Krekenavos šiauliai Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos sutiktuvėse. Antros eilės viduryje sėdi Krekenavos šiaulių būrio vadas Antanas Kiaunė. 1928 m. birželio 20 d.

Iš gausių to meto lietuvių šeimų Tėvynės ginti išeidavo net po kelis brolius. Pasižymėję Nepriklausomybės kovose, vėlesniais metais šie žmonės aktyviai dalyvavo patriotinių organizacijų veikloje, o prireikus vėl stodavo ginti Tėvynės. Vienas puikiausių pavyzdžių - brolių Kiaunių šeima iš Panevėžio krašto. Broliai Antanas ir Jurgis Kiaunės gimė gausioje Onos ir Stasio Kiaunių šeimoje. Joje augo penki broliai Jurgis, Antanas, Juozas, Vladas ir Ipolitas, seserys Agota ir Eugenija. Broliai Jurgis ir Antanas Kiaunės pasižymėjo 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovose. Vėlesniais metais visi Kiaunių šeimos broliai dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.

Jurgis Kiaunė gimė 1896 m. lapkričio 13 d. Kėdainių apskrityje, Surviliškio valsčiuje, Bučionių kaime. Mokslus pradėjo gimtajame kaime slaptoje J.Klimo mokykloje - ten pramoko skaityti ir rašyti. Vėliau mokėsi Krekenavos rusiškoje pradžios mokykloje, iš jos persikėlė į Panevėžio keturklasę progimnaziją, ją baigė 1915 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima neteko tėvo, tad Jurgiui Kiaunei teko rūpintis ūkiu. Karo audra išsklaidė Kiaunių šeimą, ir Jurgis atsidūrė Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos vietovėse. 1919 m. sausio 8 d. stojo savanoriu į Panevėžio srities apsaugos būrį. Sausio 13 d. žvalgyboje ties Kolupių kaimu netoli Kėdainių buvo sunkiai sužeistas. Jurgis Kiaunė - pirmasis sužeistas Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. kovo 10 d. Jurgis Kiaunė įstojo į Karo mokyklą, birželio mėn. paskirtas į Karo mokyklos raitelių skyrių. To paties mėnesio 27 d. paaukštintas į puskarininkius. 1919 m. liepos 6 d. baigė Karo mokyklą ir gavo pirmą karininko „karužos“ laipsnį. Tarnavo Pirmajame husarų pulke, 1919 m. rugsėjį-1920 m. sausį dalyvavo mūšiuose su Raudonąja armija. 1920 m. birželį-1921 m. liepą dalyvavo kariniuose susirėmimuose su lenkais. Mokėjo lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. 1925 m. paleistas į atsargą.

1923 m. balandžio 23 d. įvyko pirmasis Lietuvos laisvės kovų invalidų suvažiavimas. Jam pirmininkavo Jurgis Kiaunė. Suvažiavimo metu buvo įkurta Lietuvos karo invalidų Vyčių brolija, išrinkta valdyba, jos vicepirmininku tapo Jurgis Kiaunė. 1926 m. jis dalyvavo steigiant Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą, tais pačiais metais išrinktas į šios sąjungos valdybą (buvo valdybos vicepirmininku). 1922-1924 m. mokėsi Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, vėliau baigė teisės mokslus Lietuvos universiteto Teisės fakultete, dirbo specialiuoju referentu Švietimo ministerijoje. Jam buvo pavesta steigti specialiąsias mokyklas. Įsteigė pirmąją keramikos mokyklą ir aukštesniąją prekybos mokyklą - pastarojoje kurį laiką direktoriavo. Jurgis Kiaunė aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, apdovanotas Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinais, Latvijos nepriklausomybės medaliu, Savanorio ir Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais. Jam taip pat suteiktas Rygos miesto garbės piliečio vardas. Pirmosios sovietų okupacijos metais iš valstybės tarnybos atleistas, nacių okupacijos metais dirbo teisme. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė iš Lietuvos. Kurį laiką gyveno Vokietijoje, studijavo teisę Miuncheno universitete, dalyvavo steigiant Lietuvių gimnaziją, administravo vairuotojų kursus, Hanau pabėgėlių stovykloje įsteigė kooperatyvą. 1946 m. liepos mėn. dalyvavo suvažiavime, kuriame nutarta atgaivinti Lietuvos laisvės kovų invalidų draugiją, ją pavadinant Lietuvių tremtinių karo invalidų sąjunga. Šios sąjungos vicepirmininku išrinktas Jurgis Kiaunė. Nuo 1949 m. gyveno JAV, Niujorko Bruklino rajone, aktyviai reiškėsi Amerikos lietuvių bendruomeniniame gyvenime, 1950 m. Filadelfijoje dalyvavo atgaivinant Lietuvos laisvės kovų invalidų draugiją. Rašė straipsnius išeivių spaudoje, buvo aktyvus „Kario“ žurnalo bendradarbis, dalyvavo karių veteranų veikloje, buvo šios draugijos Ramovės garbės narys. Mirė 1983 m. vasario 5 d.

Antanas Kiaunė gimė 1901 m. birželio 10 d. 1920 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Krekenavos šaulių būrį. 1920 lapkričio 5-ąją išvyko į Švenčionių kraštą kovoti su įsiveržusiais į Vilniaus kraštą lenkais. Lapkričio 18 d. pateko į lenkų nelaisvę. Iš jos pavyko pabėgti. Nepriklausomybės metais Antanas Kiaunė tapo Krekenavos 76-ojo šaulių būrio vadu. Panevėžio XII Šaulių rinktinės vadas vyr. ltn. Petkevičius 1926 m. charakteristikoje rašė, kad Antanas Kiaunė yra ištikimas, sąžiningas šaulys, supratingas pilietis. 1926 m. vedė Stefaniją Peleckaitę. 1931 m. birželį už nuopelnus Šaulių sąjungai Antanas Kiaunė apdovanotas Šaulių žvaigžde.

1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija skaudžiai palietė Kiaunių šeimą: motina Ona Kiaunienė ir Antano Kiaunės žmona su vaikais 1941 m. buvo ištremti į Sibirą. Prasidėjus SSRS ir nacistinės Vokietijos karui, 1941 m. birželį Antanas Kiaunė įsiliejo į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekusių Birželio sukilimo dalyvių gretas. Buvo vienas aktyviausių Birželio sukilimo dalyvių Krekenavos miestelyje, vadovavo atskirai sukilėlių grupei. 1941 m. birželio 23 d. žuvo Krekenavos miestelyje per susišaudymą su sovietų okupantais. Kartu žuvo ir sukilimo dalyvis Antanas Kulikauskas. Abu iškilmingai palaidoti Krekenavos kapinėse, jiems pastatyti paminklai.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Nacionalinių vertybių rinkimai 2011"