respublika.lt

Česlovas Juršėnas negali eit ant barikadų (19)

2018 gegužės mėn. 19 d. 09:52:35
Danutė ŠEPETYTĖ

Gegužę drąsiai gali vadinti politiko Česlovo JURŠĖNO mėnesiu - šią savaitę jo garbei prasidėję šventiniai renginiai ir susitikimai tiek sostinėje, tiek ne sostinėje surikiuoti iki mėnesio pabaigos, bet ir tai nėra garantijų, kad tęsinio nebus. Vakar, gegužės 18 dieną, Č.Juršėnui sukako 80 metų. Vieniems jis - neprilygstamas Seimo pirmininkas, kitiems - keliantis pagarbą signataras, intelektualas, knygius, žurnalistas, bet visiems tautiečiams jis - vienintelis politikas, viešai atsiprašęs už sovietinę praeitį.

 

Česlovas Juršėnas atsako į žurnalistės Danutės Šepetytės klausimus.

- Kokie vardai, autoritetai buvo ir gal tebėra dalis jūsų gyvenimo?

- Autoritetai, žinoma, abu tėvai - Jadvyga ir Antanas, aišku, mokytojai; jei aš ką pasiekiau, tai tiek tėvų, tiek mano brangių mokytojų dėka. Literatūrinis herojus - E.L.Voinič „Gylys“. Iš tėvo pasakojimų įstrigo drąsusis Pranas Žižmaras, jisai 1938 metais, kai aš gimiau, dvikovoje špagomis įveikė okupacinės Lenkijos karininką. Tėvas jį atsimindavo įvairiomis progomis, o ir apie save pasipasakojo: karo tarnyboje, suprantama Lenkijos, gavo pasiūlymą pakilti karinės hierarchijos laiptais, karininkas reikalavo rašytis lenku, bet tėvas nesutiko ir tuo didžiavosi. Beje, jis buvo ir tragiškų kovų su nacių agresoriais dalyvis. Iš šių laikų - neabejotinai Algirdas Brazauskas, istorinio lūžio metais kartu su kitais atplėšęs LKP nuo TSKP monolito. Būtent A.Brazausko ir kairiųjų valdžia kreipėsi dėl stojimo į ES ir NATO, vėliau jis su bendražygiais ir įgyvendino euroatlantinę integraciją. Esu vienas iš tų, kurie rūpinasi A.Brazausko atminimo įamžinimu ir tuo didžiuojuosi. Beje, išeina apie jį istorikų parašyta mokslinė studija, pirma tokia. Jis parodytas su visais pliusais ir minusais, bet iš to matyti, kad jis - didis žmogus. Nieko neišbrauksi iš Seimo stenogramų - vienoje jų yra Vytauto Landsbergio, tuomet Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, pasakyta, kad į šiuos laikus mes atėjome dėl dviejų jėgų - Sąjūdžio ir persitvarkančios savarankiškos kompartijos.

- Kokiais istoriniais tarpsniais, jūsų nuomone, autoriteto poreikis visuomenėje tampa itin aštrus?

- Be abejo, autoritetai, herojai reikalingi kaip tik lūžio metais.

- Dabar ne lūžio laikas?


- Čia filosofinis klausimas. Galima dėl to ginčytis: ar mes esame taip smukę, ar taip blogai tvarkomės, ar nieko nesam pasiekę, - aš šiek tiek atlaidesnis mūsų laikams ir padėčiai. Man atrodo, kad esame kažkiek pažengę, o būdami kažkiek blogi arba sugedę, neišsiskiriame bendrame kapitalistinės visuomenės, kurią patys savanoriškai pasirinkome, fone. Bet kadangi mes - lietuviai, galėtume būti geresni.

- Kokia ateitis užklupo jūsų gimtąjį Panižiškės kaimą Ignalinos rajone? Kaip per tieka metų pasikeitė ir jis, ir jūsų giminė?


- Buvo kaimas, ir kaimo nėra. Vaikystės metais skyrėsi broliai, kūrė sodybas ir atsirado mūsų kaime iš viso aštuonios sodybos. Liko tos pačios ir dabar, bet šiandien ten begyvena keturi mano amžiaus ir vyresni, tarp jų ir mano dėdienė Jadvyga, beje, tame pačiame name, kur aš gimiau. Savo, tiksliau, tėvo žemę padovanojau anūkui, o jis pardavė mūsų kaimynui. Vilniuje esu nuo 1955 metų, kai įstojau į Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę. 1960 metų gruodį su Jadvyga apsivedėm ir dabar dar yra trys Juršėnų kartos: profesorius, dviejų mokslų premijų laureatas sūnus Saulius, informacinių technologijų specialistas anūkas Juras ir du jo sūnūs - penkiametis Jurgis ir penkių mėnesių Simonas. Bet neliko brangiausio žmogaus - Jadvygos, mūsų keturpakopės šeimos dvasios ir moralinės atramos. Kiti giminės seniai iškeliavo Anapilin, ilsisi Mielagėnuose arba Palūšėje ir giminėj, deja, už mane vyresnių nebėra.

- Ar kaime būta mokytų žmonių?

- Kaip čia pasakius? Visi buvo šiek tiek mokęsi pradžios mokykloje, lenkų okupacijos laikais. Kalbant apie mano kartą, aš turėjau gerokai jaunesnį brolį ir pagal seną tvarką turėjau imtis ūkio, ir nors mokėjau ūkyje net karves melžti, bet man patiko mokytis, man sekėsi mokytis ir aš ėjau pirmyn labai kryptingai. Šiuo požiūriu mane tėvas rėmė ir dar labiau palaikė mama, su malonumu ėjusi į visus klasės susirinkimus, žinodama, kad apie mane bus kalbama kaip apie pavyzdį. Jie išties manė, kad man reikia ir toliau mokytis, tik, žinoma, ne į tuos mokslus, į kuriuos aš nuėjau. Pirmas prisakymas buvo kunigystė, po to - medicina, - aš nei to, nei to nepasirinkau. Gana anksti atsisveikinau su bažnyčia ir religija, nors pirmos komunijos ėjau pas patį Bronių Laurinavičių. Tikybos pamokos man irgi gerai sekėsi ir kaip šiandien prisimenu jo pamokslą joms pasibaigus, kai jis aiškino, kad iš mūsų išaugs įvairių, tarp jų ir garsių, žmonių.

- Ir jis pasirodė teisus...

- Tarp kitko, kadaise buvo labai įdomus mūsų trijų susitikimas Švenčionėlių geležinkelio stotyje, kur atvažiuojančio iš Vilniaus manęs laukė mama. Tuo metu aš jau buvau toli pažengęs - televizijos apžvalgininkas, lektorius tarptautininkas, žodžiu, ne tuo keliu nuėjęs. Išlipu iš vagono, dairausi, kur mama, žiūriu - mano kunigas. Mama su ašarom puola prie jo: taip negerai išėjo, vaikas taip gerai mokėsi, o kuo jis tapo... B.Laurinavičius klausia: sūnus geria? Ne, sako mama. Rūko? Su svetimomis moterimis duodasi? - Ne, sako, jis toks ir toks... Tada kunigas pasako frazę, kurią supratau neiškart: tai dabar daug kas taip daro. Mamai tai buvo lyg balzamas ant dūšios - neva kunigas mane pateisino, bet, oi, ne vienų metų reikėjo, kol aš supratau, kad kunigas labai subtiliai ir suktai pasakė - „daug kas daro“ ir savotiškai pamokė mane...

- Ir krikštytas, ir ėjęs išpažinties, taigi jūs - katalikas.


- Formaliai taip, bet aš nesu praktikuojantis katalikas. Todėl save vadinu laisvamaniu, nes aš prisiekiu Konstitucija be paskutinio sakinio „Tepadeda man Dievas“. Maža to, aš pasiekiau, kad visų įstatymų, kur reikalinga priesaika, būtų du priesaikų variantai ir nereikėtų išbraukyti paskutinio sakinio, t.y. išbraukti Dievą.

- Atsiminus kunigo B.Laurinavičiaus žodžius, galima sakyti: taip mažai kas daro?..


- Tikrai taip. (Juokiasi.) Šiaip turėčiau pasakyti, kad mano santykiai su bažnyčia buvo korektiški, nors aš niekad nesiklaupiau bažnyčioje naujais laikais. Senais laikais aš tiesiog nustojau lankyti bažnyčią arba vaizdavau lankymą, kai buvau paskutinėse mokyklos klasėse. Sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau į Ceikinius, į mišias (ten neilgai dirbo Laurinavičius), bet, įvaręs dviratį į daktaro kiemą, eidavau vidun ir žaisdavau su juo šachmatais iki mišių pabaigos.

- Būna, vienišėjančiam kompaniją palaiko tiktai Dievas... Kas ją palaiko jums?

- Aš turiu kompiuterį su trimis šachmatų programomis, su juo žaisti patogiausia, - jis tavęs neapgaudinėja. Kai įsismagini, veikia kaip narkotikas.

- O jeigu rimtai?

- Yra mano keturpakopė šeimyna: sūnus su marčia kartkartėmis aplanko ir padeda kai kuriuos darbus padaryti, anūkas, nepaisant to, kad turi du savo berniukus, kartais ateina, atsiveda vyresnįjį, jam su manim įdomu žaisti iki šiol.

- Vyliausi išgirsti, kad tai bus knyga.


- Geriausia dovana man buvo ir yra knyga. Biblioteka, nors ir nuolat papildoma, baigia ištirpti, nes ne vieną dešimtmetį dalinu knygas Ignalinos, Švenčionių, Druskininkų bibliotekoms, retas, vertingesnes - M.Mažvydo bibliotekai. O neskaitytų knygų arba skaitytinų pakartotinai dar turiu labai daug - ypač klasikos veikalų. Man jų su kaupu užteks iki gyvenimo pabaigos, bent kol akys leis. Neseniai vėl perskaičiau Petro Cvirkos romaną „Frank Kruk“ - smagi knyga. Labai vertinu Justiną Marcinkevičių - anais laikais jis mus budino ir kėlė, mokė tarti žodį Lie-tu-va. Tame, kas yra likę, radau vieną pirmųjų dar vidurinėje mokykloje 1954-aisiais pirktą knygą - Tarptautinių žodžių žodyną. Knygų ieškojimas man buvo uždavinys nuo pat pradžių. Jas gaudžiau visais įmanomais būdais - ir per draugus, ir per antikvariatus. Kai mokiausi Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje, netoli mūsų bendrabučio buvo keli knygynai ir aš buvau nuolatinis jų lankytojas. Net partinės mokyklos bibliotekoje galėjau skaityti draudžiamą literatūrą, žinoma, su sąlyga, kad niekam nesigirsiu ir skaitysiu tik vietoje. Palankumą pelnydavau saldainių dėžėmis, pirktomis Vilniuje, ir tokiu būdu senais laikais pavykdavo ne tik skaityti, bet ir įsigyti retesnių knygų.

- Užtat turbūt labiau bijojot gaisro, o ne vagies?

- Pavyko to išvengti. Tik vienąkart uždūmijo šiukšlių dėžė, bet aš didvyriškai ją užgesinau, o dėl vagių - kas gi vogs knygas, ypač tarybiniais laikais. Nors pamažu bibliotekoje radosi brangių ir retų knygų. Iki šios dienos laikau albumą apie Džoną Kenedį, kurį man Austrijoje padovanojo lietuvė. Yra ir daugiau knygų, kurias laikysiu iki priešpaskutinės dienos.

- Ar vis dar esate optimistas, matydamas, kaip politikai murkdosi purve, kaip marginalizuojami Sąjūdžio žmonės, kaip korupcija raizgyte apraizgiusi valstybę iš vidaus?

- Tebelieku optimistas. Į besikeičiančią realybę žiūriu ramiai, kantriai, nes juk patys pasirinkome kapitalizmą. Gaila, kad įgyvendiname jo prasčiausią atmainą. Vis prisimenu amerikiečių rašytojo E.Sinklerio (Upton Sinclair) romaną „Džiunglės“ apie lietuvių emigrantų vargus Čikagoje XIX a. pabaigoje. Labai gaila, kad žmonių, ypač turtingųjų, godumas niekaip neišgydomas, mažos grupelės piniguočių turtai vis didėja, nepaisant visų paskutinių popiežių grūmojimų. Pasiklausius mūsų pramonininkų, susidaro įspūdis, kad jie negali pakelti atlyginimų, nes bankrutuos, kad jie - vos ne didžiausi vargšai...

- Gal galėtumėte sukonkretinti, ką reiškia „prasčiausia kapitalizmo atmaina“?


- O ką čia konkretinti, visi ir taip viską mato. Galiu kitaip pasakyti. Kadaise nemažai honorarų gaudavau už kapitalizmo apraiškų Vakarų pasaulyje kritiką (paskui man prikaišiojo, kad esu komunizmo šalininkas), bet praėjo kiek laiko, ir vėl mūsų dienomis lietuviškai išeina K.Markso dvitomis, nes niekas kitas geriau už jį neatskleidė pirminio kapitalo kaupimo ir pradinio žiauraus kapitalizmo esmės. Taigi, pasirodo, tai, ką aš kalbėjau prieš 40 metų, galėčiau ramiai kartoti ir dabar.

- Sulauksime jūsų prisiminimų knygos? Nors, kita vertus, ko galima tikėtis iš inteligento memuarų?


- (Juokiasi.) Žinoma, yra ką papasakot, yra, bet daug yra dalykų, kurių aš negaliu pasakot, man nepatogu, juo labiau kai reikia pasakot apie artimus arba draugus visą teisybę. Tai kam man leist tokius memuarus, jei negali visos teisybės pasakyt.

- Inteligentiška natūra verčia nutylėti, pasakyti kitaip?

- Ir neleidžia eit ant barikadų, ypač vyresniems. Ką padarysi, jau tokia prigimtis, anot vieno klasiko, inteligentiškoji bala... O aš tebetikiu šviesesne ateitimi Lietuvos žmonėms, taip pat ir savo anūkui bei proanūkiams ir dėl šios vizijos darbuosiuos, kiek tik dar galėsiu. To linkiu visiems.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (19)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SANKCIJOS: ES sankcijomis reagavo į prorusiškų separatistų surengtus rinkimus Rytų Ukrainoje; baudžiamosios priemonės bus taikomos devyniems asmenimis, ženkliai prisidėjusiems prie rinkimų organizavimo.
  • JUNGIASI: energetikos įmonių grupei „Lietuvos energija“ priklausanti dujų prekybos bendrovė LITGAS nuo kitų metų bus prijungta prie grupės elektros ir dujų tiekimo įmonės „Lietuvos energijos tiekimas“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar moterys turėtų būti šaukiamos privalomai karo tarnybai?

balsuoti rezultatai

Ar jums yra tekę apsinuodyti kavinėse suvartotu maistu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1    +1 C

-1     0 C

 

   -1   +1 C

 +1    +3 C

-1   +1  C

 

  +1   +2 C

    4-6 m/s

    3-2 m/s

 

   2-4 m/s

 

USD - 1.1371 PLN - 4.2895
RUB - 75.8850 CHF - 1.1299
GBP - 0.8909 NOK - 9.6970