respublika.lt

Bajorą pavergė senienų medžioklėnuotraukos (1)

2018 gegužės mėn. 26 d. 11:18:11
Jaunius POCIUS

„Tėvas arė žemę, o aš, būdamas vaikas, dėliojau bulves ir radau seną monetėlę. Nuo tos monetos atėjo eilė degtukų dėžutėms, paskui pašto ženklams, paskui laikrodžiams. Kaip čigonai sako - nuo virvelės prie kumelės.“ Tai yra Klemento Sakalausko atsakymas į klausimą, kaip Panevėžio pašonėje, Piniavoje, gimė unikalus privatus muziejus. Jo sodyba įtraukta į rajono lankytinų objektų sąrašą. Pamatyti saugomus eksponatus tikrai verta, nes ne vieną jų mielai priglaustų ko gero kiekvienas kraštotyros muziejus. O svarbiausia, ponas Klementas - dar ir puikus gidas.

 

Prieš keletą metų bajoriškų šaknų turinčiam K.Sakalauskui buvo suteiktas Panevėžio rajono garbės piliečio vardas. Tokio pripažinimo piniaviškis sulaukė už nesavanaudišką veiklą ir Panevėžio vardo garsinimą.

Užvėrus šio muziejaus duris, apima sunkiai nusakomas jausmas. Klausi savęs, kam visko tiek daug, kad net sunku susisteminti. Atrodo, tetrūksta kosmoso palydovo. O šiaip surinkta, atrodo, viskas - nuo suakmenėjusio dinozauro kiaušinio, mamuto stuburo slankstelių iki... Kažin, o koks jauniausias eksponatas? Gal, sakau, gazuoto vandens automatas? Tokių kiti muziejai dar nerodo, nes dar daug kas juos prisimena, o Piniavoje jau pamatysi...

Tarsi „perkandęs“ mane apnikusias mintis, šeimininkas skuba paaiškinti: visko daug todėl, kad taip įdomiau. Ir pačiam, ir lankytojui. Nes įvairovė nenusibosta.

Sunku nesutikti. Jeigu būtų viena, kad ir didžiausia Lietuvoje, 237 ar 238 anglinių ar spiritinių lygintuvų kolekcija, kažin, ar ji keltų tiek emocijų. Nors paskutinis, „stalininis“ kolekcijos eksponatas, pritrenkia. Įmeti lyg į taksofono aparatą penkiakapeikę, įsižiebia lemputė ir nuo dėžutės einantis elektros laidas kaitina lygintuvą. Sovietinė egzotika...

Beveik dvimetrinis laivo inkaras. 1724 metai. Sendaikčių mugėje nusipirkęs Estijoje, Klementas ant jo gulomis parvažiavo, nes kitaip netilpo į mašiną. Kam to inkaro reikėjo? Arba kuriam galui naro skafandras? Juk jūra už 200 km. Klementas aiškina: nuo vaikystės domėjęsis jūra, įkvėptas Žiulio Verno fantastikos romano „20 000 mylių po vandeniu“. Pats buvo nuskandinęs kūdroje medinį laivelį ir, pasidaręs kaukę, nardydavo stebėdamas, kaip jis apželia dumbliais... Argumentas? Ko gero. Patvirtinimas, kad žmogus renka tai, kas jo širdžiai miela.

Eksponatai į Piniavą keliavo įvairiais keliais. Daug jų pirkta mugėse, vežta iš „blusų“ turgų, nuo Vilniaus Tauro kalno, iškeista su kitais senienų rinkėjais ar kolekcininkais. Buvo ir netikėtų radinių. Kažkokioje metalo supirktuvėje akis užkliuvo už geležinės dėžės. Pajuto, gali būti kažkas įdomaus. Parsivežė, iš katalogo mato, kad Vilniaus Istorijos ir etnografijos muziejus panašią turi. Iš XVII amžiaus. Rūmuose tokiose dėžėse didikai turtus užrakinę laikydavo. Restauravo, padarė užraktą, pripylė monetų, sovietinių geležinių rublių. Toks „lobis“ itin masina vaikus. Teko net po stiklu slėpti, nes dėžės turinys buvo pradėjęs tirpti. Tik kiek vėliau šeimininkas išsiaiškino, kad buvo susivokusių gudruolių, jog pažerti rubliai su Lenino galva jau kainuoja eurą...

Daugiausia eksponatų Klementas surinko keliaudamas po Lietuvą, kai neteko darbo bankrutavus Panevėžio „Ekrano“ gamyklai. Tiesiog sėsdavo į „žiguliuką“ ir važiuodavo į atokesnes sodybas teiraudamasis senienų.

Sutikdavo žmonės be pykčio. Sakydavo, nieko gero neturintys, bet dėl visa ko leisdavo užlipti „ant aukšto“. „Išeini visą glėbį visokio šlamšto nešdamasis. Paskui atsirenki, kas reikalinga, o ko nereikia - iškeiti“, - dar ne tokius senus laikus prisimena Klementas.

Važinėdamas po Lietuvą ir susipažinęs su daugybe žmonių, muziejininkas įgijo bendraminčių, kuriuos vadina „žvalgais“. Jie ne kartą buvo Klementui pasitarnavę. Tačiau baigti derybas dažniausiai tekdavo pačiam.

O istorijų būta visokių. Štai dėl kieme stovinčio ir ekskursantus pasitinkančio agregato, teko išlenkti ne vieną litrą vyno, kai Anykščių rajone, netoli Andrioniškio, surado garo mašiną.

„Su savininku išgeriame, sutariame, kad parduos, o kitą dieną jau persigalvoja. Ir vėl iš pradžių. Vieną kartą jau buvau davęs rankpinigius ir net išsivežęs veleną. Nuvažiuoju - vėl nebeparduoda. Bet kai pasakiau, kad jau atvažiuoja kranas, šiaip taip sutiko“, - panašių istorijų šeimininkas gali papasakoti ne vieną. Tik dažniau kaip nieko vertus daiktus įsigydavo lengviau.

K.Sakalausko muziejus yra ypatingas tuo, jog daugelis jo eksponatų yra veikiantys. Tačiau, kol ėmė suktis jų dantračiai, krumpliaračiai ir velenai, teko gerokai paplušėti. Būdamas statybininku, Klementas persikvalifikavo į restauratorių ir į mechaniką. Medinius daiktus atnaujinti buvo lengviau, nes nuo vaikystės mėgo drožinėti. O štai vidaus degimo variklius Klementas perprato dirbdamas Panevėžio Skaistakalnio parke sovietinėse aviacijos dirbtuvėse. Ten jis remontavo ne tik lėktuvų korpusus, bet ir variklius. Užtat dabar, jeigu Lietuvos ar Latvijos kino kūrėjams reikalingas pirmųjų pokario metų artojas, juos gelbsti K.Sakalausko muziejus. Pagundai išbandyti riedantį Stalino „stebuklą“ kadaise, vienoje šventėje, neatsispyrė net prezidentas Algirdas Mykokas Brazauskas, kuriam jaunystėje teko tokiu traktoriumi arti.

Daug reikalingų interjero detalių kino kūrėjai randa Klemento klėties palėpėje, kur saugoma turtinga gramofonų ir patefonų, muzikinių dėžučių kolekcija. Šio muziejaus eksponatų galima išvysti ir J.Miltinio dramos teatro scenoje. Įdomiausia, kad ir čia beveik visus eksponatus lankytojai gali išgirsti grojančius. Juos į gyvenimą grąžino taip pat Klementas.

Kaip lankytojai reaguoja, pamatę surinktas vertybes? Muziejininkas sako, jog būna visaip. Tie, kurie ateina į muziejų, supranta. Bet antai Burbiškio dvare, per tulpių žydėjimo šventę, vienas alaus „bambaliu“ nešinas jaunuolis ėmė domėtis, ar įrenginyje esama aukso ar sidabro. „Nėra? Šūdas, ne gramofonas“, - paskelbė verdiktą. Bet ant tokių Klementas nepyksta, nes tų daiktų vertę geriausiai žino jis pats. Be to, tokie „lankytojai“ į Piniavą ir neužsuka. Didžiausio susidomėjimo jo eksponatai paprastai sulaukia Vilniuje, per Kaziuko mugę.

Dabar, pripažįsta muziejininkas, senose sodybose ką nors rasti - retoka laimė. Jau neretas ūkininkas ir kone kiekvienas kaimas turi savo muziejų, kuriame esama tokių daiktų, kurie anksčiau dėmesio nepatraukdavo.

Klementui gaila vieno, kad sumanymų dar turi daug, bet laiko viskam ėmė trūkti. Gal, juokauja, Žemė greičiau ėmė suktis?


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • RUNGTYNĖS: Vyrų krepšinio klubų Eurolygos antrojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Darussafaka Tekfen“ (Turkija) komanda namuose 71:63 įveikė Podgoricos „Budučnost Voli“ (Juodkalnija) ekipą.
  • NELAIMĖ: dešimtmetis vaikas Berlyne prisipažino iš balkono paleidęs trinką, kuri užmušė aštuonmetį berniuką; incidentas įvyko praėjusį sekmadienį, kai vaikas iš daugiaaukščio namo išmetė sunkų medžio gabalą; pareigūnams kaltininką pavyko nustatyti peržiūrėjus vaizdo kamerų įrašus.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMINISTRATORIUS

Ar jūsų šeimą buvo palietusi nedarbo problema?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate organų donorystei?

balsuoti rezultatai
reklama
darbas spaudoj
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +3   +5 C

   0   +1 C

 

   0  +2 C

  +17 +19 C

   +13  +15 C

 

   +15  +18 C

 3–4 m/s

 1-2 m/s

 

    1-2 m/s

 

reklama
Ukis 2018