respublika.lt

Važiavo ir važiuos parvežti turto Lietuvai

(0)
Publikuota: 2018 sausio 20 13:44:22, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Juozapas Blažiūnas. Stasio Žumbio nuotr.

Jei kada nors sutiksiu šį žmogų be barzdos, žinosiu, kad jo gyvenime įvyko kai kas itin svarbaus. Juk menotyros mokslų daktaras Juozapas BLAŽIŪNAS, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius, skiriasi su barzda ypatingais atvejais, pavyzdžiui, apsigynus daktaro disertaciją arba pavykus po ilgų ieškojimų grąžinti Vilniaus Bernardinų bažnyčiai pradingusius paveikslus... Viena aišku: nei rudeninis jo žygis į Australiją, iš kur jis parvežė Lietuvai 290 kilogramų vertingos archyvinės medžiagos, nei, regis, ką tik gautas geriausio VU komunikacijos fakulteto dėstytojo vardas neatitinka šio įžado sąlygų.

 

- Gal jas atitiktų Vasario 16-osios Aktas?

- Gerai, tinka ir toks variantas. (Juokiasi.) Tai turėtų būti kažkas kardinalaus. Kai užsibrėži tikslą, ir labai aukštą, ir staiga paukšt jį turi saujoje, tada užsibrėži dar aukštesnį tikslą - kai eini jo link ir prieini. Gal kvailai skamba, bet aš laikausi tokios nuomonės: yra problemų - keliu subinę ir einu spręsti problemų, yra neišsprendžiamų uždavinių, keliesi ir eini spręsti neišsprendžiamų uždavinių, nes jų tokių paprastai nebūna. Kai paveikslai, kurių teko ilgai ieškoti, buvo grąžinti Bernardinų bažnyčiai, nusiskutau, kai vieną paveikslą baigiau restauruoti - nusiskutau. Dabar jau aukštesni tikslai... Aišku, jie nėra tokie neįgyvendinami, kaip, sakytume, noras nuskristi į kosmosą... Aš visą gyvenimą norėjau ten nuskristi...

- Kodėl aukščiausios klasės tapybos restauratoriui, išmanančiam visas tapybos technikas, neužsimanius nuplagijuoti viduramžių šedevro?


- Taip, restauratoriai būna patys geriausi plagiatoriai, bet kam kartoti tobulą, kam apskritai tapyti, jei yra geriau tai darančių. Taip, tiesa, buvau įstojęs į tapybą, net tuo metu, kai buvo didžiulis konkursas, net pirmu ar antru numeriu, bet trečiame kurse man pasirodė įdomesnė technologijos sritis ir aš perėjau į restauravimą. Kai užsimaniau suprasti priežastingumą, kas ir kada nutapė bei kodėl, restauravimo tarpsnis baigėsi ir atėjo eilė meno istorijai. Paskui iš meno istorijos perėjau į istoriją, norėdamas suprasti, dėl kokių aplinkybių kilo vienas ar kitas meno stilius, vėliau iš istorijos nėriau į archeologiją, kur galėjau dar giliau kapstyti. Aš pats kasinėju su archeologais nuo keturiolikos metų, paskutiniaisiais metais Dubingiuose, - kastuvas labai gerai išvalo smegenis...

- Sakote, restauratoriui klysti nevalia, kaip ir išminuotojui?

- Ačiū Dievui, kol kas nepadariau klaidų ir, tikiuosi, nepadarysiu.

- Tai kur leidžiate sau klysti?

- Niekur. Aš pasveriu būsimus veiksmus, susidėlioju, ir jei viską gerai būni apsvarstęs, klaidų negali būti, nebent gamta iškrėstų tau kiaulystę ar kliuviniu taptų šalutinės jėgos. Taip nutiko kartą kopiant į Elbrusą, kai organizmas tiesiog neatlaikė krūvio. Tokiais atvejais suvoki esąs toks mažas mažutėlis kaip taškelis, kurį per neatsargumą „išsitatuiravau“ šriftą rašydamas tušu. Visus erzinu sakydamas, kad pasidariau Žemės iš labai toli tatuiruotę. Mes tik įsivaizduojame esą galingi, matomi, bet vis dėlto turėtume laikytis principo „veik lokaliai, galvok globaliai“, - nuo mažų prasideda dideli darbai.

- Ar jūsų žygis į Australiją irgi didelių darbų pradžia?

- Viskas prasidėjo nuo Mažosios Lietuvos patriarcho, vieno iš „Aušros“ leidėjų Martyno Jankaus vaikaičio: 2016 metais mane pasiekė laiškas, kuriame buvo parašyta, kad Tasmanijoje mirė Endrius Jankus (Endrew Jankus) ir jo žmona grasina išmesianti visą vyro paliktą archyvą, jei niekas jo nepasiims. Pusantrų metų rengiausi šiai kelionei ir pernai rudenį, nuvykus į Australiją, paaiškėjo, kad aš buvau pirmas žmogus, atvykęs ką nors parvežti Lietuvai. Lenkai jau tris dešimtmečius gabena, kas jiems brangiausia - dokumentus, paveikslus, nuotraukas, o mums per tiek laiko niekas nebuvo įdomu? Įsivaizduojate, kiek unikalios informacijos negrįžtamai prarasta tiek dėl mūsų pačių įsitikinimo, kad lietuvių bendruomenės sėkmingai gyvuoja ir kad mes apie jas daug žinome, tiek dėl tų bendruomenių tikėjimo, kad būtent taip ir yra, nors šios nuostatos smarkiai prasilenkia su tiesa, - mes visiškai nieko nežinome apie juos, išskyrus nebent tai, kad jie atvyksta į Dainų šventes ar Pasaulio lietuvių žaidynes... Sakysime, ar daug kas žinojo, kad 1936-aisiais Valstybės teatre šokusi balerina Janina Giedraitis (jos archyvą taip pat pavyko pargabenti į Lietuvą), emigravusi į Argentiną, buvo Nacionalinio Las Palmas teatro primadona ir šiuo metu gyvena Australijoje. Kartu su jos archyvu pavyko parvežti daug įdomios medžiagos; ją peržiūrėjau vietoje, kad neatkeliautų kas visiškai nereikalinga. Kadangi iš Australijos niekas niekada nebuvo nieko panašaus gabenęs, būgštavau, ar Australija leis juos išvežti, nes tai juk vis dėlto ir šios valstybės istorijos dalis. Žinoma, kai kurių lietuvių kilmės asmenų dokumentai, kaip sakysime, fotografo ir tyrinėtojo Olego Truchano, galima sakyti, garsiausio Australijos lietuvio, yra nacionalinis Australijos paveldas ir juos draudžiama išvežti.

- Gal pasidarė aiškiau, kodėl lietuvių paveldas ilgus metus niekam neparūpo?

- Lietuvių bendruomenės daugelį metų siuntė dėžes dokumentų į Lietuvą, bet nesulaukė jokio atsako. Čia būtų toks akmenukas ir į Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos daržą: kai per vieną Dainų šventę svečiai nusprendė pasižiūrėti, kaip tvarkoma jų daugelį metų siųsta medžiaga, rado ją neišpakuotose dėžėse. Tada jie apskritai liovėsi siųsti arba surinktus dokumentus ėmė dovanoti savo gimtinės bibliotekoms. Užtat man taip norisi „nusiaubti“ ir Pietų Ameriką - Urugvajų, Paragvajų, Argentiną, Venesuelą, ir į Australiją dar važiuosiu - nes neaplankiau visų miestų, kur buvo ar yra nemažų lietuvių bendruomenių. Kas įdomiausia, jie nežino apie kitas bendruomenes ar tų bendruomenių likimą, tarpusavio ryšys yra sutrūkinėjęs ir pačiose bendruomenėse. Jie nežino, kas dedasi kitame mieste arba kaip jame verčiasi jų gentainiai. Arba nežino apskritai, kad jie egzistavo.

- Ar ne toks pat vaizdas Lietuvoje: nors išugdyta daug viešųjų ryšių specialistų, nors viešųjų ryšių skyriai išpūsti, tačiau valdžios ir liaudies ryšiai, nekalbant apie bendruomenių ryšius, yra gana pašliję...


- Tiesa, didžiausia visuomenės problema yra komunikacija. Bet kurią įstaigą paėmęs susidursi su komunikacijos problemomis. Sakysime, situacija dėl Lukiškių aikštės paminklo: iškart radosi dvi grupės, viena rėkia ir kita rėkia, ir ta, kuri rėkia garsiau, atrodo atstovaujanti daugiau žmonių, nors iš tikrųjų ar tik ne 60 procentų Lietuvos gyventojų yra vis viena, koks paminklas toje aikštėje stovės ir ar stovės iš viso. Tai daugiausia jauni žmonės, save laikantys pasaulio gyventojais.

- Kurie, kaip sakoma, yra veidu į pasaulį, o nugara į Lietuvą?

- Ne, ne taip. Jiems Lietuva yra atspirties taškas pažinti pasaulį. Be abejo, vieta, kur jie gimė, kur gyvena jų tėvai, jiems labai svarbi, bet pasaulis jiems yra įdomesnis. Jų smalsumas pasauliui yra pagrįstas - jei užsitversime nuo pasaulio, žlugsime. Savo studentams sakau, kultūros negalima užkonservuoti, - jeigu ji nesikeičia, žlunga, lygiai kaip užsistovėjęs vanduo ima skleisti negerą kvapą. Per vieną praktiką studentai pabandė palyginti mūsų dailininkų, kuriais didžiuojamės, ir to meto daugiau mažiau vertinamų Paryžiaus menininkų kūrybą, ir ką manote? Tapo akivaizdu, kad lietuviškasis variantas tebuvo mėgdžiojimas ir labai prasto lygio mėgdžiojimas. Praradę ryšį su pasauliu džiaugėmės ta savo smarve daugelį metų, bandydami save išaukštinti, tą metą vadinu nusikalstamo romantizmo laikotarpiu. Neabejoju, kad dažnas, paklaustas, koks garsiausias mūsų dailininkas, paminės Čiurlionį, manydamas, kad jis žinomas pasaulyje, ir labai nustebs išgirdęs, kad nė velnio jis nežinomas. Kokia problema? Uždarumas ir komunikacija. Mes nemokame apie save komunikuoti. Kai pradedi važinėti ir pradedi lyginti, kas pas mus sukurta ir kas yra sukurta pasaulyje, suvoki, kad mes įstrigome laike. Bandome kapstytis, atrodo, tuoj tuoj išsiveršim iš to rato, bet vėl krentam atgal į tą purvą ir vėl murkdomės, vėl keliamės ir vėl didžiuojamės.

- Rasi, neturime kuo?

- Turime, bet nemokame pateikti.

- Tebus akmenukas ir į jūsų daržą - esate Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto dėstytojas, juo labiau geriausias. Geriausias mokytojas duoda lengvas užduotis, rašo didelius balus ir per pertraukas eina su moksleiviais parūkyti. O geriausias dėstytojas?


- Lygiai toks pat variantas: eina su studentais pavalgyti, parūkyti, veda į naktinius barus... (Juokiasi.) Man nelabai įdomus geriausio dėstytojo titulas, nors buvo gan netikėtas. Kai mane kvietė dėstyti, dvejojau dėl galimų biurokratinių aspektų (planų, atskaitų ir pan.), „grasinau“, kad su manimi jie įsileisią velnią į bažnyčią, nes negalėsiu laikytis reglamentų ir dėstysiu kitaip. Jie neišsigando, jiems kažkodėl patiko ir studentams gal patiko, taip ir likau. Nežinau, trūkumas ar ne - bendraudamas su žmonėmis nejaučiu nei rasės, nei lyties, nei tautybės, nei amžiaus, nei luomo, nei kalbos skirtumo. Visi man lygūs, su visais galiu rasti kalbą, gal dėl to nelabai turiu ir priešų. Su vaikais, sakysime, dirbu iki šiol archeologinėje stovykloje, kur vykdome projektą „Kultūros paveldo mokymai jaunimui“. Džiaugiuosi, kad dažnas iš jų pasirenka studijuoti istoriją ar archeologiją, kai kas ir disertacijas apsigina, - yra daug žmonių, kuriuos arba aš mokiau, arba jie mane mokė, ir su visais lig šiol palaikome ryšius.

- Jų, ko gero, susidarytų visas spiečius - studijavote ir tapybą, ir tapybos restauravimą, ir meno istoriją... Beje, visi diplominiai darbai buvo įvertinti vien dešimtukais ir ne tik, - jie buvo pastiprinti padėkomis už profesionalumą.

- Taip, tiesa, mokiausi šešiolika metų ir visi diplomai kuriuos turiu, „raudoni“...

- Tai „priklausomybė“, kurios priežasčių reikėtų ieškoti „sunkioje“ vaikystėje?

- Tiesiog man labai patinka mokytis. Tikrai.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s