Netikėtas Marijono Giedrio skambutis į redakciją. Žinomas režisierius (“Vyrų vasara”, “Herkus Mantas”, “Perskeltas dangus”, kt.) be apylankų pareiškė: “Atvažiuokite, papasakosiu, kaip buvo išvogti “Žalgirio” pinigai”. Turėjo galvoje Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtą istorinį filmą “Žalgiris - geležies diena”. Visuomenei jau seniai buvo aišku: kelerius metus pūstas patriotinis burbulas subliūško, paskleisdamas negerą kvapą, primenantį tą, kuris liko po VEKS ir Lietuvos tūkstantmečio...

M.Giedrys, sužlugdyto filmo konsultantas, savo namuose laukė ne vienas - su scenarijaus autoriumi rašytoju Juozu Marcinkevičiumi.

- Taigi jau kelintą kartą, prisidengdami kultūra, užlipome ant to paties grėblio. Nuo ko viskas prasidėjo?

M.GIEDRYS: Dar 2006 m. Kultūros ministerija paskelbė istorinio filmo projektų konkursą. Jame dalyvavo 10 režisierių: Jonas Vaitkus, Algimantas Puipa, Šarūnas Bartas, Raimundas Banionis, kiti. Atrinkti du projektai - Barto “Margiris” pagal Mariaus Ivaškevičiaus scenarijų ir Banionio “Broliai, įveikę Europą”.





J.MARCINKEVIČIUS: Monopjesę tokiu pavadinimu kadaise buvau įteikęs Donatui Banioniui, tikėdamasis, kad jį sudomins Jogailos vaidmuo. Jis, karalius, sėdi mūšio lauke ir apmąsto dramatiškus įvykius. Tą pjesę perskaitė Raimundas Banionis ir paprašė padaryti scenarijų istorinio filmo projekto konkursui.






- Kodėl galiausiai apsistota prie Banionio ir jūsų projekto?

J.MARCINKEVIČIUS: Laimėjo Žalgirio tematika. Nenumaldomai artėjo 600-osios mūšio metinės.

- Mariau, ką apie scenarijų pasakysite jūs, pakviestas būsimo filmo konsultantu?

M.GIEDRYS: Tematika buvo labai svarbi. Vytauto ir Jogailos santykiai, Lietuvos krikštas, Žalgirio pergalė. Ilgai negalėjau išsireikalauti scenarijaus. O kai galų gale gavau, pamačiau, ko nesitikėjęs. Pagrindinis herojus - nebe Jogaila, o vokiečių riteris Markvardas, kuris pasakoja tai, ką patyręs. Beje, šiek tiek pažinojęs Vytautą. Buvo ten ir “muilo linija” - meilės istorija tarp Markvardo ir Vytauto žmonos tarnaitės...

J.MARCINKEVIČIUS: Negalėjau patikėti savo akimis. Rašau Banioniui (su juo gali susisiekti tik elektroniniu paštu, nes vis kažkur išvykęs): Raimundai, jei nenori su manimi dirbti, nedirbk, bet muilo operos mano pavarde nebus. Beje, ant scenarijaus jau ne tik mano pavardė, atsiradusios dar dvi - paties Banionio ir kažkokio Daškaus, kurio akyse nesu matęs. Šiurkščiausias autorinių teisių pažeidimas. Toliau - dar gražiau. Tų “bendraautorių” atsiranda visa puokštė. Be Daškaus sūnaus - Daškus tėvas, kažkokia Gancevskaitė...

Kreipiuosi į Kultūros ministerijos Autorinių teisių skyrių. Šis paprašo Banionio ir jo prodiuserio Arūno Stoškaus bendraautorystės sutarčių. Aišku, jie neturi, pasiima nedarbingumo pažymėjimus, vilkindami laiką.

- Kokia prasmė vilkinti?

J. MARCINKEVIČIUS: Tikėjosi mane nupirkti. Stoškus su savo administratoriumi Kęstučiu Petruliu atvažiavo pas mane ir paklojo ant stalo 20 000 litų. Smulkių kupiūrų pundeliais - kad atrodytų daugiau. Kad pripažinčiau bendraautorystę su man nepažįstamais asmenimis.

M.GIEDRYS: Pasirašyti tai bendraautorystei įkalbinėjo ir Kultūros ministerija: pasirašykit - kitaip nebus filmo! O kai paprašiau parodyti tą autorių kolektyvo dar kartą patobulintą scenarijų, Banionis nustebo: kam jis jums - jūs nieko bendro su juo neturite...

J.MARCINKEVIČIUS: Toliau - dar įdomiau. Bendraautorystės sutartis su manimi vis dėlto atsiranda - be mano žinios. Parašas suklastotas ir tik paskutiniame puslapyje, nors turi būti pasirašyti visi.

- Ir visa tai - po Kultūros ministerijos iškaba?

M.GIEDRYS: Kultūros ministerija užsimerkė prieš dar skaudesnius dalykus. Ar kas nors pareikalavo atsiskaityti už tą pusę milijono, kuris buvo skirtas parengiamiesiems filmo darbams? Nors sukurptas tik trijų minučių reklaminis “treileris”, pasiskolinus jau gatavą degtinę reklamuojantį vaizdo klipą su šarvuotais raiteliais. Dar pridėjo Mateikos “Žalgirio mūšį”, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį, didžiųjų kunigaikščių atvaizdus. Pergarsino.

- Skelbta, kad “kino juosta pristatyta keliuose kino forumuose užsienyje”. Ar tai ta pergarsinta ir pagražinta degtinės reklama turima galvoje?

M.GIEDRYS: Ta, ta. Vežiojo Stoškus su komanda. O kokiems “forumams” reikėjo to klipuko - kas patikrins...

- Ir niekas nereikalauja už tokią kelionę atsiskaityti?

M.GIEDRYS: Visos ataskaitos - blefas. Kai reikalaudavau ministerijoje parodyti dokumentus, nerodydavo. Galiausiai iš kažkur parvyksta Banionis ir užkelia skandalą, kad aš viršiju savo kompetenciją. Nutraukia su manimi sutartį.

- Ar bandėte kalbėti su ministru?

M.GIEDRYS: Vilkaitis užsiima veiklos imitacija. Iki šiol tikina, kad “projektą vis tiek įgyvendinsime”, tik jau nebesą aišku, kada ir su kuo.

Negaliu, anot Vytauto Žalakevičiaus, stovėti po medžiais, kai visuomenei ištisai meluojama apie istorinio filmo sužlugdymą. Kultūros žmonės - o meluoja ir vagia. Meluoja prodiuseris Stoškus, režisierius Banionis, meluoja viceministras Donatas Valančiauskas. Stoškus ir Banionis tik imitavo filmo kūrimą, o Kultūros ministerijos valdininkai (tiek buvę - Širvinskas, Jučas, tiek esami Valančiauskas ir Vilkienė), turėję kontroliuoti filmui skirtus pinigus ir darbus, dangstė imituojamą veiklą. Kada atsitokės kultūros valdininkai ir prisimins, jog jie turi savo darbo vietas tik todėl, kad Lietuvos kūrėjai kuria kultūrą.

J.MARCINKEVIČIUS: Viceministras Valančiauskas, teisindamasis dėl istorinio filmo sužlugdymo ir prarasto pusės milijono, kaltina scenaristus “susipjovus dėl pinigų”. Tai meta šešėlį ir ant manęs. Atsakingai informuoju: 2006 m. scenarijui plėtoti gavau 15 tūkst. Be jokių dokumentų. Vėliau sužinojau, kad esu “gavęs” 35 tūkstančius. Mano “bendraautoriai” - 124 tūkstančius. Veikiausiai tokia jų gausybė tam ir buvo reikalinga - kad pridengtų pinigų išgrobstymą.

Apie tą dingusį pusę milijono sužinojau iš Valstybės kontrolės internete paskelbtos informacijos. Kaip ir apie Kultūros ministerijos Valstybės kontrolei pateiktas suklastotas tariamai mano sutartis, kurių nesu sudarinėjęs, pasirašinėjęs.

- Kaip švaistūnai tikisi išvengti atsakomybės?

M.GIEDRYS: Jie apsidraudę iš anksto. Konkursą laimėjusi Stoškaus UAB “Litnek” visus skirtus pinigus perveda į jo VšĮ “Studija 2”. Neteisėtai, bet apdairiai. Nes uždaroji akcinė bendrovė už visas machinacijas atsako savo turtu, o viešoji - gaudyk vėją lauke...

Dabar jau man atrodo, kad to filmo daryti niekas nė nesirengė. Apsimestinė veikla, tušti pažadai. Rezultatą matome - anei dūdos, anei skripkos - tik išgaravę pinigai ir naujos šnekos. Dabar - jau apie koprodukciją su Baltarusija.

Filmo kūrėjai pasiaiškinimų vengia

Sužlugdyto filmo režisierių Raimundą Banionį pavyko rasti Samaroje, filmuojantį kažkokį serialą. Kalbėti atsisakė, nes “labai brangu” - 10 litų už minutę. Pasiūlius susimokėti iš “Žalgirio” pinigų, išjungė telefoną. Pasirodo, tie, kurie lengva ranka švaisto šimtus tūkstančių, skrupulingai skaičiuoja litus.

Prodiuseris Arūnas Stoškus sutiko užeiti į “Respubliką”, bet apie pinigus kalbėjo nenoriai - sunku prisiminti, kam kiek išleista. Pagalvojęs vis dėlto prisiminė, kad Juozui Marcinkevičiui sumokėta 35 tūkstančiai. Kiek kainavo trijų žmonių grupės turnė po Europos kino forumus, pristatant būsimo filmo klipą (vadino jį “vaizdine medžiaga”)? Na, tiek, kiek mokėta už bilietus, viešbutį, visa kita... Pinigų, tiesa, nepavykę susirasti, bet suomiai, žiūrėdami tą “vaizdinę medžiagą”, apsiverkę... Negalėjo paaiškinti kodėl, per ketverius metus! - nebuvo nufilmuotas nė vienas kadras. O tas pusė milijono esą išleista “parengiamiesiems darbams”. Žadėjo pavartyti dokumentus ir kitą dieną suteikti išsamesnę informaciją. Kitą dieną redakcijos elektroniniu paštu gavome... “Studijos 2” prodiusuotų filmų sąrašą. Apie “Žalgirį” - nė žodžio.

Beliko pakalbinti kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį. Pasiteiravęs, kokiu klausimu, sutiko iškart.

- Iki jubiliejinės Žalgirio sukakties beliko vos mėnuo. Jau seniai aišku, kad to filmo nebus. Visuomenė turi teisę žinoti, kodėl taip atsitiko, ir kur dingo tas pusė milijono?

- Jūs pirma žurnalistė, pasidomėjusi tuo klausimu. Man irgi kelia nuostabą režisieriaus ir prodiuserio neatsakingumas, susireikšminimas, atsainus požiūris į pinigus. Jie užsirekomendavo taip, kad didesnių pinigų jiems tikrai nepatikėčiau. Beje, ta liga užsikrėtę ir kiti prodiuseriai. Lengva ranka iššvaisto Kino tarybos skirtus pinigus, o paskui mina ne tik ministerijos slenkstį, bet ir pas mane į namus ateina. Kaip lengvai žmonės atleidžia save nuo prisiimtų įsipareigojimų!

- Gaila, kad taip sudegė būtent “Žalgiris”...

- Toks filmas privalės būti sukurtas. Tikiuosi, bus ne vienas, skirtas šlovingiems ir tragiškiems Lietuvos istorijos puslapiams - Žalgirio ir Durbės mūšiams, tremtims ir rezistencinei pokario kovai. Prie pastarųjų temų vos prisiliesta, o tai - neišsenkantis apmąstymų šaltinis, kuriame glūdi atsakymai ir į šios dienos klausimus.

- O “Žalgirį - geležies dieną” - į nuostolius?

- Žinoma, ne. Švaistūnai privalės atsiskaityti Kino tarybai. Kad taip neatsitiktų ateityje, būtina sugriežtinti kontrolę. Gal net priskirti nepriklausomą kontrolierių.

- Sklando gandai apie Baltarusijai parduotą “Žalgirio” scenarijų.

- Tai tik gandai. Scenarijus guli ministerijos stalčiuje. Tiesa, baltarusiams siūlėme kelis fragmentus, bet jie mandagiai atsisakė.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"