respublika.lt

D.Grinkevičiūtė - gydytoja, disidentė

2015 rugpjūčio mėn. 30 d. 08:32:53
Anelė BUTKUVIENĖ

Dar tik gimstant Sąjūdžiui, kai pradėta atvirai kalbėti apie tragiškiausius Lietuvos istorijos laikotarpius, 1988 m. gegužės 26 d. savaitraštyje „Literatūra ir menas“ poetas Justinas Marcinkevičius išspausdino straipsnį „Reabilituota 1970 metais“. Jis pirmas viešai prabilo apie Dalios Grinkevičiūtės 1941 m. birželio tremties atsiminimus.

 

Lietuvos žmonės pirmą kartą išgirdo šios moters vardą ir sužinojo apie tremties kančias. 1988 m. rugpjūčio mėnesį atsiminimai, pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (pavadinimą pasiūlė rašytojas Kazys Saja), buvo išspausdinti „Pergalės“ (dab. „Metai“) žurnale. Nuo to laiko D.Grinkevičiūtės vardas tapo lietuvių tautos kančių simboliu.

D.Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune Juozo ir Pranės Grinkevičių šeimoje. Jos tėvas J.Grinkevičius buvo inžinierius ekonomistas, Lietuvos banko Valiutų komisijos reikalų vedėjas, mama - namų šeimininkė. Šeimoje augo jaunesnysis brolis Juozukas. Mergaitė mokėsi „Aušros“ gimnazijoje, buvo aktyvi skautė, svajojo apkeliauti pasaulį.

Pirmoji sovietinė okupacija 1940 m. birželį sukrėtė Lietuvą ir jos žmonių gyvenimą. Ankstyvą 1941 m. birželio 14-osios rytą Grinkevičių šeimą su dviem nepilnamečiais vaikais Dalia ir Juozuku enkavėdistai suėmė ir nuvežė į Kauno geležinkelio stotį. Sąstatas su tremiamaisiais, o visoje Lietuvoje jų buvo 28 tūkst., sargybinių budriai saugomas kelias dienas stovėjo Kauno geležinkelio stotyje ant atsarginių bėgių. Grinkevičienė parašė savo seseriai gydytojai Bronei Simonanienei trumpą laiškelį, kuriame pranešė, kad juos išveža. Kai sargybiniai nematė, išmetė pro užkalto vagono plyšį. Kažkas iš radusiųjų laišką perdavė adresatei, taip giminės sužinojo apie tragišką šeimos likimą. Pavilnio stotyje Juozą Grinkevičių nuo šeimos atskyrė, jo gyvo daugiau niekas nematė. Jis mirė badu Sverdlovsko srityje, viename iš stalininių lagerių. Motina su abiem vaikais buvo ištremta į Altajaus kraštą, po metų - į Jakutijos šiaurę, Lenos upės žiotyse esančią Trofimovsko salą prie Laptevų jūros. Tremtinių gyvenimo ir darbo sąlygos buvo pasibaisėtinos. Sunkus fizinis darbas, badas, šaltis, utėlės, skorbutas, negalintys pakilti nuo gultų ligoniai, mirštantieji buvo tremties kasdienybė. Grinkevičiūtės liudijimu, per žiemą lageryje mirė kas antras tremtinys. Paauglė Dalia pusę dienos traukdavo iš vandens apledėjusius rąstus, o po alinančio darbo eidavo į septynmetę mokyklą. Noras mokytis, išsiveržti iš tremties košmaro teikė mergaitei jėgų.

Nepakėlusi tremties gyvenimo sąlygų, Grinkevičienė sunkiai susirgo. 1947 m. šeimai pusiau legaliai pavyko persikelti į Jakutską, bet moters sveikata blogėjo. 1949 m. Dalia su sergančia motina pabėgo iš tremties ir atskrido į Kauną. Grinkevičienė slapstėsi pas seserį Bronę, kitus gimines, o jos dukra Dalia apsigyveno senajame bute Perkūno alėjoje. Jis, ištrėmus Grinkevičių šeimą, nebuvo nacionalizuotas, jame apsigyveno artima giminaitė. Mirė Grinkevičienė 1950 m. gegužės 5 d.

Oficialiai palaidoti pabėgusią tremtinę, neturinčią jokių asmens dokumentų, nebuvo jokių galimybių. Dukra Dalia ir sesuo Bronė ryžosi laidoti velionę namo, kuriame buvo Grinkevičių butas, rusyje. Kaune po pabėgimo iš tremties D.Grinkevičiūtė užrašė pirmąjį atsiminimų variantą. Atsiminimų nebaigė, nujausdama gresiantį suėmimą, viską sudėjo į stiklainį ir užkasė sode. Besirūpindama legalizacijos dokumentais buvo suimta, už pabėgimą iš tremties jai pradėta byla. KGB norėjo D.Grinkevičiūtę užverbuoti, jai žadėjo laisvę, bet mergina kategoriškai atsisakė. Todėl buvo nuteista ir įkalinta Gorkio srities lageryje, kuriame susipažino ir bendravo su garsiais rusų intelektualais - mokslininkais, menininkais, aukštųjų mokyklų dėstytojais, studentais. „Tai buvo mano didieji gyvenimo universitetai“, - taip apibūdino lageryje praleistus metus D.Grinkevičiūtė. Po Stalino mirties ją iš lagerio paleido ir 1954 m. ištrėmė į Jakutską.

Dalia labai norėjo mokytis ir, įveikusi visiems „politiniams“ daromas kliūtis, įstojo į Omsko medicinos institutą. Studijas baigė Kauno medicinos institute ir 1960 m. gavo gydytojos diplomą su pagyrimu. Keturiolika metų D.Grinkevičiūtė dirbo Laukuvoje, mažo Žemaitijos miestelio ligoninėje. Jos vadovaujama ligoninė buvo viena geriausių Lietuvoje. Kaimo gydytojo duona buvo sunki, bet D. Grinkevičiūtė buvo pacientų mylima, išsiskyrė ypatingu rūpestingumu, atjauta ligoniams.

D.Grinkevičiūtė buvo plačių kultūrinių interesų asmenybė. Ji labai mėgo teatrą, iš atkampios Laukuvos, kai tik būdavo bent mažiausia galimybė, važiuodavo į Kauną, Vilnių, Panevėžį, Maskvą, Leningradą, pažiūrėdavo visus naujausius spektaklius. Daug laiko praleisdavo didžiųjų miestų bibliotekose. Daug skaitė, vienas mėgstamiausių jos autorių buvo Fiodoras Dostojevskis (1821-1881). Ją ypač domino dekabristų, narodovolcų istorija. Kaip liudija giminaitė gydytoja Dalia Simonanytė-Baliutavičienė, D.Grinkevičiūtė atmintinai mokėjo visas garsaus rusų juristo Anatolijaus Konio (1844-1927) kalbas, pasakytas ginant narodovolcę Verą Zasulič (1851-1919).

Užkastųjų atsiminimų rankraščio gydytoja nerado, todėl Laukuvoje slapta rašė kitą atsiminimų variantą. (Atsiminimai buvo surasti 1991 m., juos restauravo Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai. Publikuoti 1997 m. kartu su vėliau parašytaisiais.) 1972 m. atsiminimus D.Grinkevičiūtė perdavė garsaus mokslininko atomininko, disidento Andrejaus Sacharovo (1921 - 1989) žmonai Jelenai Boner (1923- 2011). Savilaidos būdu rusų kalba jie buvo paskelbti TSRS, o vėliau užsienyje, pirmiausia rusų disidentų leidinyje „Pamiatj“, leistame Paryžiuje. 1981 metais atsiminimai, pavadinti „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“, buvo išspausdinti JAV, Juozo Prunskio sudarytame leidinyje „Lietuviai Sibire“. Jie buvo skaitomi per „Amerikos balso“ lietuviškas laidas. Pasaulyje tai sukėlė labai didelį atgarsį. Pasirodžius atsiminimams Vakaruose, Lietuvos partiniai ir KGB organai pradėjo D.Grinkevičiūtės persekiojimą. Rajono laikraštyje buvo spausdinami gydytoją šmeižiantys straipsniai. Atvykę iš Vilniaus ir rajono KGB poskyrio darbuotojai per vadinamuosius „pokalbius“ (tai būdavo šiurkštus tardymas, tik nenaudojant fizinės prievartos, kaip Stalino laikais) isteriškai šaukdavo, kad ji kaltina tarybų valdžią genocidu ir juodina ją prieš visą pasaulį. Gydytoja į tai turėjo tvirtą atsakymą, kad genocidas buvo, nes Trofimovske nuo bado, ligų mirė kas antras tremtinys. Šie faktai apie D.Grinkevičiūtę buvo paskelbti Paryžiuje leidžiamame rusų emigrantų laikraštyje „Russkaja mysl“ 1989 m. Šilalės rajono partijos komitetas KGB nurodymu įsakė rajono ligoninės vyriausiajam gydytojui atleisti D.Grinkevičiūtę. Nepriekaištingai dirbusi gydytoja buvo atleista iš darbo, iškeldinta iš tarnybinio buto. Likusi be pastogės ir pragyvenimo šaltinio, apsigyveno pas bičiulę mokytoją Aldoną Šulskytę. Tuo metu tai buvo drąsus bičiulės poelgis.

D.Grinkevičiūtė nusprendė emigruoti. Paryžiuje gyvenęs pusbrolis dailininkas Vitalijus Stacinskis (1928-2010), disidentas, pats 1978 m. emigravęs iš Tarybų Sąjungos, ne kartą kvietė ją atvykti. Apie savo apsisprendimą su širdgėla rašė: „Prisimenu 1951 m. pavasarį Kauno tardomajame kalėjime. Kokia tada buvau laiminga, kad tarp grotų ir vadinamojo „namordniko“ mačiau mažą lopinėlį Lietuvos dangaus... Ar galėjau tada pagalvoti, kad ateis laikas ir aš savo ranka parašysiu pareiškimą, prašydama leidimo išvykti iš Lietuvos?“ (Grinkevičiūtė D. Lietuviai..., p.259).

Laiške TSKP CK, jo generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui ji motyvavo savo apsisprendimą išvykti iš Lietuvos: „Aš negaliu būti žmogumi, kurį gali plakti, kas nori ir kada nori, su pretekstu ir be jo. Ir kokiu tik nori būdu. Aš daugiau negaliu gyventi tokiomis sąlygomis, kai vertinant mano darbą ar priimant bet kokį sprendimą, susijusį su manimi, lemiamą reikšmę turi mano dosjė saugumo organuose.“ (Ten pat) Deja, prievartos ir melo siena buvo nepramušama. D.Grinkevičiūtei ne tik neleido išvykti, bet dar labiau sustiprino persekiojimą. Tai truko 13 metų. Moteris nepalūžo, kol leido sveikata, nenutraukė disidentinės veiklos.

Mirė D.Grinkevičiūtė 1987 m. gruodžio 25 d. Iki Sąjūdžio buvo likęs tik pusmetis... Palaidota Kaune, Eigulių kapinėse, šalia savo mamos Pranciškos Grinkevičienės, kurios palaikus, įveikusi KGB daromas kliūtis, perlaidojo 1962 m.

1997 m. abu atsiminimų variantai, pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“, išleisti atskiru leidiniu, o 2005 m. - antrasis atsiminimų variantas - serijos „XX a. lietuvių literatūros lobynas“ antrąja knyga. 2000 m. lapteviečių brolijos iniciatyva išleistas leidinys lietuvių, anglų ir rusų kalbomis „Lietuviai Arktyje“. Jame yra D.Grinkevičiūtės atsiminimai.

D.Grinkevičiūtės atsiminimai yra išskirtinė knyga lietuvių literatūroje. Ji, kaip ir Balio Sruogos „Dievų miškas“, atskleidžia totalitarizmo esmę, jo nehumaniškumą. Ją galime lyginti su rusų klasikos kūriniais - V.Korolenkos „Mano amžininko istorija“, F.Dostojevskio „Užrašais iš mirusiųjų namų“, atskleidžiančiais prievartos, nužmoginimo mechanizmus carinės Rusijos imperijoje. Kai kurie D.Grinkevičiūtės atsiminimų fragmentai prilygsta antikinės tragedijos dramatizmui.

D.Grinkevičiūtės gyvenimo misija buvo palikti autentišką liudijimą, bylojantį ne tik apie totalitarinės sistemos žiaurumus, kančią, bet ir apie žmogaus dvasios didybę. Sunkiausiomis sąlygomis D.Grinkevičiūtė liko nepalaužiama, gynė teisę į tiesą, laisvę, žmogiškąjį orumą. Jos atsiminimai - neįkainojamos vertės epochos dokumentas.

1997 m. išleistų D.Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ moto yra šie žodžiai: „Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą šiaurės aukoms, pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano tėvams.“

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: vyrų krepšinio klubų Eurolygos aštuntojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) komanda namuose 90:77 (16:14, 22:17, 24:22, 28:24) įveikė Tel Avivo „Maccabi Fox“ (Izraelis) ekipą ir iškovojo trečiąją pergalę iš eilės.
  • PAGROBTI: Kamerūne, vieno iš anglakalbių šalies rajonų mieste Kumboje, pagrobti mažiausiai 15 moksleivių ir mokytojas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar esate patenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar reikia referendumo dėl lito grąžinimo?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +1 C

    -4   -2 C

 

   -3   -1 C

 +1  +3 C

    0  +2 C

 

   -1   +2 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

   2-3 m/s