respublika.lt
 

V.Masalskis: Svarbu nepasiklysti ties šlove ir garbenuotraukos

2014 balandžio mėn. 07 d. 08:02:09
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Valentinas Masalskis, teatro ir kino aktorius, režisierius, pedagogas, Klaipėdos jaunimo teatro kūrėjas - neramios sielos, nuolat ieškantis naujovių žmogus. Jo dabartinio gyvenimo ir darbų kelias, o tiksliau, greitkelis Vilnius-Klaipėda su svarbiomis gyvenimo stotimis Kaune, Vievyje. Proga susitikti - balandžio 11 dieną būsiantis 60-asis aktoriaus gimtadienis, kurį jis švęs ne Lietuvoje, o kartu su jaunaisiais artistais teatrų festivalyje Lione (Prancūzija).

×
nuotr. 3 nuotr.
V.Masalskis: Svarbu nepasiklysti ties šlove ir garbe. Eimanto Chachlovo nuotr.


 „Kelias padaro einantį“, - pacituoja jam patikusią kažkur perskaitytą mintį aktorius ir tęsia: „Tu pats negali pasikeisti, tave pakeičia pats kelias. Jis pateikia tau ir draugus, ir įvykius. Kelią aš susiečiau su užduotimis, kurias tau iškelia pats gyvenimas. Štai aš atsikeliu anksti rytą ir daug ką būnu tai dienai suplanavęs, bet pakeliui gyvenimas tau iškelia netikėčiausių užduočių. Kad ir šis mūsų su tavimi iš anksto neplanuotas pokalbis, dėl kurio sekmadienio popietę atsidūriau Kaune, pakeliui iš Vilniaus į Klaipėdą. Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad jis mums pateikia tiek netikėtumų, užduočių. Jeigu klaustum manęs apie laisvę, tai sakau: laisvas esu tik tol, kol vieną ar kitą užduotį pasirenku, o kai ją pasirenku, tai jau tarnauju tai užduočiai“. Viena jų ta, kad aš iš Kauno dramos teatro atsidūriau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, paskui darbas su studentais Vilniaus kolegijoje, o štai dabar Klaipėda... Čia, beje, jau tradicija tapo balandžio pradžioje rengti Jauno teatro dienas“.

- Neseniai praūžė Tarptautinės teatro dienos iškilmės, kuriose buvo išdalyti nauji „Auksiniai scenos kryžiai“. Ar pats ten dalyvavai?

- Nemėgstu tokių susibūrimų, nes jie būna dažniau kosmetiniai, ten visko pilna, išskyrus nuoširdumą, nors ir vieni kitiems demonstruoja šypsenas. Tos šventės būna perkrautos netikro džiaugsmo.

- Jokia paslaptis, kad tarp kūrybos žmonių paprastai egzistuoja toks negeras jausmas kaip pavydas. Ką manai apie šių metų apdovanojimus. Ar jie atiteko, tavo nuomone, į tas rankas, kuriose turėjo būti?

- Negaliu būti arbitru, nes daugelio pernykščių spektaklių, kurie buvo vertinami, nemačiau, jais nesidomėjau. Paprasčiausiai neturėjau laiko, nes pastaruoju metu esu labai užsidaręs, turiu daug darbų, sumanymų, kuriuos stengiuosi laiku įgyvendinti. O pavydo jausmas tarp teatro ir kino žmonių tvyro visą laiką. Tai apskritai žmogiškas jausmas ir skiepų nuo jo nebūna. Man atrodo, kad kiekvienas kūrėjas save nuolat turi gydyti nuo šio jausmo, panašiai kaip ir nuo pasipūtimo, egoizmo, sumaterialėjimo, savanaudiškumo. Šios „ligos“ gydomos visą gyvenimą. Analizuoji savo poelgius, veiksmus ir gydai. Jeigu, kaip sakoma, pereini ugnį, vandenį, tai dar ne viskas, nes gali paslysti ties „varinėmis triūbomis“, ties ta šlove ir garbe, kuri tave persekioja ir visada gundo. Taip galima sakyti ir apie pinigus. Beje, šie dalykai būdingi ne tik kūrybos žmonėms.

- Esi vienas talentingiausių Lietuvos aktorių ir režisierių, kurio spektakliai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji“ ir Patriko Suskindo (Patric Suskind) „Kontrabosas“ taiko į ilgaamžiškumo rekordus. Kodėl būdamas toks populiarus sostinėje pasirinkai uostamiestyje būti jaunų teatro kūrėjų Mokytoju?


- Noriu perduoti tai, ką moku, noriu perduoti aistrą, šiokį tokį savo žinojimą, noriu, kad jie išmoktų kurti teatrą, bet ne pateikinėti save kaip narcizą ant scenos. Noriu, kad jų spektakliuose atsirastų energetika, kad tai būtų kolektyvinis menas. Nemėgstu, kai kas nors sako aktoriui: „Tu blogai vaidinai, todėl spektaklis nepavyko“.

- Klaipėdiškiai spektakliai „Paukštyno bendrabutis“, „Kita mokykla“, „Sudie, idiotai!“ „Batai“ - tai tavo pastarojo meto aktualūs jaunimui (ir ne tik jam) režisūriniai darbai. Renkiesi jaunų autorių pjeses, kurios kelia daug klausimų. Kodėl šiandieninėje visuomenėje vyrauja susvetimėjimas? Kodėl yra daug chaoso ir nepasitikėjimo vienų kitais? Ko stinga mūsų mokyklai? Ar žiūrovas gali rasti ir atsakymus į šiuos klausimus?

- Iš tiesų tie spektakliai kelia daug problemų. Mus kaltina kartais už temos banalumą, kasdieniškumą, bet man svarbu, kad jaunas žmogus nekalba, o rėkia, šaukia apie tai, kas jam skauda šiandien. Manau, kad tai svarbiau negu interpretuoti jau anapilin seniai išėjusių žmonių skausmą ir jį pritraukti prie nūdienos. Esu įsitikinęs, kad šiandien teatras, jeigu jis nori būti gyvas, turi kalbėti, rėkti, šaukti. Mūsų teatralų karta ir sovietiniais laikais kalbėjo apie tai, kas mums skauda, kad mes pavergti, nors tai buvo ir Ezopo kalba, bet tuo metu žmonės suprato tai, kas sakoma tarp eilučių. O atsakymų žiūrovas, pamatęs spektaklį, teieško savyje.

- Na, o Kaunas, miestas, kuriame tu gimei, vaidinai pirmiausia savo kieme Žaliakalnyje, paskui tapai vienu iš svarbiausių Kauno dramos teatro aktorių... Ar tau dabar, kai nukeliavai į Vilnių, gyvenai Vievyje, o dabar štai pasirinkai Klaipėdą, gimtasis miestas dar kelia kokių nors sentimentų?


- Yra toks teisingas posakis: „Gera pradžia - pusė darbo“. Kaunas man buvo kaip labai gera pradžia. Pirmieji darbo metai su režisieriumi Jonu Vaitkumi buvo švenčių metai. Jis, ką tik grįžęs iš Panevėžio teatro, kur sėmėsi išminties pas tikrą teatro legendą Juozą Miltinį, sudarė sąlygas aktoriams dirbti. O tai buvo ypač svarbu man, jaunam, tik pradėjusiam žengti scenoje pirmuosius žingsnius aktoriui. Buvo sudarytos visos sąlygos dirbti net ir naktimis. Niekas nesistebėdavo, neišjuokdavo, jeigu ateidavau anksti prieš spektaklį ir stengdavausi susikaupti vaidmeniui. Esu įsitikinęs, kad J.Vaitkus Kauno teatrą bent jau dešimt metų vedė į priekį, o kartu ir mus. Bet viskas keičiasi laikui bėgant, vyksta ir idealų virsmas, ir pačiose žmonių galvose bei širdyse. Atsiranda kitokie reikalavimai. O man ir kitiems tuo metu atėjusiems jauniems Kaune dar pasisekė ir todėl, kad čia dirbo tokie aktoriai, iš kurių tik reikėjo mokytis, mokytis, mokytis. Tai buvo Leonardas Zelčius ir Danutė Juronytė, jau anapilin išėję poetiškos sielos genialūs aktoriai Kęstutis Genys ir Rūta Staliliūnaitė, tai Algimantas Voščikas ir Birutė Raubaitė, Viktoras Šinkariukas, Viktoras Valašinas ir darbštuolė Doloresa Kazragytė... Tą sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti, prie kauniečių pridėdamas ir genialius panevėžiečius, klaipėdiškius, šiauliečius... Bet ir mūsų kursas buvo nepėsčias. Man labiausiai patiko tai, kad tarp tų veteranų ir mūsų vykdavo nuoširdūs pokalbiai, kurie kartais išaugdavo į tikrus debatus. Žiūrėdamas į gerą aktorių, tu supranti, kad jis tarsi magas užburia žiūrovą, imi sekti, kaip jis tai technologiškai padaro.

- Ar tas metas tavo gyvenime buvo svarbiausias etapas?


- Negali išskirti, kas tavo netrumpame gyvenime buvo svarbiau, o kas mažiau svarbu. Visi mano gyvenimo etapai skirtingi, bet savaip brangūs. Net kokia nors gyvenimo nesėkmė tau padeda siekti kažko naujo, kažką pradėti įgyvendinti kitaip, gal įdomiau, gal atsakingiau. Pasidarai gal drąsesnis. Esu toks žmogus, kuris nesigaili ką nors gyvenime padaręs, bet neturiu ir sentimentų gyvenamajai vietai ar dar kam nors. Teisingas posakis: „Nieko nėra pastovesnio už kitimą“. Todėl mes turime nebijoti keistis. Jeigu tik mes norime būti visada teisūs, mus užpuola visokios baimės, abejonės ir trukdo mums judėti pirmyn. Tai ir yra blogiausia.

- Artėja tavo 60-metis. Aktorės moterys tokių jubiliejų nemėgsta, o pats kaip jautiesi?

- Aš dėl to, kad senstu, visai nesijaudinu. Nėra ko sielotis, nes kiekvienas gyvenimo etapas yra labai įdomus ir turi savo žavesio. Patikėkite, tikrai nenorėčiau būti jaunas. Per savo gyvenimą ir aš, ir tu tikriausiai supratom, kad tame gyvenimo paveiksle jau esi išsikovojęs kažkokį kampelį, kažkokią spalvelę ir bandai, kad tas taškelis žmonijos paveiksle neišnyktų. Dabar iš naujo siekti pakliūti į tą paveikslą ir rasti savo vietą tame margumyne man būtų sunku. Kai aš suprantu, kad pradėti viską iš naujo neverta, man darosi ramu ir lengva. Tad nuoširdžiai sakau: grįžti atgal į jaunystę nenorėčiau.

- Pabaigai tavo nuomonė apie meną ir politiką.

- Man atrodo, kad tie dalykai sunkiai dera vienas su kitu. Jeigu turi galvoje Ukrainos reikalus ir menininkų reakciją į tai, ką ten daro Rusijos galvos, čia jau ne politika, čia jau yra karas. Man skambino labai susijaudinęs vienas žinomiausių Ukrainos teatro režisierių Sergejus Proskurnia, tačiau su viltimi, kad neatsiras kliūčių mūsų dviejų tautų menininkams bendradarbiauti. Sergejus ketina į Lietuvą atvežti savo naujausią darbą, pavadintą „Kas man Tarasas Ševčenka?“, apie savo žymųjį tautietį, kuris susijęs su Vilniumi. O štai dėl to, kad Rusijoje atgimsta imperialistinis fašizmas, man gaila, nes Lietuvos menininkams, jaunimui, kuriam reikia mokytis, užsidaro tokia kultūringa šalis. Skaudu, kad nebevyksime į svarbius Rusijoje vykstančius festivalius, bet mes kitaip elgtis negalime.


Trumpai

Gimė: 1954 m. balandžio 11 d. Kaune.

1976 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigė aktorystės studijas ir iki 1992 m. dirbo Kauno dramos teatre, vėliau Lietuvos nacionaliniame teatre.

Per 40 kūrybinės veiklos metų sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų teatre ir kine.

1996 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, pelnė daugybę teatro apdovanojimų.

Svarbesni vaidmenys spektakliuose:
„Kaligula“, „Karalius Lyras“, „Pamišėlio užrašai“, „Vėlinės“, „Kreditoriai“, „Unija“, „Nuolankioji“ ir kt.

Vienas svarbiausių vaidmenų kine: Profesorius rež. A.Puipos filme „Dievų miškas“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PROTRŪKIS: dėl listeriozės protrūkio Pietų Ispanijoje į ligoninę paguldyti 53 asmenys, tarp jų – 18 nėščiųjų ir du naujagimiai.
  • „DYZELGEITAS“: Pietų Korėja skirs baudas bei kels baudžiamąsias bylas prieš „Volkswagen“ ir „Porsche“ dėl jų vaidmens „dyzelgeito“ skandale, kuomet daugybėje dyzelinių automobilių buvo įdiegta programinė įranga, padedanti sukčiauti dėl taršos emisijų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar nustebtumėte, jeigu V.Pranckietis dėl posto taptų „socialdarbiečiu“?

balsuoti rezultatai

Ar šiandieną pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+15 +18 C

 +11 +12 C

 

 +10 +12 C

+16 +18 C

 +19 +21 C

 

 +21 +23 C

0-4 m/s

 0-3 m/s

 

0-3 m/s

 

USD - 1.1076 PLN - 4.3552
RUB - 73.8360 CHF - 1.0860
GBP - 0.9162 NOK - 9.9638
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis