Dailininkas, įkūręs Bažnytinio meno muziejų

Tik Sąjūdžio metais švystelėjo pragiedruliai. 1993 metais Kybartų miesto visuomenė šiltai sutiko kraštietį, po 50-ties metų sugrįžusi į tėviškę visam laikui. Dailininkas gyveno Kaune, ruošė darbų parodą. Deja, likimas buvo negailestingas - 1994 m. gegužės 11 d. mirė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jam buvo 90 metų.

Dailės ekspertė Ramutė Rachlevičiūtė rašo, kad dailininkas A.Valeška nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Buvo vėtrų ir audrų blaškomas šiapus ir anapus Atlanto, tad nepakankamai žinomas, pripažintas ir vertinamas. Kai Vilniaus jaunieji galerininkai, meno kolekcionieriai suskubo kalbėti, rašyti apie žymų menininką, 2012 ir 2013 metais Vilniuje ,,Juškos galerijoje“ ir ,,Laiptų galerijoje“ buvo atidarytos vitražo projektų ir tapybos darbų ekspozicijos. Ramutė Rachlevičiūtė išleido parodų katalogą.

2019-ieji - dailininko 115-osios gimimo metinės. Tad ta proga fragmentiškai prisiminkime jo mokslo, kūrybos metus, visuomeninę veiklą, Bažnytinio meno muziejaus steigimo rūpesčius ir kt.

A.Valeška gimė 1904 m. kovo 15 d. Kybartuose, Vilkaviškio apskrityje. Manoma, apie 1917 m. Adolfas su miestiečiais pasitraukė į Voronežą, mokėsi ir laisvalaikiu pradėjo piešti. Jam sekėsi, todėl buvo įvertintas - priimtas į talką kurti teatro dekoracijų. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune, buvo priimtas į Juozo Vaičkaus skrajojantį teatrą, kūrė dekoracijas ir, žinoma, siekė mokslo. 1921 m. pradėjo lankyti Justino Vienožinskio piešimo kursus, kurie buvo reorganizuoti į Kauno meno mokyklą. Studijavo tapybą ir architektūrą. Paskatintas dėstytojų, pradėjo rinkti senienas, tautodailės darbus, domėtis bažnytinio meno dirbiniais ir kt.

1928 m. baigęs dailės studijas, pasijutęs tvirtas ir kupinas entuziazmo, subūrė dailininkus į Nepriklausomųjų dailininkų draugiją. Jo iškeltas devizas: ,,Mes ieškome originalių ir tautinių kūrybos kelių. <...> Pasiliekame laisvę kiekvienas keliauti savo individualiu keliu.“ (O.Mažeikienė, 2018, p. 93.)

Grįžęs iš stažuočių Berlyne, Romoje, Paryžiuje, intensyviai pradėjo tapyti peizažus, natiurmortus, net ir žymių žmonių portretus. Taip įamžino žurnalistą J.Keliuotį, dailininką V.Vizgirdą, rašytoją J.Grušą ir kt. Didelę darbų nišą rado kurdamas bažnyčių interjerus. Iš pirmųjų jo darbų pažymėti Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčios, Dievo Kūno bažnyčios dekoravimai.

A.Valeška stropiai kaupė bažnytinio meno kūrinius. Atėjus metui parodyti savo darbą visuomenei, 1931 m. birželio 14 d. Kauno teisingumo ministerijos rūmų salėje atidarė pirmąją parodą, kurioje dominavo senojo bažnytinio meno rinkiniai: liturginiai reikmenys, bažnytiniai rūbai, paveikslai, skulptūros. Paroda sulaukė vertinimų, tai lėmė ryškius pokyčius dailininko gyvenime. Bažnytinį meną svariai ir įžvalgiai vertino žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis: ,,Ir Lietuva turi nepaprastai vertingą religinį meną. Dar ne taip seniai visas kraštas buvo pasipuošęs nemirtingo grožio kryžiais, rūpintojėliais, šventųjų statulėlėmis ir koplytėlėmis. Lietuvių religiniame mene plazda ne vien nuoširdūs ir gilūs religiniai išgyvenimai, bet jis visas alsuoja lietuvių tautos dvasia. Jis yra nesunaikinamas ir neginčijamas liudininkas lietuvių tautos didybės, jos originalumo ir genialumo. Lietuvių religinis menas laisvas nuo puošnumo, pompastiškumo ir dirbtinumo. Jis nieko nenori nei stebinti, nei gąsdinti; jis paprastas, natūralus, taurus; jame, rodos, sutelktas visas lietuvių tautos gilus susimąstymas, visa religinė pasaulėžiūra, visas jos imtymusis vidaus gyvenimas. <...> Tokio meno gali pavydėti ir didelės tautos.“ (Keliuotis J. Religinis menas, XX amžius, 1937 01 30, Nr. 24, p. 5.)

Muziejaus steigimas

A.Valeškos sukaupta religinio pobūdžio kolekcija tapo Bažnytinio meno muziejaus steigimo pradžia. Apie tokio muziejaus steigimą dar apie 1930 m. pirmas kalbėjo kunigas, poetas Maironis. Jo suburtas komitetas buvo perorganizuotas į Draugiją bažnytiniam menui remti, tirti, saugoti. Į šį darbą įsijungė kunigai ir dailininkiai P. Galaunė ir A.Valeška. Maironio vizijos virto kūnu. 1934 m. (kiti šaltiniai rašo 1935) Kauno kunigų seminarijos rūmuose buvo įkurtas bažnytinio meno muziejus. A.Valeška buvo pirmas ir paskutinysis iki 1944 metų muziejaus direktorius.

1936-ieji - pirmieji Bažnytinio meno muziejaus darbo metai. Kas nuveikta per vienerius metus?

Muziejuje veikė įsteigti skyriai: 1. Lietuvių dailininkų meno skyrius (Lietuvių tautos skulptūros, tapybos, grafikos, metalo plastikos); 2. Bendras tapybos skyrius; 3. Skulptūros skyrius; 4. Metalo plastikos darbų skyrius; 5. Tekstilės darbų skyrius; 6. Bažnytinių knygų, istorinių dokumentų skyrius; 7. Nuo 1936 metų - Religinio turinio knygų skyrius ir dar 2 skyriai, deja, likę neįvardinti.

Eidamas muziejaus direktoriaus pareigas, A.Valeška kūrė didingą projektą. Jis kėlė aktualius ateities darbo planus: eksponatų restauravimo ir aprašų sudarymo, bažnytinių reikmenų gamybos ir bažnyčių dekoravimo ir kt. Šiam projektui įgyvendinti pasitarnavo paties A.Valeškos dar 1928 m. įsteigta bažnytinio meno studija „Šv. Luko cechas“. Jame dirbo būrys architektų, inžinierių, dailininkų, skulptorių, altorių drožėjų ir kitų amatų meistrų. Direktorius spaudoje rašė, kad Lietuvos bažnyčiose meno darbai atliekami nepatenkinamai, nes daugiausia šį darbą atlieka nepasirengę svetimšaliai ,,maleriai“. „Šv. Luko cechas“ pagal užsakymus darė altorius ir sakyklas, piešė paveikslus, siuvo drabužius ir kt.

1939 m. dailininkas persikėlė gyventi į Vilnių. Čia taip pat nenuobodžiavo, ieškojo patalpų Bažnytinio meno muziejui. Jis rūpinosi Vilniuje gyvenančiais dailininkais, apie tai rašė spaudoje: ,,Esu Vilniuje penktas mėnuo ir daug darau žygių tiems klausimams išspręsti, bet, deja, mano padėtis kaip musės, pakliuvusios tarp dviejų stiklų.“ (O. Mažeikienė, 2018, p. 95.) Bet musė išspruko į laisvę. A.Valeška sulaukė iš burmistro Konstantino Stašio paskyrimo eiti Vilniaus muziejaus vadovo pareigas. Eksponatai iš Kauno bažnytinio meno muziejaus buvo perkelti į Vilnių. Muziejaus fondus papildė eksponatai iš Vatikano, Pasaulinės katalikiškos spaudos parodos, Lietuvos skyriaus 1938 m.. Buvo susirūpinta archeologinių radinių fiksavimu, priežiūra, restauravimu, Vilniaus miesto istorinių dokumentų paieška, eksponatų, meno kūrinių, gautų iš likviduotų dvarų, saugojimu. Fondas iš Oginskių rūmų perkeltas į Rotušę. Šį aktą patvirtino Lietuvos TSR švietimo ministras Antanas Venclova. 1941 m. kovo 25 d. Vilniaus miesto muziejus buvo perduotas Meno reikalų valdybai ir pavadintas Vilniaus dailės muziejumi. Direktorius A.Valeška inventorizavo eksponatus, rūpinosi katalogų leidimu.

Atskirai reikėtų apžvelgti dail. A.Valeškos parengtą projektą ,,Lietuvių katalikų ir pasauliečių spauda pasaulinėje katalikų spaudos parodoje Vatikane. 1936-1937“. Kad Adolfas turėtų teisę šį projektą įgyvendinti, Vatikano Tvarkomasis komitetas prašė žinių apie kataliką dailininką. Štai kokias žinias apie A.Valešką Vatikano tvarkomajam komitetui pateikė dr. kun. J.Leimonas:

„<…> p. A.Valeška su pasižymėjimu 1929 m. baigė Lietuvos Meno Mokyklą, įgydamas dailininko vardą. Po to gilinosi į bažnytinį meną. Šioms studijoms protarpiais buvo išvykęs į užsienį ir aplankė Vokietiją, Austriją, Lenkiją ir Pabaltijo valstybes. Šalia to, dail. A.Valeška Lietuvoje pasireiškė kaip tapytojas ir menininkas organizatorius. Ypačiai pažymėtini dail. A.Valeškos darbai suorganizuojant Lietuvos Bažnytinį Muziejų, kuriam pats daug vertingų eksponatų yra surinkęs ir juos sutvarkęs.

Šio muziejaus direktoriumi visą laiką dail. A.Valeška ir yra. Be to, dail. A.Valeška yra vienas organizatorių Lietuvos Nepriklausomų Menininkų draugijos, kurios pirmuoju pirmininku yra buvęs. Dail. A.Valeškos projektu Helsinkyje/Suomijoje/ pastatytas Lietuvos paminklas dideliam lietuvių draugui prof. Niemi. Taip pat dail. A.Valeška yra pasižymėjęs bažnyčių dekoratorius. Iki šiol yra išdekoravęs apie 15 bažnyčių.“

1937 m. už sėkmingą projekto ivykdymą dail. A.Valeškai buvo įteiktas diplomas.

1944 m. A.Valeška su šeima pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje. Vėliau persikėlė į JAV. Čikagos dailės institute dėstė vitražo studijas. Čikagoje įsteigė Bažnytinio meno muziejų, kūrė vitražus, mozaikas, freskas, dekoravo bažnyčias. 1981 m. gavo JAV Lietuvių bendruomenės (LB) Kultūros Tarybos premiją. Parengė ir išleido anglų kalba knygą apie lietuvių dailininkus gyvenančius JAV ,,Lithuanian art in exile“.

Dailininkas už meninius nuopelnus visuomenei įrašytas garbingų asmenų sąraše Čikagoje 1972 m., už darbų išskirtinumą apdovanotas Amerikos Geografijos instituto specialiuoju diplomu; jo darbai restauruojant JAV Šv. Filomenos bažnyčią ir Rotfei Zedek šventyklą įrašyti į pavyzdinių religinių meno paminklų sąrašą. A.Valeškos atminimas pagerbtas ir Lietuvoje. 2016 m. Kauno Rokuose esanti gatvė pavadinta jo vardu. Už nuopelnus Lietuvai jo pavardė įrašyta Kybartų žymiausių žmonių sąraše.