respublika.lt

Didis ir paslaptingas Leonardas da Vinčis

2019 gegužės mėn. 04 d. 07:15:30
Milda KUNSKAITĖ

Prieš 500 metų, 1519 m. gegužės 2-ąją, mirė didysis Renesanso genijus Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci). Kas buvo Leonardas da Vinčis - inžinierius, mokslininkas, tapytojas, skulptorius, anatomas, poetas? Visa tai - tik kai kurios jo talento briaunos. Beje, vienas amžininkų apibūdinimas jį charakterizuoja labai tiksliai - burtininkas. O kaip kitaip paaiškinti beprotišką daugybę stulbinamų idėjų, kurios gimdavo jo galvoje?

 

Protu nesuvokiama, kaip Pjeras (Piero), turtingo notaro sūnus, galėjo įsimylėti neraštingą valstietę Kateriną? Ir jei ne griežtas tėvas, vaikinas tikrai būtų ją vedęs. Bet net senasis Antonijus, kuris išardė šį ryšį, pavainikį Leo, gimusį 1452 m. balandžio 15-ąją, pripažino savo anūku. Leonardas, kaip ir jo tėvas, neturėjo pavardės: da Vinčis reiškia „iš Vinčio“. Iš pradžių berniukas gyveno su motina, bet jam sulaukus trejų metų, tėvas jį pasiėmė į savo šeimą. Pamotė jį mylėjo kaip savą, o tėvas stengėsi sūnui suteikti gerą išsilavinimą. Skaitymas, rašymas, matematika, lotynų kalba - viso to Leonardas mokėsi su įdomumu ir labai lengvai. Tiesa, mokytojai skųsdavosi, kad Leo, tarsi šaipydamasis, rašo kaire ranka ir dar iš dešinės į kairę - be veidrodžio neperskaitysi. O paskui jis galėdavo paimti plunksną dešine ranka ir tą patį tekstą parašyti normaliai.

Atžala pasižymėjo ne pagal amžių guviu protu. Kodėl skraido paukščiai, iš ko sudaryti akmenys, kaip juda vanduo, saulės šviesos žaismas - jis viską stebėdavo ir uždavinėdavo tokius klausimus, į kuriuos mokytojai tiesiog nemokėjo atsakyti...

Nustebintas sūnaus talento piešti, Pjeras keletą jo piešinių parodė garsiam dailininkui Andrėjai del Verokjui (Andrea del Verrocchio) ir šis iškart priėmė berniuką pameistriu į savo dirbtuvę. Tuo metu Florencija, kur gyveno A.del Verokjas, buvo Europos kultūros ir technikos centras. Ten gyvendamas, Leonardas įgijo ne tik tapybos, bet ir braižybos įgūdžių, chemijos ir metalurgijos žinių, ten susižavėjo skulptūra, piešimu ir modeliavimu. Kartą mokytojas paveiksle „Kristaus krikštas“ jam pavedė nupiešti angelą. Vieną angelą A.del Verokjas nupiešė pats, bet pamatęs antrąjį, tapytą mokinio, apstulbo ir, kaip pasakojama, nuo tada metė tapybą. 1473 m. dailininkų, skulptorių ir spaustuvininkų susivienijimas „Šv.Luko gildija“ 20-mečiui Leonardui suteikė meistro kvalifikaciją.

Sužinojęs, kad Leonardas pagamino arklio galvos formos sidabrinę lyrą, Florencijos valdytojas Lorencas Medičis (Lorenzo de Medici) panoro ją pamatyti. Kūrėjas pats instrumentu atliko kantatą, o L.Medičis, nupirkęs lyrą už solidžią sumą, įsakė L.da Vinčiui ją kaip taikos ženklą nuvežti Milano hercogui Ludovikui Sforcai (Ludovico Sforza). Atvykęs į Milaną, L.da Vinčis parašė hercogui prašymą priimti jį į tarnybą kaip inžinierių. Šis prašymą patenkino, bet florentietį įpareigojo rūpintis rūmų šventėmis. Leonardui teko kurti ne tik kaukes ir kostiumus, bet ir technikos stebuklus. Pavyzdžiui, scenai apšviesti jis sukonstravo pirmąjį prožektorių. Į dėžę, kurios vieną sieną L.da Vinčis pakeitė storu lęšiu, jis įstatė vaško žvakę. Lęšis liepsną išdidino, o dėžės sienos nukreipė šviesą reikiama kryptimi. Netrukus garsas apie Milane rengiamus pokylius apskriejo visą Europą. Bet jų autorius algą gaudavo mažesnę už juokdario. O juk Leonardas dar buvo hercogo architektas ir inžinierius! Ir tapybos Leonardas nemetė. Milane jis nutapė paveikslus „Madona uolose“, „Dama su šermuonėliu“ ir kitus. Ant Švč.Marijos Maloningosios vienuolyno valgomojo sienos tada atsirado garsioji freska „Paskutinė vakarienė“. Be to, Milane L.da Vinčis pradėjo rašyti dienoraštį. Iš jo asmeninių užrašų pasaulis sužinojo apie daugybę jo atradimų ir išradimų, apie jo meilę muzikai.

Labai paaštėjus Milano respublikos ir Prancūzijos santykiams hercogas iš Leonardo pareikalavo karinės technikos naujovių. Taip atsirado tanko ir kulkosvaidžio prototipai, lengvi kilnojamieji tiltai armijai. Visą gyvenimą L.da Vinčis buvo tiesiog pamišęs dėl skraidymo idėjos. Jis net pabandė paukščių sparnų pavyzdžiu sukurti skraidomąjį aparatą - ornitopterį. Vėliau jis sukonstravo aeroplano prototipą. Dar kitą skraidomojo aparato konstrukciją Leonardas nusižiūrėjo nuo medžių sėklų - sparnavaisių. Jį kelti į orą turėjo didelis sraigtas, su burine drobe aptrauktomis mentėmis. Jis manė, kad keturi žmonės, pedalais sukdami sraigtą, sukurs keliamąją jėgą. Iš esmės tai buvo beveik sraigtasparnis.

1484-1485 m. maro epidemija nusinešė 50 tūkstančių Milano gyventojų gyvybes. Paneigdamas tuomet vyravusią nuomonę apie marą kaip Dievo bausmę florentietis hercogui išdėstė savo požiūrį: „Maro priežastis yra ne Dievo rūstybė, o per didelis gyventojų tankumas, nešvara siaurose gatvėse ir kanalizacijos nebuvimas.“ Jis pasiūlė statyti naują Milaną, kurį sudarytų 10 rajonų su 30 tūkst. gyventojų kiekviename, su sava kanalizacija, o gatvių plotis turėjo būti ne mažesnis kaip arklio ūgis. Ir nors hercogas jo sumanymą atmetė, po kelių šimtmečių Londono miesto taryba L.da Vinčio miesto modelį pripažino idealiu ir nutarė jo laikytis tiesiant naujas gatves.

Dar viena Leonardo aistra buvo anatomija. Naktimis su bendraminčių grupe jis skrosdavo lavonus ir iki menkiausių smulkmenų fiksavo žmogaus kūno sandarą. Specialistų manymu, L.da Vinčio sudarytas anatomijos atlasas nulėmė artimiausių 300 metų medicinos vystymąsi.

Prancūzams įsiveržus į Milaną 1499 m. dailininkas grįžo į Florenciją ir tarnavo hercogui Čezarei Bordžijai (Cesare Borgia).

Florencijoje Leonardas priėmė šilko pirklio Frančesko del Džokondo užsakymą sukurti jo žmonos Lizos Gerardi portretą. Jis tiek įsitraukė į darbą, kad ir po 4 metų vis negalėjo jo užbaigti. Beje, dailininko nuomone, užbaigti - vadinasi, nužudyti. Todėl jis visaip atidėliojo tą akimirką. Leonardui šis darbas buvo svarbus dar ir tuo, kad jame jis pirmą kartą virtuoziškai pritaikė savo paties išrastą tapybos techniką - sfumato - miglotumą, kai figūrų kontūrai yra neryškūs, spalvos ir atspalviai persilieja, tarsi „tirpsta“. Portretas, dabar žinomas kaip „Mona Liza“ arba „Džokonda“, yra garsiausias paveikslas žmonijos istorijoje. Beje, paveikslo fonas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo L.da Vinčio tyrinėjimų geologijos srityje rezultatas.

1512 m. Leonardas pasinaudojo popiežiaus Leono X kvietimu ir kartu su mokiniais išvyko į Romą. O po 4 metų jis persikėlė į Paryžių, į Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I rūmus. Prancūzijoje žilas meistras buvo vadinamas ne kitaip kaip „dieviškuoju Leonardu“. Skyręs jam tūkstančio ekiu metinę rentą, Pranciškus I Leonardą paskyrė pirmuoju karališkuoju dailininku, inžinieriumi ir architektu. O svarbiausia - suteikė laisvę „svajoti, mąstyti ir kurti“. Tačiau Paryžiuje Leonardas beveik netapė. Jis organizuodavo rūmų pokylius, projektavo naujus karaliaus rūmus bei Luaros ir Senos kanalą. Nežiūrint aiškaus proto, Leonardo fizinė sveikata ėmė prastėti: meistro dešinė ranka buvo iš dalies paralyžiuota, jam tapo sunku judėti. Trečiuosius metus Prancūzijoje jis praleido lovoje Sen Klu pilyje. Galų gale įvyko tai, kas neišvengiama: 1519 m. gegužės 2 dieną mokinių apsuptas genialusis kūrėjas iškeliavo iš šio pasaulio, žmonijai palikęs neįkainojamą palikimą.

Įdomūs faktai

Genijus buvo kairiarankis, tuo ir aiškinamas ypatingas meistro rašymo stilius. L.da Vinčis visada rašė „veidrodiškai” - iš dešinės į kairę, nors ir mokėjo rašyti dešine ranka.

Kūrėjas buvo nepastovus: metęs vieną darbą, peršokdavo prie kito, taip ir negrįždamas prie ankstesnio.

L.daVinčis buvo talentingas muzikantas ir puikiai grojo lyra.

Menininkas buvo užkietėjęs vegetaras. Jis ne tik nevalgė gyvulinės kilmės maisto, bet ir nevilkėjo odinių bei šilkinių drabužių. Žmones, valgančius mėsą, L.daVinčis vadino „vaikščiojančiomis kapinėmis“.

Tarp Leonardo pomėgių buvo net kulinarija ir serviravimo menas. Jis 13 metų iš eilės Milane buvo rūmų puotų tvarkdarys.

L.da Vinčis jautė begalinę aistrą piešimui. Meistras valandų valandas galėdavo detaliai piešti pakaruoklių kūnus.

Buvo kalbama, kad mokslininkas Č.Bordžijai kūrė bespalvius ir bekvapius nuodus bei pasiklausymo įrenginius iš stiklo.

Sakoma, kad genijai gimsta tada, kai pasaulis būna pasirengęs juos priimti. Tačiau L.da Vinčis smarkiai aplenkė savo epochą. Didžioji dalis jo atradimų ir kūrinių buvo deramai įvertinti tik po šimtmečių. L.da Vinčis savo pavyzdžiu įrodė, kad žmogaus protui ribų nėra.

Apie Atgimimo epochos titaną buvo rašomos knygos ir kuriami filmai, jam statomi paminklai. Didžiojo mokslininko vardu pavadinti mineralas, Mėnulio krateris ir asteroidas. O 1994 m. buvo rastas išties gražus būdas įamžinti genijaus atminimą: selekcininkai išvedė naują rožės rūšį, pavadintą „Leonardo da Vinčio rožė“. Augalas žydi be perstojo, nenudžiūsta per sausrą ir nesušąla per šaltį - kaip „universalaus žmogaus“ atminimas.

L.da Vinčio gyvenimo paslaptys

1950 m. buvo paviešintas Siono priorato - Jeruzalės vienuolių ordino, įkurto XI a., Didžiųjų magistrų sąrašas. Pagal jį L.da Vinčis buvo slaptos organizacijos narys. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad dailininkas net buvo jos vadovas. Pagrindinis jos uždavinys buvo į Prancūzijos sostą grąžinti Merovingų, tiesioginių Kristaus palikuonių, dinastiją. Istorikai nesutaria dėl Priorato egzistavimo ir mano, kad Leonardo dalyvavimas jame - mistifikacija, o jo dokumentai - falsifikuoti. Priorato paslaptis tapo D.Brauno knygos „Da Vinčio kodas“ pagrindu.

L.da Vinčio pranašystės

Vieni L.da Vinčį laiko pranašu, kiti - keliautoju laike, į viduramžius patekusiu iš ateities. Pavyzdžiui, mokslininkai negali suprasti, kaip išradėjas galėjo pagaminti dujų mišinį akvalangui, neturėdamas biochemijos žinių. Tačiau klausimų kelia ne tik L.da Vinčio išradimai, bet ir jo pranašystės. Daugelis jų jau išsipildė. Taigi, L.da Vinčis detaliai aprašė A.Hitlerį ir J.Staliną, taip pat numatė: raketas, telefoną, „Skype“, grotuvus, elektroninius pinigus, kreditus, mokamą mediciną, globalizaciją ir kt. Be to, L.da Vinčis nupiešė pasaulio pabaigą, pavaizdavęs atominį grybą. Tarp būsimų kataklizmų mokslininkas aprašė vulkanų suaktyvėjimą, potvynį, Žemės paviršiaus įgriuvimą ir Antikristo atėjimą.

L.da Vinčio išradimai

L.da Vinčis pasaului paliko daugybę naudingų išradimų, kurie tapo parašiuto, aeroplano, deltaplano ir sraigtasparnio, dviračio ir automobilio, roboto, akinių, teleskopo, prožektoriaus, akvalango ir skafandro, gelbėjimosi rato, tanko, katapultos, kulkosvaidžio, kilnojamojo tilto ir šautuvo ratinės spynos prototipais. 

Tarp didžiųjų L.da Vinčio išradimų - ir jo suplanuotas „Idealus miestas“ su kanalizacijos sistema, plačiomis gatvėmis ir aikštėmis.

L.da Vinčis paliko pėdsaką ir anatomijos moksle. Mokslininkas pirmasis aprašė širdį kaip raumenį ir pabandė sukurti aortos vožtuvo protezą. Be to, L.da Vinčis tiksliai aprašė ir pavaizdavo stuburą, skydliaukę, dantų struktūrą, raumenų sandarą, vidaus organų išsidėstymą.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TRENERIS: Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo jaunimo sistemą sustiprins treneris Arvydas Gronskis.
  • INAUGURACIJA: penktadienį įvykusias prezidento Gitano inauguracijos iškilmes per LRT TV stebėjo 25,3 proc. visų televizijos žiūrovų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar Lietuva turi tikrų politikų?

balsuoti rezultatai

Ar džiaugiatės atvėsusia vasara?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +14 C

 +11 +12 C

 

 +11 +13 C

+20 +23 C

 +18 +20 C

 

 +19 +21 C

 0-3 m/s

 0-4 m/s

 

 0-4 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis