3 nuotr.Velykų rytą ant stalo tikriausiai dėsite savo pačių neįmantriai dažytus kiaušinius. Tradiciniais būdais ir raštais margintus margučius padėsite matomiausioje vietoje - kaip tautinio ir paprotinio meno kūrinius. Laimei, šiandien jų galima pamatyti ne tik muziejuje.
Tradicijos puoselėtojai
Iš amžių glūdumos ateinančius tradicinius raštus ir spalvas, margučių marginimo būdus vašku, augaliniais dažais ar skutinėjant padėjo išsaugoti tautodailininkai. Mūsų dienomis prisideda amatininkai, kuriantys sertifikuotus tautinio paveldo produktus. Jų autentiškumas, atitiktis tradicijoms pripažįstami ekspertų.
Tautinio paveldo produktus Lietuvoje gamina daugiau kaip penki šimtai amatininkų. Sertifikuotų produktų sąraše 1,6 tūkst. pavadinimų. Apie trečdalis maisto produktų, kita - įvairiausi rykai, tautodailės dirbiniai. Žinoma, tarp jų ir tradiciniai margučiai. Jų kūrėjų yra palyginti nedaug - dešimt moterų. Subtiliu amatu profesionaliai užsiimančių vyrų kol kas Lietuvoje nėra.
Pasak vienos meistrės taiklaus pastebėjimo, jos amatui sužibėti skirtos vos dvi dienos per metus, o kitiems amatams tenka visos kitos dienos. Tačiau meistrės to nepaiso ir prie miniatiūrinių dirbinių būna palinkusios ištisus metus. Susidomėjimas margučių marginimu padidėja kelias savaites iki Velykų. Tada amato žinovės kviečiamos į parodas, seminarus. Žmonės nori mokytis, bet kantrybės užtenka nedaugeliui.
Tradiciniai amatininkai savo gaminiais prekiauja daugiausia įvairiausiose mugėse. Tautodailės dirbinių taip pat galima rasti suvenyrų prekybos vietose.
Yra formalumų
Tautodailininkė Angelė Jurėnienė tradicine amatininke tapo 2005-aisiais (iki Tautinio paveldo produktų įstatymo priėmimo dar buvo likę pora metų). „Buvau tikrai ne pirmoji, mano pažymėjimas yra 96-asis“, - sako septyniasdešimtmečio ribą prieš metus peržengusi vilnietė. Jos visas gyvenimas tautodailės pasaulyje. Moteris nuolat užsiėmusi tai margučiais, tai karpiniais, tai sodų, žaisliukų gamyba. Įdomu prisiminti, kas matyta tėvų namuose, derinti, kas sukaupta užrašų knygutėje, pridėti savo išmonės. Kūryba jos buityje tapo tokiu įprastu dalyku, kad grožio pajautimą, mokėjimą kurti tarsi savaime perėmė visi keturi anūkai. Mokyti tyčia pasisodinus nereikėjo.
Sertifikuoti margučius paakino Tautodailininkų sąjunga. Teko atlikti tam tikrus formalumus - užpildyti pažymą, pateikti į laikmeną įrašytų nuotraukų. „Jaunimui tai juokas, o man, kaip vyresnei, prireikė pagalbos. Nuotraukas anūkai padarė, popierius ir bylą sutvarkyti padėjo moteris Žemės ūkio ministerijoje. Nežinau, ar tik man, ar visiems taip“, - svarsto. Kartais į namus ateina komisija: „Tikrina, ar ant mano karpinių uždėtas sertifikuoto amatininko ženkliukas, ar prie margučių pridėta ta etiketė“.
Tautodailininkė galėtų sertifikuoti ir kitokius savo dirbinius, bet abejoja, ar verta tai daryti. „Naudos iš to neturiu, tik garbę. Mugėse nedalyvauju, nes neturiu automobilio. Kam reikia mano darbų, atvyksta į namus. Mažesnės prekybos įstaigos perka po 20-30 margučių, didesnės - ir po 100. Laukiu, turėtų paskambinti iš kiosko oro uoste, ten prekiauja mano margučiais. Tiesa, kasmet įstaigos perka vis mažiau. Suprantu, kad įsigyja per mugę“, - pasakoja tradicinė amatininkė, neabejojanti, kad sertifikavimas yra naudingas jauniems energingiems meistrams, ypač kurie tik pradeda savo verslą, dalyvauja mugėse.
Amatininkams dėkingi metai
Šilutės rajone gyvenantys Angelė ir Vytautas Raukčiai abu tautodailininkai, sertifikuotų paveldo produktų amatininkai: ji skutinėtų margučių, jis - tekintų gaminių, skrynių. Tradicinių margučių amatininkė pernai tapo Tautodailininkų sąjungos rengiamos konkursinės parodos „Aukso vainikas“ laureate. Sodyboje įsteigtas privatus muziejus, jame eksponuojama 1200 įvairiausių margučių. Amatininkė svajoja, kad Lietuvoje būtų rengiami margučių konkursai (kitados tokie buvo). Jie atskleistų visą šių miniatiūrinių dirbinių paletę, meistrų braižo įvairovę, populiarintų tautinį paveldą. O juk švedai per Velykas vaikams dovanoja jau tik šokoladinius kiaušinius, estai tradicinius margučius taip pat baigia pamiršti.
Po vienu stogu skirtingas savo veiklas nesunkiai suderinantys Raukčiai į visus renginius vyksta drauge. Metus susiplanuoja sausį. Sutuoktiniai su savo dirbiniais neaplenkia pajūrio miestuose rengiamų tradicinių festivalių, Kaziuko bei kitų mugių. O šie metai ypač dėkingi. Laukia Pasaulio lietuvių dainų šventė. Be to, pagal trišalį Šilutės projektą tautodailininkai vyks į Lenkiją, Pruščo miestą.
Vis dėlto iš margučių nepragyvensi. Be jų, A.Raukčienė kuria įvairius floristinius dirbinius, sutuoktinis Šilutės muziejuje dirba restauratoriumi.
- Kalbame apie tradicinius tautinio paveldo produktų kūrimo būdus, o kas ne visai atitinka lietuvišką tradiciją? - „Respublika“ kreipėsi į Joną RUDZINSKĄ, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininką, Tautinio paveldo produktų ekspertų komisijos narį.
- Dabar madingas dalykas kiauraraščiai. Dantų gręžimo aparatais ir kitokiais motoriukais išpjaustyti margučiai žmonėms atrodo labai įdomiai, bet jokio ryšio neturi su mūsų marginimo tradicija. Marginimo vašku, augaliniais dažais, skutinėjimo tradicija yra seniausia ir pripažinta. Atsiranda tokių technologijų, kurios labai palengvina amatą (kalbu jau ne tik margučius, o apskritai), padeda išgauti įmantrius rezultatus. Meistrui lengviau, savikaina mažesnė ir verslas geriau sukasi. Bet tai nėra tai, ką skatiname kaip paveldą, amato tęstinumą. Pvz., akmenskaldystei naudoti pneumatinius, hidraulinius techninius įrenginius paprasčiau negu pleištus. Technologija lemia kitokią paviršiaus faktūrą. Arba motoriniai skulptorių įrankiai. Motoriuko smūgiais kalamas, ranka nevaldomas kaltas kuria ne gaivališką, o mechanišką, monotonišką, lengvai padaromą faktūrą. Kaip bus ateityje, įdomus klausimas man pačiam.
- Kas lemia, pripažinti ar nepripažinti amato tradiciniu?
- Priklauso nuo to, kiek jis atitinka visą tradicijų rinkinį - technikos, plastikos, minties tęstinumo, pačios idėjos. Pvz., skulptūra, vaizduojanti pelikanus ir kitokius nematytus dalykus. Ir Rūpintojėlis, kurį visi žinome ir atpažįstame.
- Kada naują reiškinį galima pripažinti tradiciniu, gal kada nors kiauraraščius margučius vadinsime tradiciniais?
- Yra teorija, kad tradicijos gyvybingumui reikia 50 metų. Tai tarpsnis, kuris parodo, ar mada tampa kažkuo. Mada užeina kaip vėjas, o kitą pavasarį iš jos gali nieko nelikti.
- Kaip manote, ar amatininkų susidomėjimas tautiniu paveldu yra pakankamas?
- Šio laikotarpio bruožas - žmonės ieško savo vietos, savo verslo. Amatininkų judėjimas atgijęs. Džiugina, kad jie domisi tradicijomis, nuolat atsiranda naujų pareiškėjų, norinčių įgyti tautinio paveldo produkto sertifikatą. Žmonės atranda savo vietą gyvenime, atsisuka į šią erdvę. Tai labai logiška verslo visuomenėje. Kaip Tautodailininkų sąjungos pirmininkui man labai svarbu, kad tradicijos būtų gyvybingos, įdomios žmogui, o ne mechaniškas beširdis štampavimas.
Poetas, žodžio meistras Marcelijus Martinaitis margučius margindavo pats - kaip sakralinį aktą, idėją piešti pasaką, kaip tai darydavo jo tėvai, protėviai. Idealu suprasti tai, ką darai.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
