Vytautas Kasiulis jau turi namus Vilniuje

Lietuvoje retai kada pavyksta gerai ir laiku įgyvendinti kokį nors planą - pastatyti Valdovų rūmus, uždaryti atominę elektrinę... Užtai su planuotu Vytauto Kasiulio (1918-1995) dailės muziejumi buvusio Revoliucijos muziejaus patalpose viskas vyko kuo sklandžiausiai. Sutartu laiku jis atvėrė duris pirmiesiems lankytojams.

Įkurtuvės šimtamečiuose rūmuose

...Operos ir baleto teatro pašonėje (A.Goštauto g.1) naujai suremontuoti neoklasikinio stiliaus rūmai statyti prieš 100 metų Vilniaus mokslo bičiulių draugijai - ji veikė iki 1939-ųjų. Tai būta daugiafunkcio kultūros ir švietimo židinio. Toks V.Kasiulio dailės muziejus ketina būti ir šiandien. Be nuolatinės V.Kasiulio kūrinių ekspozicijos, čia bus rengiamos keičiamosios parodos, konferencijos, vyks muzikos vakarai, edukacinės programos. Tikimasi, kad čia įpras lankytis vaikai (puiki vieta dailės pamokoms, paskaitoms apie meną ir menininkus).

Nemažo lankytojų dėmesio turėtų sulaukti „Kasiulio studija“ šalia nuolatinės jo ekspozicijos. Kūrybinę tapytojo aplinką atkuria molbertas, paletė, teptukų sausakimša vaza. Grakštus secesinio stiliaus baldų komplektas (kušetė ir kelios kėdės). Kampe ant kabyklos stovo - jaukus darbo chalatas ir juoda skrybėlė. Įstiklintoje spintelėje - prašmatnus „Rembranto pastelių“ komplektas, keli žavūs mažmožiai. Sienas puošia pastelės ir fotografijos.

V.Kasiulio šeima - našlė Bronė Kasiulienė ir sūnus Vytautas - perdavė Lietuvai 950 vienetų kolekciją. Tai tapybos darbai, pastelės, akvarelės, guašo technika atlikti kūriniai, piešiniai, vitražų eskizai, litografijos, parodų plakatai, gausus dokumentų archyvas. Į parodos atidarymą atvykę dailininko sūnus su žmona perdavė dar vieną - savo tėvų sutuoktuvių liudijimą, datuotą 1942 metais.

Gyventi ir kurti Paryžiuje

V.Kasiulio jaunystės svajonė gyventi ir kurti Paryžiuje išsipildė su kaupu. 1948-aisiais - jau po dvejų metų dėstytojavimo Freiburgo dailės mokykloje Vokietijoje - jis su žmona ir sūneliu atsiduria Europos menų sostinėje. Nors jau subrendęs menininkas, jau pastebėtas ir įvertintas namie, Paryžiuje pasijunta lyg koks „Bohemos“ herojus: daug gražių svajonių, bet realybėje - benamystė, pusalkanė egzistencija, naktinio sargo darbas krautuvėje...

Laimingu loterijos bilietu tapo jo drobė „Bėgimas į Egiptą“, galerijos „Hallmark“ konkurse atrinkta į kolekciją 50 geriausių kūrinių, kurių kilnojamoji paroda aplankė abiejų Amerikos žemynų prestižines galerijas. Po tokios turnė drąsiau pasijuto ir Paryžiuje. Jį pastebėjo ne tik galerininkai, bet ir įtakingi dailės kritikai. Imtas lyginti su Marku Šagalu (Marc Chagall) ir Rauliu Diufi (Raoul Dufy). Jo sėkmės formulę galėtume iššifruoti maždaug taip: prigimtinis talentas plius kūrėjo veržlumas, plius savita tapybos technika ir tematikos originalumas. Tiksliau tai suformulavo Henrikas Nagys: „Kasiulio paveikslų dekoratyvinis pobūdis, dažnai toks artimas orientalistiškiems kilimams, atmieštas lengvumo, gracijos ir nepaprasto kolorito grynumo. Jo tamsus kolorito fonas tarnauja magiškiems šviesų efektams, kokių retai ir Paryžiuje tematė“.

Temos ir personažai

Grakštūs, spalvingi, lengvi teptuko šuorai kuria teatrališkas paveikslų kompozicijas, kurių motyvai pažįstami visiems. Tai gatvės menininkai ir šokėjai, cirko artistai ir gėlių pardavėjai, Senos krantinės bukinistai ir žvejai, mėsininkai, varjetė ir commedia del arte personažai - visi jie gracingai sukasi dailininko sukurtoje gyvenimo komedijoje.

V.Kasiulis ne tik įsileidžia į savo drobes visą tuntą spalvingiausių personažų, bet ir tarsi sumanus varjetė teatro režisierius sugalvoja efektingiausias mizanscenas, nuolat kaitalioja pastatymų žanrus - nuo burleskos, parodijos, karikatūros iki lyrinės, poetinės gaidos, o kartais - ir aiškiai artikuliuojamos socialinės deklaracijos.

Didžiulėje (129,5 x 194,5) septintojo dešimtmečio drobėje „Popiežius ant kryžiaus“ V.Kasiulis stačiai įsisiautėja. Paveikslo centre - nukryžiuotas Bažnyčios galva su tiara, aplinkui - gatvės muzikantai, peisuoti žydai, girtuokliai, raudonom vėliavom mosuojantys revoliucionieriai. Prie kryžių prikalė dar porą artistų, karalių, savo mėgstamą pelėdą ir - kad nebebūtų ko kaltinti vandalizmu - save patį, dargi žemyn galva, kurią tarsi aureolė įrėmina ovalus paletės kontūras su parašu: Kasiulis. Gaila, kad šis paveikslas, priklausantis privačiai kolekcijai, negali puikuotis ant sienos buvusiame LTSR revoliucijos muziejuje, suteikdamas įvykusiai metamorfozei dar vieną ironišką konotaciją.

Nostalgija

V.Kasiulis šaiposi iš visko - iš Bažnyčios ir revoliucijų, iš pigių pramogų ir glamūrinio gyvenimo, iš pasipūtusių ir kvailų dailės kritikų, seksapilo ir madų aukų. Bet... jeigu žvilgsnis užkliūva už žvejų tinklų pajūryje, iš žvejybos grįžtančio žvejo ar jo pačios, stumiančios vežimėlį su žūklės laimikiu į turgų, už seno malūno Bretanėje, kaimiškos sodybos švediškame skansene, linų verpėjėlės prie lietuviško ratelio ar kankliuotojo šalia pakelės smūtkelio...

Nuo 30 metų Paryžiuje gyvenęs dailininkas niekada nesilankė Lietuvoje. Sako, apsiverkdavo, kai išgirsdavo šnekant lietuviškai. Amžino poilsio atgulė svetimoje, bet jam svetingoje žemėje. Ten prieš 3 metus šalia jo atgulė ir ilgo bendro gyvenimo draugė, nespėjusi pargabenti vyro palaikų į Tėvynę, nors apie tai buvo prasitarusi.

Taigi sveikas sugrįžęs savo kūriniais.