respublika.lt
 

Ar akmenys moka juoktis?nuotraukos

2019 birželio mėn. 30 d. 07:39:35
Regina MUSNECKIENĖ, „Šiaulių krašto“ žurnalistė

Į šį klausimą teisingiausiai galėtų atsakyti prieš tris dešimtmečius amžinybėn iškeliavęs kelmiškis savamokslis skulptorius Juozas Liaudanskis, Kelmės kraštui palikęs akmens žymę, akmenyje įspaudęs šiltas ir gyvas kūrėjo pėdas.

×
nuotr. 4 nuotr.
Ritualas, kuriuo prasideda akmentašių simpoziumas: ant riedulio iškalami Juozo Liaudanskio inicialai

 

Jo sukurtos ir iki šiol tebegyvenančios akmeninės būtybės turi ne tik žmogaus pavidalą, bet ir sielą. Jos moka liūdėti ir juoktis, dirbti ir muzikuoti.

Prieš pradėdamas kalti skulptūrą Juozas Liaudanskis ilgai apžiūrinėdavo akmenį, paskui jį glostydavo, stuksendavo į jį plaktuku, priglaudęs ausį, akmens klausydavosi. Ir tik po kelių dienų, kai pavykdavo susitarti su akmeniu, imdavosi kalto ir įkvėpdavo jam gyvybę.

Išsivaikščiojo po Kelmę ir sustojo

Kelmės centrą puošia ne monumentai miesto įžymybėms ar istorinėms asmenybėms. Čia stovi skalbėjos figūrėlė, tarsi simbolizuojanti paprasto žmogaus, koks buvo pats skalbėjos kūrėjas, kasdienybę ir sunkų darbą. Netoliese - pulkelis akmeninių muzikantų, tarsi sakančių, jog šalia darbo reikia ir pasilinksminimų. O paėjus kokį puskilometrį link Kražantės ir senojo malūno, sustojęs paminklas rašytojui Broniui Laucevičiui-Vargšui, tarsi tariantis, jog žmogui reikia ir kūrybos.

Daug Juozo Liaudanskio yra Kelmėje! Kitoje Kražantės pusėje, šalia tilto, - skulptūra tankistams, kurie paskutiniąją karo dieną tą tiltą išsaugojo nuo susprogdinimo. Lietuvaitė. Knygnešiai. Akmeninės figūros, parimusios šalia mirusiųjų kapų...

Akmentašys skulptūroms įkvėpė gyvybę, ir jos apsistojo kiekviena savoje erdvėje.

Todėl, kai šiandien kyla diskusija, ar ne geriau būtų Juozo Liaudanskio pasekėjų per Kelmėje rengiamus akmentašių simpoziumus sukurtas skulptūras suvežti į vieną vietą ir įkurti skulptūrų parką, kuris garsintų Kelmę, akmens ženklus šiame krašte pastebėjęs simpoziumų pradininkas Arnas Arlauskas kategoriškas: „Suvežti skulptūras į vieną vietą būtų tas pats, kas suvaryti jas į kolūkį.“

Juozo Liaudanskio stebuklas

Kunigas Ričardas Mikutavičius sakė, jog Lietuvą garsina Arvydas Sabonis, o Kelmę - Juozas Liaudanskis. Matyt, mintyse turėtos jo skulptūrų parodos Maskvoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kur į kelmiškio savamokslio kūrinius lankytojai žiūrėjo nuostabos pilnomis akimis.

J.Liaudanskio sūnus Raimondas prisimena savo ir tėvo kelionę į Maskvą. Ten sąjunginėje parodoje buvo eksponuojamos J.Liaudanskio skulptūros. Tarp penkiolikos paviljonų Lietuvos buvo pats populiariausias. Lankytojai akmentašio klausė, kaip jis sugeba šias gyvas būtybes iš akmens išlaisvinti.

O skulptoriaus atsakymas buvo paprastas: „Viskas priklauso nuo kūrėjo. Jei žmogus bus gobšuolis, vertelga, intrigantas, pavyduolis, jei savęs neatiduos darbui, o pasaulį matys tik niūrių spalvų, jo kūriniai bus negyvi, netikri, be šilumos.“

Ir grįžęs iš Maskvos kelmiškis akmentašys nedaugžodžiavo ir savo pasiekimais nesipuikavo. Kraštiečių klausiamas apie parodą atsakydavo trumpai: „Akmenų daug“.

Rankų stebuklas ir minties mįslė, kurią užmena Juozas Liaudanskis, matyt, slypi itin jautrioje, didelėje ir imlioje paprasto kaimo vaiko sieloje, kai svajonė niekaip nebetelpa į galimybių rėmus.

„Nuo pat savo mažų dienų labai mėgau meną. Kai motina eidavo bažnyčion, prašydavau, kad ir mane tenai vestųsi, nuėjęs žiūrėdavau į pieštus ir iš skulptūrų dirbtus šventuosius, o parėjęs namosna, ganydamas karves, patsai juos dirbdavau iš medžio ar iš molio“, - dar gyvas būdamas prisiminimais dalijosi J.Liaudanskis, mylėjęs medžius, gėles, paukštelius ir sielodavęsis, kai kiti piemenys išdraskydavo paukščio lizdą.

Jukniškės kaimelyje, beturčių tėvų šeimoje, gimusį Juozą skaityti, rašyti ir skaičiuoti pamokė jo pusbrolis. Atitarnavęs kariuomenėje ir sukūręs savo šeimą, J.Liaudanskis, sekdamas savo senelio ir tėvo pavyzdžiu, pradėjo tašyti akmens paminklus. Iš pradžių sunkiai sekėsi. Paminklas ne iš karto išeidavo. Ilgainiui akmuo pradėjo pasiduoti. Skulptūromis jis pradėjo puošti ne tik kapines, bet ir Kelmės miesto erdves.

Ankstyvojo J.Liaudanskio kūrybos laikotarpio skulptūros dažytos aliejiniais arba bronziniais dažais. Savitos ir jo religinės tematikos Kristaus, Marijos, angelų skulptūros, kurios puošia antkapinius paminklus.

1988-aisiais skulptorius iš akmens išlaisvino paskutiniąją jam paklususią gyvybę paminkle kelmiškiui poetui B.Laucevičiui-Vargšui.

Paminklo atidengimo šventė sutapo su pirmuoju Kelmės sąjūdžio mitingu stadione, esančiu netoli paminklo. J.Liaudanskis nespėjo įgyvendinti dar vienos savo svajonės - iš akmens išlaisvinti Žemaičiuose populiarią asmenybę - svieto lygintoją Tadą Blindą.

Pamėgęs akmentašio darbą jis dažnai kartodavo, jog akmuo jį ramina. Net gulėdamas mirties patale jis mušė pagaliuką į pagaliuką, matyt, pasiilgęs akmens skambesio.

Todėl, kai Kelmės kultūros centre buvo įkurta ir Juozo Liaudanskio vardu pavadinta dailės galerija, skambėjo, taukšėjo ir kaukšėjo akmenukai. Tai buvo akmeniniai plojimai amžinybėn iškeliavusiam skulptoriui ir jo palikimui.

Akmuo suminkština širdį

„Kelmė akmenėja, bet kelmiškių širdys minkštėja“, - taip baigiantis 2017 metų akmentašių simpoziumui Kelmėje kalbėjo šiaulietis menotyrininkas Vytenis Rimkus, priminęs, jog akmenimi šį miestą paženklino praėjusiame amžiuje čia gyvenęs tautodailininkas akmentašys J.Liaudanskis.

Tęsdami J.Liaudanskio tradiciją, kelmiškiai surengė jau aštuonis akmentašių simpoziumus ir įkurdino apie 40 sukurtų skulptūrų įvairiose miesto erdvėse.

Kelmėje vykstantys akmentašių simpoziumai tapo unikaliu kultūros reiškiniu Šiaulių regione. Idėjos autorius - Kelmės kultūros centro direktorius A.Arlauskas, iš Žemaitijos gilumos atsikėlęs gyventi ir dirbti į Kelmę ir pastebėjęs prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą mirusio akmentašio J.Liaudanskio paliktus akmens ženklus.

„Kai pirmą kartą atvažiavau į Kelmę, pamatęs J.Liaudanskio skulptūras, pamaniau, jog Kelmė turi akmens žymę. Todėl pasiūliau tęsti akmentašystės tradiciją. Ji prilipo, nenunyko. Vadinasi, buvo reikalinga“, - mena A.Arlauskas.

Pirmasis akmentašių simpoziumas surengtas 2004 metais, minint 100-ąsias J. Liaudanskio gimimo metines.

Į Kelmę susirinkę akmentašiai darbuojasi kūrybinėse dirbtuvėse. Jie sukuria po skulptūrą, kuri pritaikoma kuriai nors miesto erdvei. Darbas simpoziumuose prasideda akmens apžiūrėjimu. Ant didžiausiojo akmens savo įrankiais akmentašiai iškala raides „J.L.“ - akmentašio J.Liaudanskio inicialus. Šiuo simboliniu įspaudu ir prasideda akmentašių kūrybinių dirbtuvių veikla.

Kūrybinį branduolį sudaro kiekviename simpoziume dalyvaujantys akmentašiai Kazys Bimba, Valdas Bandza ir Jonas Vaicekauskas.

2017 metais pirmą kartą akmentašių simpoziumas tapo tarptautiniu.

Akmens ženklus Kelmei kūrė ir paliko Jonas Vaicekauskas, Kazimieras Bimba, Valdas Bandza, Albertas ir Dalius Martinaičiai, Vidas Cikana, Remigijus Šležas, Linas Mockus, Paulius Daujotas, Arnas Arlauskas, Edvins Krūminš iš Latvijos ir Lauri Tamm iš Estijos.

Miestas, kuriame klaidžioja akmens sielos

Po kiekvieno akmentašių simpoziumo Kelmėje pagausėja akmens skulptūrų, kurios suteikia miestui unikalumo.

„Akmuo - tvirta, patvari medžiaga. Tačiau iš jo įmanoma sukurti emociją. J. Liaudanskis, prieš pradėdamas tašyti, apglėbdavo akmenį, jo pasiklausydavo, kad išgirstų emociją, kurią turi pavaizduoti. Akmenyje irgi yra dūšia. Ir Kelmė tampa unikaliu miestu, tiesiog pasigrobusiu idėją puoštis akmeninėmis skulptūromis“, - peržiūrėdamas per simpoziumus sukurtas skulptūras kalbėjo menotyrininkas V.Rimkus.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos pirmininkė Laima Kelmelienė sako, jog akmentašio amatas tampa vis retesnis. Dar mažiau tokių akmentašių, kurie atsiduoda kūrybai. Dauguma kuria tik antkapinius paminklus. Todėl ypač reikia gerbti tuos, kurie iš akmens kuria meną, įprasmina ne tik mirtį, bet ir gyvenimą, linksmus, o kartais susimąstyti verčiančius dalykus.

Kaip vieną iš savo darbų stilistika J. Liaudanskiui artimiausių pasekėjų L.Kelmelienė įvardija Albertą Martinaitį, kuris bendravo su J.Liaudanskiu, o jo skulptūros, kaip ir Liaudanskio, kuriamos primityviais įrankiais, nepasitelkiant šiandien populiarių elektros įrenginių, kurie akmenį raiko lyg duoną. Jo „Grybukai“ ir „Laimiukai“ puošia Kelmės miesto centrą. Prie knygyno - A.Martinaičio sūnaus Daliaus kurta skulptūra.

Kelmėje rengiami akmentašių simpoziumai prasmingi ne tik galutiniu rezultatu, kai skulptūros „nutūpia“ į miesto erdves, bet ir šio amato propagavimu, akmentašių bendryste, kūrybos procesu.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Kaip manote, ar mažos mokyklos ugdo pašalpininkus?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

 +9 +11 C

 

 +2 +4 C

+15 +17 C

+15 +17 C

 

 +11 +12 C

1-6 m/s

 0-5 m/s

 

0-3 m/s

 

USD - 1.1030 PLN - 4.3575
RUB - 70.3933 CHF - 1.0942
GBP - 0.8823 NOK - 9.9423
reklama
Ūkis