respublika.lt

A.Krištopaitis - vėtrų nepalaužiamas ąžuolas

(0)
Publikuota: 2011 kovo 05 08:30:32, Danielius Balčiūnas
×
nuotr. 4 nuotr.
PARALELĖ. Antanas Krištopaitis mėgo piešti po Lietuvą išsibarsčiusius senuosius ąžuolus, kurie tapo tarsi jo gyvenimo simboliu

Dažnas šiaulietis, praeidamas pro Vytauto gatvės 213-ąjį namą, stebi keistą reginį: kasdien lygiai vienuoliktą valandą didelis būrys balandžių ima neramiai skraidyti ties to namo arka, tarsi ko laukdami.  Mat čia daug metų būtent tuo laiku pasirodydavo žmogus, nešinas lesalu. Paukščiai jį linksmai pasitikdavo, sukdavo aplinkui ratu, tūpdavo jam ant pečių, kepurės, lesalą barstančių rankų...

Bet tas geraširdis žmogus, gyvenęs virš arkos, jau kuris laikas nebeišeina. Ir ne paukščiams suprasti, kad jis, dešimtmečiais tvėręs kalėjimų ir tremties kančias, išlikęs, grįžęs į gimtąjį kraštą ir dar spėjęs ne tik išlieti meilę jiems - dangaus paukščiams, bet ir atiduoti brangų savo talento turtą Tėvynei, sulaukęs jau drūtoko ąžuolo (juos, lyg savojo gyvenimo simbolius, taip mėgo piešti) amžiaus, su jais matytis jau neturi galimybių.

Ąžuolų amžininkas

Tai šalyje plačiai žinomas dailininkas Antanas Krištopaitis, dėl sveikatos savo dienas jau leidžiantis medikų priežiūroje (šią gegužę jam sukaks 90 metų).

Kiekvieną kartą, kai imu į rankas šio didelio talento (savamokslio!) dailininko spalvingų darbų albumus (“Lietuvos medžiai” - per 150, “Lietuvos bažnyčios” - apie 700, “Lietuvos malūnai” - per 200 piešinių), nesiliauju stebėjęsis, kiek daug gali padaryti vienas (net ir dvasiškai bei fiziškai ilgus metus kankintas!) žmogus, atkakliai eidamas paskui savo talento kelrodę žvaigždę! Kiek tam reikėjo pasiaukojimo, kantrybės, vilties, jėgų ir laiko!

Sakoma, kad iškilios asmenybės, kokį amžių benugyventų, nesugeba parašyti ar papasakoti platesnės savo biografijos. Matyt, tai dėl vidinės nuostatos, kad žmogaus buvimas šiame pasaulyje turi būti nusakomas darbais.

Vienas tokių yra ir Antanas Krištopaitis. Iškilus būtinybei nusakyti savo gyvenimą, jis pasitenkina kukliu eilučių skaičiumi:

“Gimiau 1921 metų gegužės 21 dieną Valdomų kaime, Gruzdžių valsčiuje. Pradines klases lankiau Valdomuose ir Gruzdžiuose. Jas baigęs, įstojau į Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją. 1941 metais buvau areštuotas ir devynis mėnesius praleidau Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. Jau antrąją prasidėjusio karo dieną buvau išvežtas į Staros Rusios kalėjimą. Frontui artėjant, išsiųstas į Gorkio miesto centrinį kalėjimą. 1943 metais nuteistas 10 metų ir išvežtas į Gorkio srities lagerį Unžlagą. Pasibaigus bausmei, pagal naują įsakymą, vėl siunčiamas į tremtį, po mėnesį ar du apsistojant Kirovo, Sverdlovsko, Novosibirsko, Krasnojarsko kalėjimuose. 1953 metais išduodamas pasas, bet grįžti į Lietuvą nepatariama. Išvykau į Ulan Udę, kur operos ir baleto teatre dirbau dailininku dekoratoriumi. Tik po 18 metų, 1959-aisiais, grįžau į Šiaulius. Čia pavyko įsidarbinti Šiaulių dramos teatre vyresniuoju dailininku dekoratoriumi. 1981 metais išėjau į pensiją”.

Kas už tų lakoniškų eilučių?

Kas slypi už žodžių “tremtis”, “kalėjimai”, “lageriai” - Lietuvos žmonėms aiškinti nereikia, kaip ir to, už kokius “baisius nusikaltimus” dar nepilnamečiai mūsų besimokantys vaikai, jaunuoliai staiga tapdavo “verti” net mirties bausmės ar kalėjimo kone iki gyvos galvos. O ir keliolikos metų bausmę atlikusiems grįžti į savo kraštą nebuvo leidžiama. Tokį kančių kelią nuėjo ir gimnazistas A.Krištopaitis.

Apie tai, kuo užkliuvo okupantams, jis nemėgo ir grįžęs kalbėti. Tačiau tie nepelnytos kančios metai ir šiandien, kaip ir daugeliui kitų tokio likimo žmonių, tebenuodija jam širdį. Bet tokio žymaus žmogaus, koks šiandien yra šis savo talentą ir gyvybę išsaugojęs dailininkas, gyvenimas visuomenei vis viena yra žinomas. Pasakojama, kad jis buvęs berniukų gimnazijoje gabus mokinys. Ypač mėgęs piešti. Tuo džiuginęs piešimo mokytoją Petrą Aleksandravičių (vėliau tapusį Vilniaus dailės akademijos profesoriumi). Kiek teko nugirsti, panaudodamas savo neeilinius gebėjimus, prieškario metais Antanukas nupiešė... taiklų, daug juoko sukėlusį politinį šaržą - jis buvo “įvertintas” dešimčia metų kalėjimo, dar šešeriais metais tremties, paskui - dar draudimu grįžti Tėvynėn! Iš tikrųjų, toks talento “įvertinimas” - ne kiekvienam piešiančiam!

Kaip daigas pro asfalto plyšį

Sakoma, kad tikras talentas niekur nedingsta. Jis, kaip žolės daigas, prasikala net pro asfalto plyšį, randa sau terpę, susikuria nors ir menkiausias sąlygas vešėti. Dailininkas irgi negali įkalinti nei savo fantazijos, nei įdėmaus matymo, nei pieštuką ar teptuką valdančios rankos.

Antanas piešė ir lageryje. Jis prisimena, kaip likimo draugai, rašydami laisvėje likusiems giminėms ar draugams laiškus ir neturėdami jokių savo nuotraukų, prašydavo bičiulį bent piešinyje pavaizduoti, kaip jie atrodo. Daug tokių eskizų iškeliavo ir Lietuvon. Kaip vėliau prasitarė dailininkas, gal jie ir buvo paskata piešti... autoportretus - Atgimimo metais Šiaulių mokytojų namuose surengtoje jo autoportretų parodoje išsirikiavo net 60 eksponatų! Aplankęs tą parodą, Šiaulių universiteto profesorius menotyrininkas eksponatus taip įvertino: “Tai unikali ekspozicija, reiškinys, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą!”

Nuo pražūties išgelbėjo... teptukas

Nelaisvėje Antanas piešė ne vien draugų portretus. Matydami jo nepaneigiamus gebėjimus, prašydavosi piešiami ir tie, kurie saugojo jų nelaisvę. Jis ir piešė. Jam buvo svarbu bent gauti medžiagos savo rankai ir talentui tobulinti. Klusniai piešė užsakymus - šūkius, plakatus.

Šimtatūkstantiniame lageryje buvo patyrusių aktorių, muzikų, dailininkų, mokslininkų. Tie išsilavinę žmonės ir vergiškoje lagerių aplinkoje išsiskirdavo kaip šviesuliai nelaimėlių miniose. Jie kūrė spektaklius, patys piešė dekoracijas, vaidino, grojo, dainavo. Į tokius darbus įsitraukė ir A.Krištopaitis. Todėl ir šiandien su karčia šypsena sako, kad jį nuo pražūties išgelbėjo... teptukas.

Lageryje buvo įkurti dailės, tapybos cechai, kuriuose, atleisti nuo daug sunkesnių fizinių darbų, triūsė menininkai. Be kitų užduočių, jiems būdavo pavedama daryti žymių rusų dailininkų darbų kopijas. Antanui tai vėl buvo gera praktika. Tačiau darbdaviams rūpėjo ne meistrų kvalifikacija, o darbo sparta. Buvo nustatytos darbo normos: per 3 dienas - 2 kopijos vienam dailininkui. “Aišku, mes stengdavomės, kad kopijos kokybė būtų gera, kuo mažiau skirtųsi nuo originalo, nes jos būdavo tiražuojamos ir parduodamos. O planui vykdyti sugalvojome “racionalizaciją”. Pavyzdžiui, piešdami kokią Isako Levitano paveikslo kopiją, pasitiesdavome medžiagas kokie šeši! Ir visi atskiras paveikslo detales piešdavome kartu, kiek galima vienodžiau.Taip planą įvykdydavome kur kas sparčiau”, - pasakojo Antanas šypsodamasis, bet kartu pripažindamas, kad ta praktika ceche tarp žymių dailininkų jam buvo puiki mokykla. Tai čia jis išmoko piešti teatrui dekoracijas. Tai jam pravertė dirbant dailininku dekoruotoju. Šiaulių dramos teatre per 25 darbo metus jis dekoravo daugiau nei 120 spektaklių!

Čia mano namai...

Štai kiek to teptuko (kažkada padėjusio išlikti) savininkas suguldė lakštų jau į išleistus albumus, žvelgdamas į gimtąjį kraštą mylinčiomis akimis, širdimi jausdamas, kas turėtų likti be galo brangu kiekvienam lietuviui. O kiek jų, tų lakštų, išliks krašto istorijai iš pusantro šimto jo akvarelių tema “1863 metų sukilimo takais!” Apie 12 šių akvarelių rasime Tėvo Stanislovo Paberžėje (Kėdainių r.) įkurtame šio sukilimo muziejuje. Arba piešinių cikle “Lietuvos kariai” (Atgimimo pradžioje teko lankytis šia tema surengtoje personalinėje dailininko parodoje Vilniuje). Juk žmonių pasaulyje viskas keičiasi, nyksta. Ne tik atmintis. Ir daiktai, objektai. Daug gali sunaikinti ne tik šimtmečiai, bet ir dešimtmečiai, net... viena diena ar naktis (kaip Labanoro bažnyčią!). Apie tai kalbėjo dar Atgimimo metais surengtoje savo darbų ciklo “Lietuvos bažnyčios” parodoje A.Krištopaitis, apgailestaudamas, kad dar daug senų, teptuko vertų objektų neįamžinta, o ir kai kurių jo pieštų jau nebėra.

Šiandien veltui bandyčiau skaičiuoti, kiek kartų prie tų objektų su Antanu keliavome mano automobiliu. Aptikę, aprašę, nupiešę naujai atrastą objektą, jį ir “pakrikštydavome”. Štai netoli Šiaulių, Vabalickių kaime, aptikę nežinia kokį amžių skaičiuojantį, smarkiai žaibų apkapotą, tik keliomis šakomis žaliuojantį ąžuolą, savo išgyvenimais panašų į mūsų šalį, mes pavadinome “Lietuva”. O juk  dažnas medelis buvo sodintas pažymint svarbias vietoves, įvykius, o ir gimtąsias sodybas, kurias dažnas jų savo amžiumi pragyveno, išlaikė atminimą naujoms kartoms. Manau, tokiais momentais ne vieno galvoje suskamba gimtųjų namų išsiilgusių jūreivių graudžios dainos žodžiai:

“Čia mano namai,
Nepraeikit tylėdami...”
Nepraeikit!..  Prisiminkite čia gimusius, gyvenusius, kūrusius, kentėjusius, iškeliavusius svečion šalin, negrįžusius iš tremties ar iš jūros...

Dieve duok visiems tiek spėti!..

Taip mūsų kelionėse dailininkui Antanui padėjau surasti piliakalnius, koplytstulpius, senutes bažnyčias. Dažnai pagalvoju: gal medžių piešimo startas ir įvyko tada, kai kartą nuvežiau jį prie dviejų pušų, suaugusių tarpusavyje... bendra šaka!

- Koks retas gamtos kūrinys - stebuklas! Susiėmė rankomis! - stebėjosi jis.

- Lyg mes, Pabaltijo tautos, kovojančios dėl Nepriklausomybės, - pridūriau.

“Gerbiamas Danieliau! Mes daug keliavom, daug nupaišėm, bet... nesuspėjom... Yra daug daug likusių!” - 2007 metais dovanodamas man dar vieną akvarelę, užrašė A.Krištopaitis.

“Nespėjome?.. Duok Dieve, kad bent dešimtadalis Lietuvos žmonių sukurtų Lietuvai tiek, kiek sukūrei pats, nuėjęs tokį pažeminimo ir kančių kelią, Antanai Krištopaiti!” - pagalvojau, perskaitęs dedikaciją.

Būtų galima daug įdomaus papasakoti apie kiekvieną šio dailininko akvarelių ciklą. Bet jis pats, baigęs tik “gyvenimo akademiją”, Šiaulių miesto garbės pilietis, uolus kraštotyrininkas, priimdamas Pelikso Bugailiškio premiją, kukliai tepasakė:

- Dirbau tai, kas, kaip man atrodė, būtų naudinga Lietuvai.

Tą patį šis nenuilstantis menininkas pakartojo 2007-aisiais, kai Lietuvos prezidentas jį apdovanojo ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiumi.

 

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s