Vytėnų paminklas tapo simboliu Marijampolėjenuotraukos (3)

2013 spalio mėn. 15 d. 12:11:31 Perskaitė 2169

Šį rudenį Vytėnų pagrindinėje mokykloje (Jurbarko r. sav.) mokyklinis varpelis nebenuskambėjo. Mokykla likviduota, mokiniai perkelti į kitas mokyklas. Nebeliko Vytėnuose nė mokyklos varpo, nuo pat mokyklos įkūrimo kvietusio mokinius į pamokas, o dar anksčiau skambėjusio švietimo misiją Vytėnuose vykdžiusių saleziečių koplyčioje. Jurbarko savivaldybės administracijos įvardytas nevertingu skambančiu įrenginiu, varpas buvo atiduotas Marijampoliečių bendrijai. Prie Marijampolės pašto sienos pakabintas istorinis varpas tapo paminklinės lentos akcentu.

Praėjusią savaitę Marijampolės miesto centre, prie pašto sienos, atidengta atminimo lenta, skirta Vinco Kudirkos laikraščio „Varpas“ išleidimo 125-osioms metinėms ir Marijampolės sąjūdžio leisto laikraščio „Varpo aidas“ 25-mečiui. Prie tos lentos ir pakabintas iš Vytėnų atvežtas vienuolyno varpas. Tai papiktino Vytėnuose neturtingų šeimų vaikams mokyklą įkūrusio, pirmojo Lietuvoje saleziečio kunigo Antano Skelčio artimuosius ir šviečiamąją Vytėnų praeitį puoselėjusius šviesuolius.

Išniekintas ar pagerbtas?

Istorinį savo varpą atidavę Jurbarko savivaldybės vadovai ir jį perėmę marijampoliečiai teigia nesuprantą, ko čia piktintis. „Man nesuprantama, kodėl dabar tas ne varpas, o varpelis taip smarkiai skambėti pradėjo? Kas čia atsitiko? Vertingas, nevertingas? Jeigu tuo metu nebūtume atsidūrę toje mokykloje ir varpo nematę, greičiausiai jis būtų atsidūręs kieno nors kolekcijoje arba metalo lauže. Greičiausiai metalo lauže. Jis buvo dažais nutepliotas, neturėjo jokio ženklo ir kabojo ant atramos“, - stebėjosi Jurbarko savivaldybės direktorius Petras Vainauskas, užklaustas, kodėl taip lengvai varpą perdavė. Anot P.Vainausko, prieš tai paklausinėta mokyklos, bendruomenės, ar yra koks varpo savininkas. „Atsakymas buvo - ne. O marijampoliečių intencija graži. Ar mes nežinome, kas yra V.Kudirka, ar nežinome, kas yra „Varpas“, ar mes nežinome, kas yra Sąjūdžio 25-metis?“ - aiškinosi Jurbarko savivaldybės atstovas.

Ar savo istorinį palikimą kaip paprasčiausią simbolį marijampoliečiams atidavę jurbarkiečiai pamiršo, kad Vytėnuose saleziečiai buvo atidarę mokyklą? Kad čia ugdė neturtingų tėvų vaikus, mokė keturių užsienio kalbų ir ruošė jaunimą universitetams, kad čia buvo rengiamasi atidaryti aukštąją mokyklą, net ir pamatai buvo pakloti? Kad tas varpas priklausė vienuolynui ir iki pat to laiko, kol okupantų buvo uždarytas, kvietė vienuolius į pamaldas? Kaip tvirtino P.Vainauskas, jo žiniomis, prieš patekdamas į mokyklą, varpas kabėjo tuometinėse mašinų ir traktorių stoties (MTS) dirbtuvėse ir kviesdavo mechanizatorius pietauti. Kita vertus, tai tik rodo, kad varpas iš savo istorinės erdvės niekada nebuvo iškeliavęs. Dirbtuvės buvo įrengtos pastatuose, kurie anksčiau priklausė vienuolynui, mokykla tą varpą ten surado ir pritaikė savo reikmėms, kvietė moksleivius į pamokas.

Iš rankų į rankas, o tapo niekieno

Pasidomėjus, ar savivaldybė nemato reikalo varpą susigrąžinti ir jį patiems pagerbti, P.Vainauskas daugiau nei nustebo. „O kodėl mes tai turėtume daryti? Varpas šalies mastu įvertintas. Kur jį dėtume? Į kokį muziejų atiduoti? Mokyklos, kuris nežinia dar kam atiteks?“ - piktinosi klausimu savivaldybės atstovas.

Buvusi mokyklos direktorė Genė Remeikienė jau keletą metų mokytojauja Vilniuje. 2005 m. pradėjusi gaivinti Vytėnuose saleziečių veiklos istoriją ir mokyklos kraštotyros muziejų, pedagogė prisiminė girdėjusi vietos žmonių ir buvusių vienuolyno auklėtinių pasakojimus apie varinį saleziečių koplyčios varpą: „Man net minties nekilo, kad tas varpas gali priklausyti kam kitam ir kad jis neinventorizuotas. Pasirodo, kad nebuvo įtrauktas į jokią apskaitą, todėl dabar ir vadinamas niekieno“. Varpas buvęs pakabintas mokyklos laiptinėje ir taip gerai skambėjo, kad net kieme lakstydami vaikai jo balsą girdėdavę. Direktorė prisiminė, kad jai dirbant mokykloje per vieną remontą varpas buvo perdažytas, bet skambėjimas nuo to nepasikeitęs. Jos manymu, varpas dar caro laikais galėjo būti išlietas. O kaip jis pateko į vienuolyną, niekas negali pasakyti.

Klasikinė istorija

Vyriausybės atstovas Marijampolės apskrityje (jis yra ir Marijampoliečių bendrijos valdybos narys) Paulius Uleckas neslėpė, kad varpo savo idėjai įgyvendinti žvalgėsi visoje Lietuvoje, o surado pas kaimynus Jurbarke. Nuvažiavo, apžiūrėjo. Varpas buvo nudažytas aliejiniais dažais. Pamąstė, paplušės, nušveis ir bus geras. Geriau nei pirkti ir brangiai mokėti. „Savivaldybė perdavė, o mes priėmėme, pasirašėme aktą. Jeigu nepavyks idėjos įgyvendinti, pažadėjome varpą sugrąžinti. Pavyko. Mums simbolis buvo svarbu. Po kelių savaičių kažkokia moteris man paskambino, pasakė, kad saleziečių varpą išsivežėme, liepė grąžinti. Tai kodėl nepasiėmė anksčiau, jeigu toks svarbus? Varpas ten visą laiką kabojo. Klausiu, kur jūs tą varpą dėsite? Ar varpui daugiau garbės asmeniniame muziejėlyje, ar J.Basanavičiaus aikštėje?“ - teisinosi P.Uleckas. Anot Marijampoliečių bendrijos atstovo, su varpu išėjo tipiška klasikinė lietuviška istorija. Kažkas padarė, ir prasidėjo. „Pačioje pradžioje sakiau, kad mums duotų kitą varpą, o tą pasiimtų“, - piktinosi marijampolietis.

Bendruomenėms trūksta atsakomybės

Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjo Alfredo Jomanto manymu, kiekvienas daiktas, kad ir koks jis būtų, turi savo istoriją ir jo negalima mėtyti iš vienos aplinkos į kitą. „Jeigu yra sakralinis objektas, priklausęs bažnyčiai, vienuolynui, jis ir turėtų ten rasti vietą. Nebūtinai tas varpas turi būti aukščiausios prabos, nebūtinai jis turi būti vertybių registre. Marijampolėje saleziečių varpas dabar tapo paminklo dalimi, simboliu. Ar reikėjo tą simbolį atkelti iš kitos erdvės? Jis galėjo būti daug paprastesnis. Manau, kad suveikė privatūs interesai, o ne paveldo logika. Bendruomenės turėtų būti atsakingesnės, lengva ranka nedalyti savo krašto istorijos paminklų“, - įsitikinęs Kultūros paveldo departamento atstovas.

Interviu

Saleziečių varpo perkėlimas į Marijampolės aikštę pribloškė nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pirmojo Lietuvos dvasininko saleziečio tremtinio Antano Skelčio atminimo išsaugojimu besirūpinantį jo sūnėną vilkaviškietį Stanislovą Poniškaitį.

- Kaip jums atrodo, kam tas varpas turėtų priklausyti? - „Respublika“ klausė Stanislovo PONIŠKAIČIO.

- Tik ne Marijampolei. Tik ne tam, kam jį panaudojo marijampoliečiai. Varpas negali būti simboliu, kai pats yra simbolis. Nematau ryšio tarp to, kam jis panaudotas. Varpas yra saleziečių vienuolyno turtas, eksponatas ir relikvija. Bet kokio daikto pritaikymas kieno nors užmačioms įgyvendinti yra išniekinimas. Pagaliau prie lentos net nėra užrašo, kas tai per varpas, iš kur jis paimtas, kam jis priklausė. Kalbėjau su dvasininkais, įvairių minčių yra, o man pačiam atrodo, kad geriausia vieta varpui yra Griškabūdžio bažnyčioje. Čia Antano Skelčio gimtoji parapija, čia jis krikštytas, čia palaidotas, varpinės sienos nišoje yra per visą sovietmetį išlikusi nesunaikinta kunigo Jono Bosko, saleziečių kongregacijos įsteigėjo, statula.

- Viskas jau padaryta? Kaip jūs tai vertinate?

- Akibrokštas, nesąmonė, apiplėšimas. Nei su saleziečiais derino, nei su manimi. Aš jau daugiau kaip 10 metų rūpinuosi saleziečių vienuolijos Vytėnuose atminimo išsaugojimu, ieškojau kunigų, kas mišias atnašautų buvusioje koplyčioje. Turbūt nebuvo sunku mane susirasti, jeigu būtų kas norėjęs išgirsti mano nuomonę dėl varpo. Visai atsitiktinai sužinojau, kai varpas jau buvo atiduotas, pradėjau žygius, bet niekas manęs neišgirdo. Nusivyliau ir bažnyčios, ir pasaulietinėmis institucijomis. Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, kurio prašiau pagalbos, tik sakė nepritariąs, liepė marijampoliečiams grąžinti varpą, bet ir jo niekas neklausė. Man keista, kad mokyti žmonės to nesupranta. Paprasti žmonės supranta, stebisi, o mokyti - ne.

- Daug padarėte, stengdamasis atgaivinti kunigo Antano Skelčio ir tarpukariu veikusių saleziečių veiklos atminimą. Kaip sekėsi?

- Sunkiai. Iškovojau tik 3 rodykles nuo Griškabūdžio į kunigo A.Skelčio gimtinę Želvėderių kaime ir poros gatvių, Griškabūdžio miestelyje ir Janukiškių kaime, pavadinimus, prie sodybos A.Skelčio gimtinėje Šakių r. Želvėderių kaime su rėmėjų pagalba pastatėme koplytstulpį. Norėjau, kad A.Skelčio sodybą įtrauktų į nekilnojamųjų vertybių registrą, įsteigiau ten muziejų. Pirmas muziejus buvo įkurtas Alytuje prie Marijos Krikščionių Pagalbos šventovės esančiuose parapijos namuose. Kunigą A.Skeltį gerai pažinojęs kunigas Pranas Gavėnas surinko daug asmeninių jo daiktų, laiškų, mišių taurę. Po P.Gavėno mirties viskas buvo sunaikinta, muziejaus nebeliko. Per vargus dalį eksponatų gavau ir į savo muziejų perkėliau. Kai pamačiau, kad sodyba gali nugriūti, eksponatus parsivežiau į savo butą Vilkaviškyje. Čia jie ir guli niekam nereikalingi.

- Ir, be jūsų, niekam daugiau nerūpi?

- Nerūpi. O juk Antanas Skeltys buvo pirmas lietuvis dvasininkas, tapęs saleziečiu. Saleziečiai rūpinosi švietimu, jis pats nuo to pradėjo, būdamas labai prasto regėjimo, baigė mokslus Italijoje ir sugrįžo dirbti Lietuvai. Rusai ruošėsi kunigą A.Skeltį suimti, todėl jam net aštuonerius metus teko slapstytis pas geraširdžius dzūkus. Klausėte, ar kongregacijos pradininko darbai nerūpi paveldėtojams, saleziečiams. Manau, kad nerūpi. Prieš kelerius metus apeliavau dėl kunigo A.Skelčio paminklo sutvarkymo. Turiu atsakymą: „Kadangi Skeltys pareiškė norą būti palaidotas ne bendruomenės kapuose, bet prie šeimos, tai šeima ir turi rūpintis“. Negirdėjau nieko apie tokį kunigo Antano pareiškimą. Galiausiai saleziečių bendruomenės kapų nebuvo, kai A.Skeltys mirė, nėra nė dabar.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net