V.Kukulas - poetas su biografija (papildyta)

Mus paliko dar vienas rašytojas „respublikonas“. Vienas iš trijų, su kuriais vienu metu teko kartu dirbti, kartu džiaugtis pasiektomis pergalėmis prieš mus supusį blogį, kartu liūdėti prie Vito Lingio karsto. Ričardas Gavelis. Jurga Ivanauskaitė. Valdemaras Kukulas. Visi trys jau išėjo. Valdas - užvakar, nesulaukęs 53-ejų...

Kai parašiau šią pastraipėlę, suskambo telefonas. Skambino buvęs kolega kino dokumentininkas Juozas Matonis, su Vytautu Domaševičiumi sukūrę daugybę filmų apie Lietuvos menininkus, ir paklausė, ar žinau, kad jau nebėra poeto Valdemaro Kukulo. Žinau, sakau, jau rašau apie tai. Sustok, sako, nerašyk, kol aš neatvažiuosiu. Netrukus jis jau buvo pas mane ir ištiesė diską, ant kurio buvo Valdo nuotrauka ir užrašas: „Menininkų portretai. Poetas Valdemaras Kukulas“. Prie disko įdėklo priklijuotas popieriaus lapelis. Ant jo ranka užrašyta: „V.Kukulas. Atiduoti“. Tai kopija, skirta filmo herojui Valdemarui. Tik atiduoti nespėjo...

Ir kai ekrane išvydau Valdą, suvokiau, kad nuo šios akimirkos rašysiu apie netektį tarsi bendraudamas su juo, poetu, eseistu, filosofu, bičiuliu, draugu - su tuo, kurio ką tik netekome.

Mudu nebuvome draugai. Bet krūptelėčiau, jeigu kas pasakytų, kad jis apskritai draugų neturėjo. Nebent jis pats prisipažintų. Ir jis prisipažįsta. Tiesiai iš ekrano man:

- Esu beveik kaip ir Gavelis, sakantis, kad žodis „draugas“ daugiskaitos neturi. Iki šiol mano draugas išliko iš mokyklos bendrabučio laikų Dariukas. Pasiskambinam, apsilankom vienas pas kitą laiks nuo laiko. Nors dabar vis rečiau ir rečiau. Kol jis gyveno Kaune, tai beveik kas mėnesį arba aš pas jį nuvažiuodavau, arba jis pas mane atvažiuodavo. Kadangi jis gyvena Lazdynuose, per tris stoteles, tai dabar pasimatom kartą per metus. Užtenka telefono. Čia kaip tam posaky: „Arti bažnyčia - toli Dievas“.

Likimas mus suvedė dar iki bend­ro darbo „Respublikoje“. Prieš ketvirtį amžiaus drauge buvome keliose kūrybinio jaunimo stovyklose. Jis sugebėjo visus tarsi užburti ne tiek savo posmais, kiek aštriu protu, humoru, bet visai kitokiu nei tas „humoras“, prie kurio mus bando pripratinti savamoksliai humoristai iš šou ir politikos verslo. Mane Valdas tada užbūrė meile tuomet jau šviesaus atminimo poetui Pauliui Širviui. Iš kažkur sužinojęs, kad man teko nemažai bendrauti su Pauliumi, jis ne vienąkart prieidavo prie manęs ir prašydavo: dar ką nors, dar ką nors... Mudu jungė Širvys. Valdas ir Paulius buvo panašūs. Ne savo poetika. Savo veidais. Liūdna šypsena ir tie blyksniai akyse! Kaip vandeny. Tarsi spindėtų ašara - ne Dievo, o kiekvienoje jųdviejų aky. Apsidžiaugiau sužinojęs, kad Valdas pagaliau įsipareigojo Rašytojų sąjungos leidyklai parengti knygą apie Paulių Širvį. Deja... Nesuspėjo.

Jie buvo panašūs. Bet jų poetikos negalėjo būti panašios. Negalėjo, nes juodu buvo geri poetai. Ar aš teisus, Valdai? Galėčiau ir Pauliaus paklausti, bet neturiu filmo, kuriame jis šnekėtų...

- Šiandien tiek paplūdo rašančiųjų! Dabar periodikoj sukasi apie 50 pavardžių, jau ne po kelias publikacijas pasiskelbusių. Įdomiausia, kad visų bendras lygis gana aukštas - kiekvienas jų jau galėtų rengti savo pirmąją knygą. Bet kas įdomu. Kad išskirtum ką nors vieną, kaip kad mūsų kartoje buvo aiškiai matomi, lengvai atpažįstami savo poetikos, savo stilistikos, tokie kaip mūsų kartos Jonynas, Patackas, kiti. Dabar nėra poezijoje tokių asmenybių, kurios išsiskirtų iš kitų, kad vos išgirdęs ar perskaitęs posmą galėtum pasakyti: jau žinau, kas autorius. Šitokių autorių nebėr. Visi rašo labai gerai sąlygiškai, labai gerai, bet visi iš esmės beveik vienodi.

Amato anksčiau ar vėliau mes visi išmokstam, o savitumą suteikt gali tik žmogaus biografija. Todėl kad visi ateinam iš skirtingų vaikysčių, su skirtinga patirtimi. Tai vienintelis tikras savitumo garantas. Šalia balso, šalia intonacijos, šalia kalbos.

Bet žmogus, Valdai, pats nekuria savo biografijos. Ją, bent jau pirmąjį jos ketvirtadalį, kuria kiti. Kas jie, sukūrę tavo savitumą?

- Matematikos mokytoja - tai ji man išliko kaip vienas šviesiausių žmonių šalia auklėtojos prancūzistės, šalia lituanistės mokytojos. Jinai pati jaunystėje buvo rašiusi eilėraščius. Kadangi aš amžinai bėgdavau iš pamokų, jinai man liepdavo rašyt eilėraščius per jos pamokas - tik kad ateičiau į tas pamokas. Kad nereikėtų visą laiką į žurnalą rašyt „n“, „n“. Nes už tuos mano „n“ per pedagogų tarybos posėdžius svarstydavo ne mane, o mano auk­lėtoją. Visaip kaip auklėdavo, kad manęs neišauklėja.

Dar turiu vieną draugą. Už mane gerokai vyresnis. Jis dirbo rajoninio laikraščio redakcijoje ir šefavo rajono literatų būrelį, kuriam aš vadovavau. Tai mes su juo labai anksti pradėjom draugauti. Net gerti. Aš tada buvau gal septintokas. Beje, mane po septintos klasės puse etato įdarbino rajoniniam laik­rašty. Iki pat mokyklos pabaigimo, vasarom, ir dirbau. Kartais net ir per mokslo metus.

Tai mes ten linksmindavom Kupiškį - vienas pakumpęs, pagyvenęs, kitas - septintokas piemuo. Aš ten klevo lapų puokšte pamojuoju po nosimi Švietimo skyriaus vedėjai, tai kitą dieną auklėtoja tuoj iškviečiama ant kilimo...

Neatskirčiau Kukulo poezijos nuo Jonyno. Atskirčiau iš kitų tik Širvį ir Salomėją Nėrį, nes beveik visą jų poeziją žinau. Bet aš žinau, kuo Valdas išsiskiria, dabar jau turiu sakyti „išsiskyrė“, iš daugumos kitų mūsų poetų, rašytojų, apskritai menininkų. Ir žinau, ko užvakar netekome. Mūsų kūrybinė ir mokslo inteligentija, be kurios 1988-1990-aisiais būtų neįsivaizduojamas Atgimimas, paklydo Nepriklausomybėje, o gal buvo paklaidinti, pasijuto nebereikalingi, nerasdami tribūnos minčiai pasakyti tilo, nutilo...
Valdemaras Kukulas niekada nenutilo. Niekada nesiliovė buvęs piliečiu. Iki paskutiniosios.

- Esu labai visuomeniškas žmogus ir kartais pagalvoju, kad jeigu kartais negrįžčiau į „Respubliką“, pasipiršiu gal kokiam internetiniam portalui. Aš gi sergu visais politiniais skauduliais, naktim nemiegu. Kitą kartą klausydamas žinių ar skaitydamas laikraštį jaučiu, kaip užverda kraujas. Taip norisi išsilieti, parašyti.

Dabar turiu pabaigt knygą, ji jau beveik parašyta, apie anksti mirusius savo draugus poetus - Eleną Mezginaitę, Danutę Paulauskaitę, Raimondą Jonutį, Onę Baliukonytę.

Gal nesuspėjo parašyti knygos apie išėjusius? Gal jautė savo išėjimą ir sąmoningai laukė. Kad knygoje liktų vietos jam pačiam. Beje, filmo, iš kurio su manim šnekėjosi Valdas, muzika diktuoja kažkokią tragiškumo nuojautą, tarsi tuoj tuoj kažkas atsitiks. Ir tas liūdnas Valdo stovėjimas prie lango. Ir už lango tie tamsūs debesys tuoj tuoj uždengsiantys saulę. Tarsi filmas būtų sukurtas šiai dienai.

Filmas, kurio jis nebesuspėjo pamatyti. Kaip ir nebesuspėjo pamatyti savo naujausių eilėraščių knygos, kurios rankraštis jau Rašytojų sąjungos leidykloje, ant Valentino Sventicko stalo...

Jis daug ko nesuspėjo. Gal dėl sveikatos. Gal dėl... savo biografijos, sukurtos kitų ir jo paties.