Dalios Michelevičiūtės gimtosios kalbos misija

Aktorė ir skaitovė D.Michelevičiūtė (46) tarp kitų visuotinai pripažįstamų dvasinių vertybių išskiria gimtąją kalbą ir pati stengiasi kiek galėdama ją puoselėti. „Kalba - kaip vyšnios žydėjimas, ja reikia ne tik grožėtis, bet ir saugoti, kad nenuskurstų“, - įsitikinusi aktorė, kalbos syvų sėmusis Anykščių krašte. Ją žeidžia tai, jog ir iš scenos ar televizijos sklinda nemotyvuotas žargonas ar keiksmažodžiai.

Daugiau kaip 30 vaidmenų teatre ir kine sukūrusią aktorę pavasaris džiugina ir tuo, kad netrukus pirmąjį kursą baigs jos studentai - Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete. Ji būsimiesiems aktoriams dėsto scenos kalbą.

- Spartūs globalizacijos procesai neretai priverčia mus susimąstyti ir sukrusti ką nors daryti, kad neišsigimtų mūsų graži lietuvių kalba, kurioje gausu tarmių. Esate viena iš tų aktorių, kurie ne tik scenoje, bet ir gyvu poetiniu žodžiu padeda suvokti gimtosios kalbos vertę. Ar jums nebaisu, kad šiandien tarsi vėl iš naujo tenka priminti, jog esame lietuviai ir turime gražią kalbą?

- Kalba ir teritorija, kurioje gyvename, yra esatis, apibrėžianti mus kaip žmones. Aišku, kad mums, kaip ir kiekvienai mažai tautai, labai svarbus savas lietuviškas žodis. Mane tas įžodinimo slėpinys domina ir kaip kuriantį žmogų, ir kaip tikinčiąją. Štai prieš dvejus metus, kai šventėme Česlovo Milošo jubiliejinius metus, su keliais menininkais (kompozitoriumi Juliumi Aglinsku, videomenininkais Linu Liandzbergiu, Artūru Valiauga ir Juliumi Pilecku) parengiau tokį žodinį eskizą pagal šio Lietuvoje gimusio rašytojo kūrybą „Kalbos galia“. Ten buvo labai šiltai išsakytos mintys apie kalbos puoselėjimą. Aš skaičiau rašytojo sukurtas miniatiūras iš žinomos jo knygos „Pakelės šunytis“. Šią programą ketinta perkelti ir į teatro sceną, tačiau sumanymas nebuvo įgyvendintas, bet turiu vilties, kad jis išvys rampos šviesą. Tai buvo tarsi žodinis stebuklas apie prarastą Tėvynę, Dievo ilgesys. Juk ir Šv.Jono evangelija prasideda: „Pirmiausia buvo žodis“.

- Sakoma, kad žodis žmogų gali pakylėti, bet gali ir nužudyti. Tad rūpi išgirsti jūsų nuomonę apie žodžio galią.

- Man skaudžiausia būna tada, kai išgirstu jaunimą, na, ir savo kartos žmones, kurie nuvertina gimtąjį žodį, ieško kalbos šmaikštumo, prisodrindami savo šneką slaviškų ir angliškų priežodžių. Kartais nesusikalbu su savo krikšto vaikais, kurie kas trečią žodį įterpia vienokią ar kitokią svetimybę ar kokį internetinį naujadarą. Tad lietuvišką žodį turime saugoti, ko gero, labiau negu materialųjį tautos turtą: architektūrą, pastatus, dailės ir kitokį kultūros palikimą. Plytą po plytos gali paimti ir perkelti į kitą vietą, o kalba yra toks dalykas, kad ji siejasi tik su pačiu žmogumi.

- Jūs, be aktorystės, dar esate studijavusi Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Tad gražiai ir taisyklingai scenos kalbai turėjo įtakos ir tenykščiai dėstytojai.

- 1985 m. įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, bet taip atsitiko todėl, kad tais metais tuometinėje Konservatorijoje nebuvo renkamas aktorių kursas. Beje, į aktorinį įstojau tik iš trečio karto, tada, kai kursą rinko režisierius Jonas Vaitkus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, o tai, ką sužinai nauja, visada praverčia. Su didele pagarba prisimenu dėstytojus Valeriją Vaitkevičiūtę, Juozą Pikčilingį ir kitus. Jų pamokos tiesiog neįkainojamos. Ir toliau gilinuosi į kalbą, jos vertybes, deja, turiu pripažinti, kad mano žodynui, jeigu ne skaitymo dovana, naujų poetų posmai, būtų didelis pavojus nuskursti.

- Tai toji atsvara jums ir yra nūdienos poezija?

- Poezija visada buvo labai artima mano sielai. Gal dėl to, kad esu gimusi pavasarį ir šis metų laikas mane, kaip ir daugelį žmonių, skatina imtis kažko nauja, prasminga. Gal todėl, kad visada domėjausi gegužę rengiama „Poezijos pavasario“ švente. Savo studentams siūlau ir Kristijono Donelaičio „Metus“, o dar geriau Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ išmokti atmintinai. Tuomet tie kalbos lobiai išlieka atmintyje, nesvarbu, kur tą jauną žmogų gyvenimas nublokštų.

- Teko girdėti iš Lietuvos teatro ir muzikos akademijos dėstytojų, kad kai kada pasitaiko, jog būsimieji menininkai painioja šių korifėjų kūrybą. Ar jūsų studentai nenuvylė?

- Dėkui Dievui, ne. Jaunam žmogui reikia daugiau aiškinti, jam reikia gyvo pavyzdžio, kurio jis ne visada gauna mokykloje. Mes, žinoma, labai norėtume, kad tie vaikinai ir merginos būtų tikri tautos patriotai. Todėl mes, pedagogai, turime jiems padėti, daugiau pasakoti, o dar geriau pasiūlyti nuvažiuoti į tas vietas, kuriose gyveno ir kūrė mūsų krašto įžymybės. Mane labai guodžia mano kolegės ir mylimos aktorės Eglės Gabrėnaitės, turinčios labai didelę pedagoginio darbo patirtį, žodžiai: „Jeigu iš kurso du arba trys jauni žmonės kalbės raiškiai ir bus verti scenos, tai jau labai gerai“.

- Kokia poezija labiausiai jums pačiai prie širdies?

- Labai myliu ir vertinu Antaną A.Jonyną, Donaldą Kajoką, Marcelijų Martinaitį, Juditą Vaičiūnaitę, Sigitą Gedą ir dar daug kitų. Tačiau mane dar labai sudomino 2004 metais išėjusi poeto Pauliaus Norvilo knygelė „Septyni metų laikai“. Kartais literatūriniuose vakaruose paskaitau jo poezijos. Mes esame ne tik krepšinio, teatro, bet ir poezijos šalis. Mane džiugina, kad ir mūsų poezija ir poetai yra pasaulinės literatūros figūros. O tai, kad mūsų daininga kalba labai tinka poezijai, kad ji verčiama į kitas pasaulio kalbas, manau, yra svertas, kad lietuvių kalba neišnyks.

- Teatro scenoje anksčiau lietuvių autorių dramose retai nuskambėdavo nemotyvuotas žargonas ar koks riebesnis keiksmažodis. Dabar tai gali išgirsti kone kiekvieno teatro scenoje. Vieniems žiūrovams iš to ima juokas, kiti spjaudosi. O kaip jūs reaguojate į tokius „šedevrus“. Gal teko atsisakyti jūsų sielai svetimo vaidmens?

- Taip, teko... O kiek ankstėliau su kolege esame atsisakę vaidinti spektaklyje „Sučiuptas velnias“ dėl mūsų ideologinių pažiūrų. Tačiau už tai teko ir nukentėti - dvejus metus nebuvau kviečiama vaidinti. Tiesą sakant, aš suprantu, kad darbas valstybiniame teatre įpareigoja, o ir pasiūlymai teatre nelepina kaip iš gausybės rago. Man regis, aktoriaus sąžinė ir padorumas taip pat yra svarbūs. Na, o dabar, kai aktorystė tapo kone masiniu reiškiniu, kalbininkai ne kartą yra pastebėję prastą kai kurių televizijos serialų kalbą. O juk iš televizijos sklindantis žodis jaunam žmogui dažnai tampa etalonu ir pasiteisinimu dėl jo paties žargono. Ne vienas ir savo mokytojams atrėžia: „Ko jūs norite? Taip kalba seriale“. Tas keiksmažodžių ir svetimybių srautas scenoje man labai rėžia ausį. Jie, beje, kaip ir nuogybės scenoje, gali būti pateisinti tik tada, jeigu jų labai reikia pagal pasirinktą pjesę. Visokių šlykštybių gal geriau režisieriams nesirinkti. Deja, tai daroma norint tokiu šokiravimu pritraukti kuo daugiau jaunimo.

- Tai vis dėlto ar atsisakytumėte tokio šokiruojančio jums siūlomo vaidmens?

- Tikriausiai atsisakyčiau, nors ir mano amžiaus aktorės moterys vaidmenimis tikrai nelepinamos.

- Neseniai Kauno menininkų namuose poetė Dovilė Zelčiūtė surengė jūsų kūrybos vakarą „Kalba scenoje ir kasdienybėje“. Gal tai gražios iniciatyvos pradžia?

- Tame vakare turėjau progos išlukštenti savo mintis ir emocijas apie kalbą, o dar smagiau buvo paskaityti mėgstamų poetų eilių. Pajutau, kad auditorijai to reikia. Tad tikiuosi, kad gimtosios kalbos puoselėjimo misiją dar tęsiu ne tik studentams.

- Esate optimistė. Tai gal pasakytumėte receptą, kaip išvengti kalboje svetimybių?

- Meilę kalbai per prievartą sunku įskiepyti. Pirmiausia tai turi daryti tėvai.

- Pati esate anykštietė, tad to krašto rašytojai jums tikriausiai ypač brangūs?

- Taip, ir Antanas Vienuolis, ir A.Baranauskas, ir šiandien kiek primirštas Jonas Biliūnas, kurio vardu pavadintą vidurinę mokyklą esu baigusi. O A.Baranauskas buvo tikras šviesulys: ne tik dvasininkas, poetas, bet ir matematikas, keliautojas. Pamenu, kai dar mokykloje dalyvavau skaitovų konkursuose, skaičiau „Anykščių šilelį“ ir pelniau prizą. Mano mamytės šaknys, seneliai ir proseneliai yra nuo Liudiškių kaimo Anykščių rajone. Aš pati gimiau Kaune, kurį laiką su mamyte gyvenau Alytuje, o tik vėliau pervažiavome į Anykščius, tad save laikau anykštiete.