Garsus kolekcininkas Valerijonas Straševičius

Po 1831 m. lapkričio sukilimo didelė Straševičių turto dalis buvo konfiskuota.

Valerijono senelis Ignacas Straševičius mėgo švaistytis ir ūžauti, todėl jam teliko tik praskolintas 100 hektarų dvaras Augustave ir Beržyno dvarelis, kuris vėliau perėjo į Godlevskių rankas.

Straševičių giminė turėjo didelių gabumų muzikai. Valerijono tėvas Boleslovas buvo baigęs Peterburgo konservatoriją. Jis buvo puikus pianistas. Jo dvi seserys ir sūnus Valerijonas taip pat puikiai grojo fortepijonu. Boleslovas taip jaudindavosi grodamas, kad turėjo paaukoti virtuozo karjerą, tačiau tapo žinomu fortepijono mokytoju Rygoje. Dėl to begalinio jaudinimosi ir sūnui Valerijonui uždraudė mokytis groti fortepijonu, tik tetos jį šiek tiek pamokė. Vis dėlto jis grojo labai širdingai ir jautriai.

V.Straševičiaus tėvas Boleslovas vedė Liudviką Malinską, kurios sesuo Gabrielė ištekėjo už Valerijono Kerbedžio. V.Kerbedis nepaveldėjo didelių žemių. Gyveno jis gražiame dvare Naujadvaryje (18 km nuo Panevėžio). Pora ypač mylėjo vienas kitą, bet neturėjo vaikų, todėl daug padėjo Valerijonui Straševičiui ir jo jaunesniajai seseriai Zofijai. Atsidėkodami Kerbedžiams, Straševičiai ir pavadino savo sūnų Valerijonu. Tuo vardu pavadintas ir V.Straševičiaus vyresniojo sūnaus Zigmunto sūnus. Valerijonas Kerbedis mirė 1905 m.

V.Straševičius gimė 1885 m. birželio 20 d. Augustave, augo Rygoje. 1905 m. jis baigė Rygos imperatoriaus Nikolajaus I gimnaziją. Iš brandos atestato matyti, kad mokėsi jis vidutiniškai, geriau sekėsi gamtos mokslai. Po 1905-1907 m. revoliucijos pradėjo studijas Čekijos Taboro žemės ūkio akademijoje, bet dėl silpnos sveikatos jos nebaigė. Paskui mokėsi Belgijoje, o 1910 m.

rudenį tapo Krokuvos universiteto Gamtos ir chemijos fakulteto studentu. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė V.Straševičiui įsigyti mokslinį laipsnį. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo Kauno ūkio draugijos Baisogalos bandymų stotyje. Apie 1912 metus vedė Mariją Zenkevič (gim. 1885 07 22 Rusijoje, Penzos sr.), 1863 m. sukilimo tremtinio Silvestro Zenkevičiaus ir jo žmonos Julijos Andrejevskos dukterį. 1913 m. Straševičiams gimė sūnus Zigmuntas ir 1915 m. jie išvyko į Penzą, kur gyveno Zenkevičių šeima. Ten 1916 m. sausio 20 d. gimė sūnus Valerijonas. 1918 m. visi grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Augustave.

1919 m. Panevėžyje kuriantis lenkų gimnazijai, V.Straševičius buvo pakviestas dirbti mokytoju. Be savo pagrindinių dalykų - chemijos ir fizikos, V.Straševičius dėstė astronomiją, botaniką, zoologiją, geografiją. Lenkų gimnazijoje dirbo iki 1933 m., kai dėl pablogėjusios klausos išėjo į pensiją. Tada persikėlė gyventi į Naujadvarį. Šis dvaras žinomas nuo XVIII a., 1787 m. jį įsigijo Stanislovas Kerbedis.

V.Straševičius, jau studijuodamas Čekijoje ir Belgijoje, susidomėjo gamta, vabzdžiais, ypač drugiais ir vabalais, juos pradėjo rinkti 1915 m. Vasaromis atostogaudamas rinko Lietuvos drugius, vabalus ir plėviasparnius, juos sistemino. Tarp daugybės V.Straševičiaus gabumų reikia paminėti ir aktorinius bandymus. Jis buvo vienas iš Panevėžio lenkų mėgėjų teatro aktorių.

1924 m. mirė Gabrielė Kerbedienė, testamentu palikusi Naujadvarį vyresniajam Valerijono sūnui Zigmuntui, kurio globa turėjo rūpintis tėvas. Materialinė šeimos padėtis gerokai pasitaisė. Nebedirbdamas gimnazijoje, V.Straševičius dar daugiau dėmesio skyrė savo pomėgiui. Jis susisiekė su vabzdžių prekybos firmomis ir pirko įdomiausius vabzdžius, atlasus. Pats rinko Vidurio Europos vabzdžius. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse V.Straševičius nupirko ar išmainė vabzdžių, kurių vertė siekė 10 tūkst. litų. V.Straševičiaus žmona Marija taip pat mėgo gamtą, ypač gėles. Naujadvaryje buvo įrengusi didžiulius gėlynus. Vienoje V.Straševičiaus knygų buvo rasti Zakopanėje daryti herbarai bei surinktų augalų rankraštis.

Po 1933 m. V.Straševičius visiškai atsidavė tapybai iš natūros. Tapė drugius ir kai kuriuos savo kolekcijos vabalus bei pasiekė ypatingų rezultatų.

V.Straševičius tyrė vabzdžius Panevėžio rajone, Naujadvaryje, nors ir nėra paskelbęs atskiro straipsnio. Apie pastebėtas rūšis pranešdavo savo kraštiečiui entomologui Alfonsui Palioniui, dirbusiam Kauno universiteto Zoologijos katedroje.

1940 m. sausio mėn. V.Straševičiaus sūnus Valerijonas kartu su Kauno universiteto Teisės fakultetu, kuriame studijavo, persikėlė į Vilnių, kur tęsė studijas ir uždarbiaudavo, mokydamas muzikos. Kontaktai su tėvais tapo retesni. 1945 m. sausio mėn. jis repatrijavo į Lenkiją.

1940 m. vasarą Naujadvario dvaras buvo nacionalizuotas, o Straševičių šeima išvaryta. Jie apsigyveno pas M.Straševičienės motiną Juliją Zenkevič Smilgiuose, kur M.Straševičienė nuo seno turėjo stomatologijos kabinetą. Į Smilgius V.Straševičius atsivežė ir didžiąją dalį savo kolekcijos. 1941 m. birželio 14 d. V.Straševičius su žmona ir uošve buvo ištremtas į Barnaulą, kur turėjo ruošti miško medžiagą

(ten mirė J.Zenkevič), vėliau į Jakutijos krašto šiaurinę dalį, vietovę Stolbi, vėliau - į Bulūną, o po metų -
į apskrities centrą Kiu Siur prie Lenos krantų. Per stebuklą jie ištvėrė tremtį, daug kur pagelbėjo žmonos medicininė kvalifikacija. Nors aplink siautė negandos, V.Straševičius domėjosi vietos gamta. Išlikusiame 1948 m. dienoraštyje jis aprašo tremtį, Sibiro gamtą, to krašto augalus ir gyvūnus.

Vyresnysis sūnus Zigmuntas tarnavo lenkų kariuomenėje ir dėl jo pastangų tėvams buvo leista išvykti į Lenkiją. Neilgai trukus jie persikėlė pas sūnų į Elblongą, kur gyveno su jo šeima. Žmona mirė 1951 m. lapkričio 4 d. Varšuvoje. Ten ir palaidota.

Pats V.Straševičius senatvėje visiškai neteko klausos, todėl gyveno uždarą gyvenimą: užrašinėjo temperatūrą, įvairius kitus gamtos reiškinius, piešė paukščius, drugius, kalnus, garvežius.

1967 m. gruodžio mėnesį pakliuvo į eismo nelaimę ir greitai, 1968 m. sausio 10 d., ligoninėje mirė. Palaidotas Elblongo kapinėse. V.Straševičiaus sūnus Zigmuntas po karo Gdanske baigė politechnikos mokslus ir su tėvais gyveno Elblonge. Sūnus Valerijonas baigė Poznanės prekybos akademiją ir nuo 1949 m., persikėlęs į Varšuvą, visą laiką dirbo Sveikatos ministerijoje Investicijų departamento direktoriumi, dirbo mokslinį ir mokymo darbą ligoninių statybos srityje. Po trumpos ligos mirė 1995 03 23 ir palaidotas Varšuvos kapinėse prie motinos.

Vabzdžių kolekcija

Ši V.Straševičiaus surinkta vabzdžių kolekcija - viena didžiausių pasaulio drugių, vabalų ir plėviasparnių kolekcijų Lietuvoje. Yra drugelių, vabalų, kurie sugauti daugiau nei prieš 100 metų. Kai kurie vabzdžiai labai reti ir saugomi (pavyzdžiui, mėlynosios bitės Lietuvoje yra visiškai išnykusi rūšis).

Parengta pagal dienraštį "Respublika"