Šiomis dienomis teko peržiūrėti daug jubiliejų švenčiančio fotomenininko Antano Sutkaus nuotraukų. Keistas dalykas - žiūrint į jas, prapuola žinojimas, kad jos neabejotinai yra fotografo ir tikrovės akistatos rezultatas. Viena po kitos jos išnyra kaip realybės vaizdolapis, tarsi savaime atsispaudęs tekančio laiko ekranuose. Tarsi išsipildęs slaptas troškimas išvysti praeitį ne pro kažkieno uždėtus akinius.
Taip yra greičiausiai dėl to, kad tose fotografijose nėra nieko dirbtino, režisuoto, suvaidinto. Ir greičiausiai dėl to, kad tokių sutkiškų žmonių šiandien nė nebėra likę.
Šiomis dienomis peržiūrėjau galybę ir paties A.Sutkaus portretų, padarytų birželio 27-ąją, švenčiant 80 metų sukaktį ir padarytų anksčiau, gerokai anksčiau įkritusių į redakcijos ar interneto podėlius, ir pasidariau išvadą, kad jis minėtu aspektu labai panašus į andainykščius savo fotografijų personažus.
Tai, žinoma, joks atradimas.
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, per A.Sutkaus parodos „Vilniaus (re)kolekcijos“ atidarymą kalbėjo: „Ar įmanoma suprasti, išsiaiškinti, kaip Antanas Sutkus kuria savąjį meną. Daug buvo kalbintojų, visokiais būdais skatinusių jį atsakyti į šį klausimą, klausinėjau ir aš. Atsakinėdamas į kitus klausimus, Sutkus buvo ir būna iškalbingas, samprotauja plačiai, įlieja apibrėžimų. Tačiau į tą vieną klausimą atsako trumpai, - kad fotografuoja spontaniškai, intuityviai, veikiamas ne išmatavimų, o pasąmonės. Tokį atsakymą turime vertinti kaip pakankamą, kaip teikiantį galimybę suprasti, kad žmogus turi Dievo dovaną“...
Jubiliatą sveikindamas kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas dėstė, jog A.Sutkaus fotografija tarsi metafora: „Joje yra kažkas daugiau negu toje pačioje tikrovėje. Kažkas papildomo. Ir man atrodo, kad nuotraukose jūsų fiksuojamas laikas, žmonės, tikrovė persikelia į kitą lygmenį, iš kurio šią tikrovę galima pamatyti jau ir amžinybės aspektu. Jau ir iš amžinybės perspektyvos“...
Ministras užsiminė ir apie laimėtą kovą dėl Fotomenininkų sąjungos patalpų sostinės Gedimino prospekte - Turto bankas jas būvo įtraukęs į privatizuojamų objektų sąrašą ir ketino parduoti aukcione. Apie tai su didele širdgėla, užmiršęs jubiliejinius reikalus, pasakojo A.Sutkus birželio 22 dienos „Respublikoje“.
„Labai vertinu jūsų dovanotą „Steidl“ leidyklos albumą „Lietuvos planeta“ („Planet Lithuania“) ir jūsų įrašytą autografą „XX amžiaus linkėjimai“. Trumpas autografas, bet kai pradedi galvot, prasmė perkeltinė, ir ta prasmė iš tikrųjų yra XX amžiaus linkėjimai šiandienai. Šiandien pagalvojau, kad kova dėl kultūros taip pat yra prasmė. Šiandien abu kalbėjome Lietuvos radijuje apie Fotomenininkų sąjungos patalpas ir jūs sakėte, kad kas dvejus metus reikėdavo ginti Fotomenininkų sąjungą nuo uždarymo; dabar ją vėl reikia gint. Tokie yra perkeltiniai, bet tiesioginiai XX amžiaus linkėjimai: reikia vėl sutelkti jėgas, reikia suremti pečius ir vėl pakovoti. Jūsų patirtis, jūsų autoritetas padeda ir XXI amžiuje kultūros ministrui pakovoti dėl kultūros. Surėmę pečius mes galime ir toliau laimėti. Mes galime padaryti taip, kad kultūros sektorius išliktų, Fotomenininkų sąjunga toliau veiktų, kad jūsų XX amžiuje pradėto darbo XXI amžius neužbrauktų, o sugebėtų įvertinti.“
O jubiliejiniai A.Sutkaus metai tęsiasi. Be Nacionalinėje bibliotekoje veikiančios ekspozicijos, paroda „Tarp Ežerėlio miškų ir Zapyškio saulėtekių“ atidaryta liepos 1-ąją Raudondvario menų inkubatoriuje, nuo liepos 14 dienos M.Žilinsko galerijon Kaune kvies A.Sutkaus nuotraukos skaudžia genocido tema „Pro memoria“. Po Europą tebekeliauja paroda „KOSMOS“, Lietuvoje sutraukusi apie 32 tūkstančius žiūrovų.