ir V.Vosylių palaidojo Alpinistų kalnelyje. F. Mieliauskas buvo palaidotas Vilniuje Saulės kapuose.

Tais pačiais, Gedimino žūties, metais A.Romanovas, sužinojęs apie draugo netektį, suorganizavo ekspediciją į Tian Šanį ir po 47 dienų, spalio 12 dieną, įkopė į bevardę 4250 m aukščio viršūnę, kurią pavadino Gedimino Akstino vardu. Į šią ekspediciją buvo pakviesti ir alpinistai iš Lietuvos Marytė Melinskaitė, Kazys Montsvilas ir Kauno kūno kultūros instituto katedros vedėjas Paulius Normantas.

Ekspedicijos metu lietuvių alpinistai įkopė į greta Akstino esančią 4050 metrų viršūnę ir ją pavadino žuvusių draugų - Lietuvos alpinistų vardu. Sužinoję apie sėkmingą bendrą kirgizų ir lietuvių ekspediciją Tian Šanio kalnuose, sveikinimo telegramas atsiuntė sovietinės Lietuvos vyriausybė Antanas Sniečkus ir Motiejus Šumauskas. Visuomenėje buvo spėliojama, kad jeigu į šią viršūnę po 10 metų niekas nekops, ji bus užmiršta. Tačiau alpinistai kiekvienais metais į Tian Šanį siuntė savo narius ir ši viršūnė iki šiandien yra lankoma.

Gedimino Akstino vardo viršukalnė buvo tarsi švyturys, nurodęs kelią tolesniems lietuvių alpinistų pasiekimams. Trijulės žūtis ne tik neatgrasė, tačiau atvirkščiai, paskatino daugelį narsių širdžių kopti į kalnus vardan jų atminimo, suteikiant naujoms viršūnėms Lietuvai svarbius vardus. Šiuo metu lietuviškais vardais jau pavadintos 29 Tian Šanio ir Pamyro viršukalnės, tačiau jų pavadinimai įtraukti tik į turistinius maršrutų katalogus, o geografiškai dar neįteisinti. Gedimino Akstino viršukalnės fenomenas - ir tai, kad minint viršūnės jubiliejinius metus Karakolo slėnį Tian Šanyje užplūsta lietuvių kalnų entuziastai. Čia rengiamos turiados ir alpiniados. Akstino viršūnė yra tikras „akstinas“ pamilti kalnus ir pradedančiajam turistui.

Galbūt simboliška, tačiau Gedimino Akstino viršūnės penkiasdešimtmetis sutapo su Lietuvos vardo 1000-mečio jubiliejumi, ši viršūnė dar kartą pasitarnavo garsinant mūsų Tėvynės vardą. Būtent netoli jos, Ak Su keteroje Tian Šanio kalnuose, buvo įkopta į bevardę viršūnę ir jai suteiktas Lietuvos 1000-mečio vardas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net