respublika.lt

Užsuki, praeivi: Europoje to nepamatysi

(0)
Publikuota: 2018 spalio 29 08:36:44, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 12 nuotr.
Kultūros paveldo departamento kontrolės skyriaus vyr. valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Ar šiandien, artėdami Vėlinių link, nešini maišais žvakių ir glėbiais chrizantemų, galėtume suabejoti, kad elgiamės ne taip, kaip derėtų, jeigu elgiamės šitaip dosniai? Ar yra kas įamžinta senosiose kapinėse, kas prasimuštų pro amžių tamsą ir ragintų bent susimąstyti? Jei ne apie būtį, tai bent apie buitį?

 

Šiokią dieną užsukęs į Bernardinų kapines Vilniuje gali pasijusti it sapne, kur laiko tėkmė nepaklūsta fizikos dėsniams: vien antkapių siluetai, nematomo paukščio riksmas, vien šviesos vėduoklės pro klevo šakas, vien nepaliaujamai krentantys lapai, sukuriantys stringančių ore skepetėlių iliuziją, ir... jokio žmogaus.

Šį XIX amžiaus istorijos paminklą specialistai laiko vienomis įdomiausių ir originaliausių kapinių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jos yra saugomos valstybės, tačiau, anot Kultūros paveldo departamento kontrolės skyriaus vyr. valstybinės inspektorės Audronės Vyšniauskienės, deja, iki šiol nėra tapusios miestiečių gyvenimo dalimi ir vis pamirštamos šeimininko, t.y. Vilniaus savivaldybės. Neprižiūrimos, netvarkomos jos palengvėle dūla, aižėja, byra... Anot jos, Europoje kitų tokių kapinių nėra.

„Man, paminklosaugininkei, labai svarbu, kad šita vieta yra kaip istorijos vadovėlis, - sako ji, - aš einu ir pagal paminklus matau laikotarpius, kada jie buvo pastatyti; man visiškai aišku, kas yra XIX amžiaus pirmoji, antroji pusė, XX amžiaus pirmoji pusė, - visi šie etapai čia įamžinti, kitose kapinėse mes to neturime. Europos senosiose kapinėse jūs galite rasti tik XIX amžiaus pabaigos paminklų. Bernardinų kapinėse XIX amžiaus pirmųjų dešimtmečių antkapinių paminklų nėra daug, bet jie įspūdingi. Pavyzdžiui, jokiose kitose Lietuvos kapinėse, juo labiau Europoje, nerasite antkapių, primenančių nedidelius namukus, dėl kurių paskirties iš pradžių buvo net abejota. Tokių Bernardinuose yra du, gaila, jų įrašai nunykę ir nežinoma, kokie žmonės čia palaidoti. Galbūt tokios formos antkapiai radosi iš filosofijos: jeigu gyvieji turi namus, vadinasi, reikia antkapio su stogeliu ir mirusiajam. Jie suręsti iš plytų, kurios XIX a. pradžioje buvo labai brangi statybinė medžiaga. Jokiose kitose kapinėse jūs nerasite ir pašventinimo koplytėlės, - šis palikimas taip pat unikalus.“

„Miesto Dūma, 1810 metais skirdama sklypą, iškėlė sąlygą, kad kapinės būtų aptvertos mūrine tvora, joje būtų padaryti vartai, - tęsia neskubrų pasakojimą A.Vyšniauskienė, - šiandien matome, kad ir toji tvora, ir autentiški vartai yra išlikę; juose galite pastebėti tris arkas, kuriose buvo įmontuoti skirtingų dydžių varpai, kurių skambėjimu buvo pasitinkama laidojimo procesija. Kadangi tuomet Vilniuje nebūta jokių švenčių, tad miesto laidotuvės tapdavo masinio miestiečių susibūrimo diena. Kai kuriuose tų laikų aprašymuose fiksuotas laidotuvių mastas: esą tik karstą įnešus į Bernardinų kapines, laidotuvių procesijos galas pajudėdavo nuo Katedros.“

Specialistė aiškina, kad Bernardinų kapinės, kaip ir Rasų ar Saulės kapinės Vilniuje, dėl istorinių kataklizmų, keičiančių gyventojų sudėtį, vis mažiau buvo prižiūrimos, nes dalis tų, kurių artimieji čia buvo palaidoti, žuvo kare, kiti buvo ištremti į Sibirą, treti išvyko gyventi į Lenkiją ir pan. Na, o sovietmečiu jos buvo uždarytos ir laidoti nebebuvo leidžiama. Taip Bernardinų kapinės natūraliai konservavosi ir išliko nepakitusios iki mūsų dienų. Kiek anksčiau įsteigtos Rasų kapinės, nors sovietmečiu taip pat buvo uždarytos paprastiems mirtingiesiems, buvo labiau paveiktos naujų vėjų: vieną kitą žymų asmenį ten vis dėlto palaidodavo, o po 1989-ųjų, gavus leidimą laidoti mirusiuosius jau esančiose jų šeimų kapavietėse, neretai senieji antkapiniai paminklai buvo keičiami naujais, taip keičiant ir patį kapinių veidą.

„Mes, paminklosaugininkai, sakome: jei senose kapinėse senas paminklas bus kreivas, - viskas tvarkoje. Nereikia jo ištiesinti, kol jis nevirsta, nelūžta, nedūžta, kol negresia pavojus jo sunykimui. Ir šiandien įgyvendinant Rasų tvarkymo projektą aš tebekartoju norinti ateiti į senąsias Rasas, o ne į naujas Rasas. Reikia ne viską imti iš eilės ir tvarkyti, bet atsirinkti tuos paminklus, kuriems jau gresia pavojus.“

Senieji antkapių įrašai Bernardinų kapinėse lenkiški, tačiau yra daug lenkiškai užrašytų lietuviškų pavardžių. Anot A.Vyšniauskienės, čia ilsisi daug andainykštės bohemos atstovų, žinomų tik patiems smalsiausiems istorijos mėgėjams, tačiau esama ir garsių asmenybių, palikusių pėdsaką meno istorijoje: dailininkai Vincentas Slendzinskis, Boleslovas ir Kanutas Ruseckai, fotografai Juozapas Čechavičius, Stanislovas Fleris. Čia ilsisi ir XX a. žinomas dailininkas Vytautas Kairiūkštis. Nemažai čia yra ir mokslininkų, Vilniaus universiteto profesorių, pvz., Leonas Borovskis, dėstęs literatūrą tiek Adomui Mickevičiui, tiek Simonui Daukantui, matematikas Zakarijus Nemčevskis ir kt.

A.Vyšniauskienė stabteli ties raudonomis uogomis aplipusiu erškėčiu ir pasakoja, jog šalia jo yra Vilniaus universiteto profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761-1847) amžinojo poilsio vieta. Jo plunksnai priklauso 1791 metais lenkiškai išleista knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas“. Dviejų šimtmečių sukakties proga Bernardinų kapinės, anot jos, buvo sulaukusios ne tik institucijų dėmesio, dotacijų iš savo ir iš kaimyninės valstybės Lenkijos (buvo remontuojami antkapiai, koplyčia, atstatoma vakarinė kolumbariumo siena ir pan.), bet ir piliečių iniciatyvų. Būtent tada vienai moteriai ir kilo mintis prie S.Jundzilo kapo pasodinti kadaise Lietuvoje paplitusį, o dabar natūralioje aplinkoje beveik išnykusį senovinį erškėtį, kurį kadaise buvo aprašęs botanikos profesorius. Tuo metu ji dirbo Šveicarijoje, kur ir atrado senovinę jo formą Šveicarijos kalnuose. Jis gerai prigijo ir puikiai auga Bernardinų kapinėse.

Šiose kapinėse ilsisi ir keli 1863 metų sukilėliai, tiesa, mirę sava mirtimi. Buvo kilusi mintis čia palaidoti ir Gedimino pilies kalne rastus sukilėlių, tarp jų ir sukilimo vadų Zigmo Sierakausko ir Kosto Kalinausko, palaikus, tačiau šios minties atsisakyta, - kaip žinome, tam pasirinktos Rasos. A.Vyšniauskienė rodo paminklą, kuriame pažymėta ir sukilėlio Ignoto Zdanovičiaus pavardė, tačiau abejoja, ar iš tikrųjų jis buvo palaidotas šeimos kape, nes paprastai po egzekucijos Lukiškių aikštėje aukų kūnai nebuvo atiduodami artimiesiems.

„Jei atkreipėte dėmesį, - sukdama vartų link dėsto A.Vyšniauskienė, - paminklai gana paprasti, kai kur juos atstoja paprastas nušlifuotas lauko akmuo, čia nėra kauburėlių ir gėlių darželių. 2008 metais rengiant kapinių tvarkymo taisykles siūliau apriboti gėlių skaičių dviem-trimis rūšimis, tačiau man nebuvo leista to padaryti. Lietuviai, vaikštantys į kapines gėlių darželių ravėti, laistyti ir prižiūrėti, užuot pastovėję ir pabuvę kartu su išėjusiaisiais, skoningo minimalizmo galėtų pasimokyti iš senųjų kapinių. Tokia papildoma istorinių kapinių vertė, kurią galėtume ir turėtume pritaikyti kasdienybėje.“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s