respublika.lt

2017 gegužės 1, pirmadienis

Aukštaitijos partizanų vadas A.Slučka-Šarūnasnuotraukos (15)

2017 balandžio mėn. 16 d. 09:05:40
Albertas PETRONIS-VYTURĖLIS, Algimanto apygardos partizanų ryšininkas

Prieš 100 metų, Lietuvos laisvės apyaušryje, neramiame Troškūnų miestelyje, Viktorijos ir Prano Slučkų šeimoje pasaulio šviesą išvydo penktasis jų vaikas. Jį pakrikštijo Antanu. Niekas tada nepagalvojo, kad Antanui teks nueiti sudėtingą ir sunkų gyvenimo kelią ir bekovojant už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žūti didvyrio mirtimi pačiame jėgų žydėjime...

 

Partizanų vado Šarūno tėvai Pranas Slučka ir Viktorija Urbonaitė (Slučkos) susilaukė 9 vaikų: 6 sūnų ir 3 dukrų. Pranas Slučka mirė 1932 m. palikdamas net 5 nepilnamečius vaikus. Slučkų vaikai, augdami religingoje šeimoje buvo ir dideli Tėvynės patriotai. Aktyviai dalyvavo religinių ir tautinių organizacijų veikloje. Nuo pat mažens dirbdami įvairius darbus išmoko gerbti ir kitų triūsą. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui penki broliai: Vladas, Stasys, Antanas, Bronius ir Jonas Slučkos (pats jauniausias Liudvikas jau buvo miręs) tapo Lietuvos partizanais.

Antanas šeimoje buvo paslaugus ir klusnus, tačiau uždaras ir mįslingas vaikas. Jis nuo pat ankstyvos vaikystės išsiskyrė iš savo brolių ir seserų bei draugų sutelktumu ir žinių troškimu. Mokydamasis Troškūnų šešiametėje pradžios mokykloje nuolat lankydavo bažnyčią, patarnavo vienuoliams kunigams pamaldų metu, kurie į dvasingą, gero elgesio jaunuolį greitai atkreipė dėmesį ir pakvietė stoti į vienuolių pranciškonų broliją. Turėdamas 16 metų, Antanas įsitraukia į Troškūnų vienuolių pranciškonų brolijos gyvenimą, o po metų jį Troškūnų vienuoliai pasiunčia į Lietuvos vienuolių pranciškonų centrą Kretingą. Čia Antanas daug skaito, bando suvokti dvasiškio gyvenimo kelio prasmę ir savo pašaukimą. Vienuolio įžadų jis nedavė, nes vienuolyno vadovybės patarimu Antanas grįžo į pasaulietišką gyvenimą. Palikęs Kretingos pranciškonų vienuolyną, kurį laiką vienuolių dar remiamas materialiai, jis išvyko į Kauną tęsti mokslo gimnazijoje. Po kurio laiko įsidarbino batsiuviu ir toliau mokėsi gimnazijoje.

Sulaukęs 18 metų Antanas savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Čia išryškėjo jo tikrasis pašaukimas. Kariuomenėje Antanas kruopščiai studijavo karo dalykus ir ginkluotės technines savybes. Gana greitai užsitarnavo puskarininkio, o netrukus ir viršilos laipsnius, pasižymėjo ypatingu sumanumu, atkaklumu ir drąsa. Įsimintinas vienas, ypač drąsus, jo poelgis. Aiškindamas kareiviams rankinės puolamosios granatos savybes, jis įrodė, kad granata kai kurioje padėtyje sprogdama gali būti nepavojinga, - paėmęs tuometinę granatą už medinio koto, iškėlęs ją virš savo galvos, susprogdino ir iš tikrųjų net nebuvo sužeistas (tokios granatos koto link skeveldrų neskleisdavo). Dėl šio itin drąsaus poelgio turėjo nemalonumų, tačiau kaip karys vadovybės buvo aukštai įvertintas.

Prieš pirmąją sovietinę okupaciją Antanas Slučka tarnavo Kaune 5-ame DLK Kęstučio pulke, minosvaidžių kuopoje, kuriai vadovavo kapitonas J.Krištaponis (pokario metais partizanų Vyčio apygardos pirmasis vadas). Po 1940 metų sovietų okupacijos Antanas buvo pasiųstas į Vilnių, į inžinerijos dalinį. Prasidėjus karui su vokiečiais, NKVD jį, kaip ir kitus Lietuvos karininkus, norėjo suimti, tačiau Antanui atsišaudant pavyko sėkmingai pabėgti.

1942 m. Anykščių gimnazijoje išlaikęs eksternu 4 (paskutiniųjų) klasių egzaminus įstojo mokytis į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą.

Vokiečiams pradėjus verbuoti ir prievarta imti jaunuolius į kariuomenę ir siųsti juos į frontą, Antanas kurį laiką slapstėsi, o generolui P.Plechavičiui paskelbus apie Lietuvos rinktinės kūrimą, jis savanoriu įsitraukė į šią rinktinę. Tarnavo Marijampolėje. Jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Vokiečiams panorus prievarta siųsti ir rinktinės karius į frontą, o šiems nepaklusus, prasidėjo represijos. Teko pasipriešinti ginklu. Susišaudymo metu Antanui buvo sužeista ranka, tačiau ir šį kartą, tik jau nuo vokiečių, pavyko pabėgti. Jis grįžo į tėviškę, Troškūnus.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, daugelis lietuvių, nujausdami raudonąjį pragarą, traukėsi į vakarus. Slučkų šeima nusprendė pasilikti ir įsitraukti į žūtbūtinę kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Likęs Troškūnuose Antanas su broliais, dar tebesant vokiečiams, pradėjo organizuoti pirmuosius Troškūnų valsčiaus pasipriešinimo būrius prieš komunistus, nes šie jau kėlė realią grėsmę gyventojams. Pastebėjęs vietinių komunistų būriavimąsi, o kai kur ir siautėjimus, nukreiptus prieš nekaltus žmones, Antanas Slučka 1944 m. gegužės-birželio mėn. suorganizavo 20-25 ginkluotų vyrų būrį, kuris budėjo naktimis. Raudonieji pradėjo jaustis nesaugiai ir kuriam laikui pasitraukė iš miestelio į miškus bei pas savo bendraminčius, gyvenančius kaimuose.

1944 m. liepos mėn. raudonajai armijai vėl okupavus Troškūnus, MGB daliniai kartu su stribais ir kitais vietiniais okupantų kolaborantais pradėjo siautėti po miestelius ir kaimus. Sovietai paskelbė jaunimo mobilizaciją į raudonąją armiją. Į ją mažai kas ėjo, todėl MGB represinės struktūros pradėjo tikrą terorą: plėšė ir kankino net visai niekuo dėtus žmones, degino sodybas, radę vaikinus, neišėjusius į raudonąją armiją, juos žiauriai mušdavo ir net žudydavo. Matydami tokį pragarą, žmonės pradėjo priešintis, o jaunuoliai ir net vyresnio amžiaus vyrai ėmė ginkluotis. Antanas Slučka Troškūnų miestelyje ir jo apylinkėse išplatino atsišaukimus, raginančius neiti į raudonąją armiją, ir kvietė jungtis į partizanų būrius. Organizuojant partizanus Troškūnų apylinkėse veikliausi buvo Antano artimieji ir draugai: broliai Stasys, Bronius ir Jonas Slučkos; Jonas, Albertas ir Vytautas Stanevičiai, Antanas Pasmokis, Povilas Tunkevičius, Steponas Jočys ir kt. Organizuotis besikuriantiems partizanų būriams daug padėjo laikinai apsigyvenę Troškūnų apylinkėse Antano Slučkos draugai, buvę Lietuvos kariuomenės karininkai: Vaclovas Girdenis, Augustas Paplovas, Antanas Malinauskas.

1945 metų sausio mėn. Troškūnų miške, netoli Rudžionių kaimo įvyko Troškūnų, Raguvos, Traupio, Kavarsko, Anykščių, Šimonių, Viešintų valsčių ir kai kurių kitų apylinkių partizanų susirinkimas. Buvo sukurta partizanų rinktinė, kurios vadu išrinktas Antanas Slučka - Šarūnas, o rinktinė buvo pavadinta Šarūno rinktine.

1947 m. balandžio-gegužės mėnesiais Šiaurės Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė Vytauto apygardai, buvo suformuota Algimanto partizanų apygarda, o jos vadu tapo Antanas Slučka-Šarūnas. Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. 1947-1949 metais Algimanto partizanų apygarda buvo pagrindinis Aukštaitijos partizanų junginys, kuriame laikėsi visa Šiaurės Rytų Lietuvos srities ginkluoto pogrindžio vadovybė, nuolat vyko svarbiausi Aukštaitijos partizanų vadų sąskrydžiai bei pasitarimai, apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“.

Tapęs Algimanto apygardos vadu A.Slučka-Šarūnas griežtai ir principingai reikalavo drausmės ir karinės tvarkos, dar būdamas rinktinės vadu, taip pat ir apygardos vadu vykdė karines partizanų pratybas ir teorinius užsiėmimus. Jam vadovaujant buvo užverbuoti vertingi partizanų informatoriai MVD ir MGB įstaigose. A.Slučka-Šarūnas aktyviai palaikė ginkluotojo pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo prie Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo.

Norėdamas turėti kuo daugiau informacijos bei žinių, reikalingų pasipriešinimo judėjimui, Šarūnas, kaip ir kiti Lietuvos partizanų vadai, buvo užmezgęs ryšius su Juozu Markuliu-Ereliu, kūrusiu legendinį „partizanų centrą“ Vilniuje. Tada A.Slučka-Šarūnas dar nežinojo, kad J.Markulis provokatorius, sovietinio saugumo infiltruotas į Lietuvos partizanų vadovybę.

1947 m. birželio mėn. pradžioje J.Markulis-Erelis atsiuntė Šiaurės Rytų Lietuvos srities partizanų vadui Jonui Kimštui kvietimą atvykti į Vilnių birželio 24 d. kartu atšvęsti Jonines. J.Kimštas atsisakė vykti ir pranešė J.Markuliui, kad Jonines partizanai švęs Šimonių girioje. Apie tai sužinojęs J.Markulis 1947 m. birželio 24 d. bandė suorganizuoti Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadų pasitarimą Šimonių girioje. Laimei, partizanų ryšininkai, pastebėję NKVD kariuomenės stambių dalinių (vėliau buvo sužinota, akcijoje dalyvavo apie 16 tūkstančių NKVD kariuomenės) judėjimą Šimonių girios link, ir perspėjo ten esančius partizanus, kurie spėjo pasitraukti ir išvengti skausmingų pasekmių. Nepasisekus J.Markulio provokacijai birželio mėn. Šimonių girioje, jis 1947 m. rugpjūčio mėn. organizuoja kita provokaciją - Algimanto apygardos vadą A.Slučką-Šarūną ir Vytauto apygardos vadą V.Kaulinį-Miškinį kviečia į Vilnių, į vadų pasitarimą. Jiems net specialiai atsiunčia automobilį. Atvykus į Vilnių vairuotojas pasiūlo jiems nakvynę. Partizanų vadams kilo įtarimas, kai juos apgyvendino labai prašmatniame kambaryje, todėl pasiruošė netikėtumams ir prigulė nenusirengę. Apie vidurnaktį pasirodė „dokumentų tikrintojai“. Uždegus kambaryje šviesą, Šarūnas šovė į lemputę ir pasinaudodami tamsa, abu partizanų vadai iššoko per langą iš antro aukšto. Dūžtančiais lango stiklais šarūnas susižalojo veidą. Pabėgęs kurį laiką gydėsi pas Vytauto apygardos Liuto rinktinės vadą Joną Morkūną-Viesulą (Šiaurį, Vėją). V.Kaulinis-Miškinis irgi sėkmingai pabėgo. Po šio įvykio šarūnui ir Miškiniui pasidarė aišku, kas iš tikrųjų yra J.Markulis-Erelis.

1949 m. rugsėjo mėn. Šimonių girioje įvyko Karaliaus Mindaugo srities partizanų padalinių vadų sąskrydis, organizuotas A.Slučkos-Šarūno iniciatyva. Šiame sąskrydyje buvo svarstomas pasirengimas sukilimui (jei susiklostytų tokios sąlygos) ir vyrų mobilizacijos detalės bei galimybės. Tai buvo paskutinis srities padalinių vadų pasitarimas, nes maždaug po mėnesio įvykusi tragedija ūmai sužlugdė srities vado šarūno ir jo ištikimų bendražygių planus.

Antaną Slučką-Šarūną sovietinis saugumas, infiltruotų agentų padedamas, bandė sučiupti ne vieną kartą.

Nuo 1948 m. gegužės Karaliaus Mindaugo srities partizanų štabo bunkeris buvo netoli Andrioniškio miestelio, Butkiškių vienkiemyje Jovaišų sodyboje. 1949 m. spalio 24 d. Vytautas Kučys (tikriausiai tas pats MGB dokumentuose minimas agentas Mikas) Ližų kaime susitikęs Algimanto apygardos partizanus Albiną Kubilių-Rūgštymą (Algimanto apygardos štabo ryšių skyriaus viršininką) ir Vytenio būrio partizaną Alfonsą Vildžiūną-Vijoklį. Jie abu žinojo, kur yra Karaliaus Mindaugo srities štabo bunkeris. V.Kučys partizanus Rūgštymą ir Vijoklį pakviečia pas savo tėvus ir atsivedęs į klojimą pavaišina degtine, į kurią buvo įdėta stiprių migdomųjų „Neptūnas 20“. Įmigusius partizanus perduoda Kauno MGB kareiviams, laukusiems V.Kučio tėvų gyvenamame name.

Žiauriai kankinami partizanai A.Vildžiūnas-Vijoklis ir A.Kubilius-Rūgštymas neatlaiko ir pasako, kur yra Karaliaus Mindaugo srities partizanų štabo bunkeris. 1949 m. spalio 27-os naktį Kauno MGB dalinys, vadovaujamas viršininko pavaduotojo papulkininkio Poginovo ir centrinės MGB 2-N valdybos 1-ojo skyriaus viršininko kapitono Dušanskio (1941 m. Rainių tragedijos organizatoriaus), atvyko prie Karaliaus Mindaugo srities partizanų štabo bunkerio.

Bunkeryje tuo metu buvo tik Antanas Slučka-Šarūnas ir jo žmona Joana Slučkienė-Neringa - partizanė, srities štabo sekretorė. Jie naikino štabo dokumentus.

Iš bunkerio pasigirdo kraupus granatos sprogimas. Būdami beviltiškoje situacijoje apsupti partizanai, sunaikinę štabavietėje turėtus dokumentus, susisprogdino. Kartu su Karaliaus Mindaugo srities partizanų vadu Antanu Slučka-Šarūnu 1949 m. spalio mėn. 28 d. žuvo ir jo žmona Joana Slučkienė-Neringa ir Juozas Jovaiša-Lokys. Jų palaikus amgebistai išvežė į Kauną, tačiau ir šiandien nežinoma jų palaidojimo vieta.

1997 m. gruodžio 22 d. A.Slučkai-Šarūnui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr.69 jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis (po mirties), o dekretu Nr.71 apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Kai šiandien, nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje susimąstai apie pokario kovotojų ryžtą, ištvermę, pasiaukojimą ir didvyriškumą, nesunkiai suvoki, kad jie paliko amžiną testamentą visai lietuvių tautai. Iš jo sklinda šviesa, suteikianti mums drąsos, jėgų ir stiprybės naujiems darbams ir žygiams.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (15)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ORAI: visoje šalyje be kritulių; oro temperatūra svyruoja nuo 1 laipsnio šalčio iki 3 laipsnių šilumos, hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, dieną žymesnio lietaus nenumatoma.
  • LAIMĖJO: Tenerifėje pasibaigusiame krepšinio Čempionų lygos varžybų finalo ketverto turnyre triumfavo Tenerifės „Iberostar“ komanda, kuriai atstovauja Marius Grigonis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar važiuojate apsipirkti į Lenkiją?

balsuoti rezultatai

Ar esate ėmę greitąjį kreditą?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -3    +1 C

   0   +2 C

 

   +1   +2 C

   +8   +11 C

  +12  +14 C

 

   +13  +14 C

    2-7 m/s

     1-6 m/s

 

      1-3 m/s

USD - 1.0930 PLN - 4.2224
RUB - 62.1061 CHF - 1.0831
GBP - 0.8447 NOK - 9.3243
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12