Aleksandro Macijausko dangus ir pragaras

„Visais laikais žmogų labiau domino pragaras negu rojus. Kas yra rojus? Amžinas, nekintantis dalykas. O štai pragaras - žmonijos pažangos simbolis. Pažanga visada ateina per dramą“, - šie kauniečio fotomenininko Aleksandro Macijausko, kuriam gegužės 16 dieną sukaks 75-eri, žodžiai bene geriausiai apibūdina jo neramų ir visokių įvykių prisodrintą gyvenimą. Šis žmogus iš tiesų nusipelnė ramaus gyvenimo užutekio Kauno priemiestyje, o prisiminimai gyvena šūsnyje jo įamžintų akimirkų.

A.Macijausko jubiliejui skirta fotografijų paroda, pavadinta „Vinys“ su paantrašte „(As)meniška retrospektyva“, trečiadienį atidaryta Kauno A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Ją surengė jaunas fotografas, fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ iniciatorius Mindaugas Kavaliauskas. O tai, kad fotografijos korifėjaus kūrybinis palikimas svarbus jaunimui, Aleksandrui ypač glosto širdį. Tad tai, kas pernelyg asmeniška ir kartu meniška, verta pamatyti. Mums pasisekė apsilankyti pas žmogų, kuris sovietmečiu vienas pirmųjų pralaužė geležinę uždangą ir pradėjo Lietuvos fotografijos meno pripažinimo pasaulyje epopėją.

Laiko ratas sukasi

Pats A.Macijauskas yra perėjęs visus devynis pragaro ratus. Apie tai atvirai prisipažįsta jis pats. Tai žino ir jo artimiausi bičiuliai, tos pačios fotomenininkų kastos žmonės, tai žinojo ir legendinis fotografijos kritikas ir Aliaus (taip vadina A.Macijauską bičiuliai) draugas Skirmantas Valiulis, kurio įžangos žodžiai svariai ir netradiciškai kalba apie menininką jo išleistuose reprezentaciniuose albumuose. Tad ką tik parašytum apie šį nepaprastos biografijos žmogų, tai neatspindės jo „šelmiško“ charakterio. Apie jo gyvenimą galima būtų parašyti nuotykių romaną su pikantiškomis detalėmis arba sukurti kino filmą. Jis galėtų būti ir apie meilę, jo ištikimą gyvenimo palydovę ir mūzą žmoną Nijolę, su kuria susipažino šokiuose, apie jo įnoringa dama pavadintą fotografiją, apie ypač pamėgtas keliones su žmona ir vaikais po Lietuvą, fotografuojant miestų ir miestelių turgus, bažnyčias, kapines, apie susitikimus su paprastais kaimo žmonėmis, riziką, kuri jį lydėdavo gaudant įdomesnes akimirkas demonstracijose ir šventėse, ir t.t. Visokias jam nutikusias istorijas Aleksandras gali pasakoti valandų valandas. Tad pirmyn, dokumentininkai!..

Paskiausias fotomenininko išleistas albumas „Ratas. Fotografijų rinktinė“, kurio viršelį ir puošia legendinė nuotrauka „Ratas“, darkart sugrąžina mums pačias įdomiausias, neišsemiamas bene įdomiausių jo ciklų „Lietuvos turgūs“, „Veterinarijos klinikoje“, „Demonstracijos“ ir kt. akimirkas. Pasak Aleksandro, ir dabar kaimo turguose gali pamatyti panašių vaizdelių, tad kartais pravartu prisiminti, kad nauja yra užmiršta sena. Tik štai fotografavimo technika yra pasikeitusi. Spalvotos nuotraukos akina ieškoti naujų sprendimų ir temų. „Fotografas turi jausti kaip šuo, - šmaikštauja pašnekovas. - Svarbiausias dalykas menininkui buvo ir bus intuicija, tai akcentavo ir filosofas Henris Luisas Bergsonas, nes nieko per jėgą neišmoksi“.

Kasdienybė ir šventės

Mėgstantis ironiją, humorą ir kartais iš savęs pasišaipyti A.Macijauskas kritikuoja tuos, kurie mano, kad menas yra vien tik grožis. „Menas dažnai yra antigrožis, - kalba jis. - Visas pasaulis taip sukurtas, kad gyvenimas yra ne vien gėlytės ir žydintys sodai, bet ir pilka kasdienybė, kuri daug ko žmogų išmoko“. Todėl A.Macijauskas džiaugiasi, kad fotografo karjerą jis pradėjo dienraštyje „Vakarinės naujienos“, ten dirbo šešerius metus. Gyvenimą matydavo nepagražintą. Vieną dieną fotografuodavo sudėtingas operacijas ar kokius nusikaltėlius, o kitą dieną - absurdo komediją - socialistinio lenktyniavimo pirmūnus: „Vyresnioji karta prisimena tokį šūkį: „Penkmetį per dvejus metus!“ Tai štai, nuvažiuoju aš į vieną Kauno gamyklą ir fotografuoju maskvietės Pletniovos sekėją. Klausiu tos darbščiosios bitelės, kodėl ji pasišovė daugiau padaryti negu kitos. Ir išgirstu netikėtą atsakymą: „Turiu penkis vaikus ir mes statomės namą, tai man labai reikia pinigų“...

Laimingas žmogus

Save Aleksandras laiko laimingu žmogumi. „Ir avarijų turėjau žiaurių - likau gyvas, ir skendau Nemune, bet nepaskendau, ir Kauno gaujų mūšiuose, kuriuose badydavosi peiliais, dalyvavau... Kažkas saugojo. Gal mama ar tėtis iš ten, aukštai. Bet gyvenime man sekėsi, nes sutikau šaunių žmonių, - kalbėjo gyvenimo vėtytas ir mėtytas fotografijos korifėjus. - Galima skyti, niekas dėl manęs, kai buvau ilgą laiką Fotomenininkų draugijos Kauno skyriaus vadovu, nuoskaudos už ančio nenešiojo. Tiesa, kai kas yra mane apšmeižęs, kad neva aš sovietmečiu neleisdavau parodose rodyti kryžių. Nesąmonė, tiek visur esame kryžių parodę. Priešingai, Kaune rengiamose parodose rodydavome ne tik kryžius, bet ir altorius... Ką darysi, vadovams visada už ką nors kliūva“. Bet už tai, kad kieto ir atkaklaus vadovo pastangomis išsaugota nuo mafijozų kėslų senamiesčio širdyje esanti fotografijos meno galerija, dėkingi ne tik fotomenininkai.

O tos legendos, kad viskas blogai buvo tada, o dabar dar blogiau, prie A.Macijausko nelimpa. Visi tie dejavimai, pasak jo, eina dar nuo antikos laikų: „Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją, tai visais laikais buvo keikiama valdžia, vyravo tos pačios žmogiškosios ydos, buvo niurzglių ir optimistų. Aš save laikau optimistu, nes tikiu, kad Lietuva buvo ir bus“.

Trumpai apie fotomenininką

Gimė 1938 m. gegužės 16 d. Kaune.

Tėvas, vietinės rinktinės karys, sušaudytas, motina buvo ištremta į Sibirą. Vaikystėje augo pas senelius, patyrė vargo.

1962 m. baigė vidurinę mokyklą, savarankiškai studijavo filosofiją.

1967-1979 m. dirbo fotografu dienraštyje „Vakarinės naujienos“.

1969 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno (LFM) draugiją.

Nuo 1973 m. LFM draugijos atsakingasis sekretorius Vilniuje, po metų - Kaune, o nuo 1978 m. - Kauno skyriaus pirmininkas, įkūrė fotografijos meno mokyklą.

Parodos ir apdovanojimai: Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1995 m.), surengė parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Paryžiuje, Niujorke, Briuselyje, Berlyne, Londone, Tokijuje ir kt. Už originalias ir savitas nuotraukas pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų.

Fotoalbumai: „Mano Lietuva“ (1991 m., išleistas Londone), „Kaimo turgūs“ (1992 m.), „Gyventi“ (1997 m.), „Fotografijų rinktinė“ (2003 m.), „Atmintis: kelias į tylą“ (2006 m.), „Fotografijų rinktinė. Paskutinė knyga“ (2007 m.), „Fotografijų rinktinė. Ratas“ (2010 m.).