respublika.lt

T.Leiburas: „Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto“

(1)
Publikuota: 2014 vasario 23 16:18:59, Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×

Šios eilutės iš populiarios kompozitoriaus Tomo Leiburo dainos „Prie pasakų miesto“, kurią jis sukūrė seniai pagal poeto Pauliaus Širvio eiles, yra tapusios jo kūrybos vizitine kortele. Vilnietis kompozitorius, pianistas ir pedagogas, kuris šiandien švenčia 60-metį, sako, kad toji daina jam miela širdžiai neatsitiktinai. „Esu vilnietis iki pat šaknų, čia gimęs, mokęsis, sukūręs ne tik nemažai muzikos, bet ir darnią šeimą. Džiaugiuosi, kad ir sūnus Marius, su kuriuo esame draugai, pasirinko muziko kelią“, - šypsosi jubiliatas ir priduria, kad pats jaučiasi dar jaunas.

Geros dainos ir širdis nesensta

Tarp T.Leiburo sukurtų dainų į jo asmeninį „aukso fondą“ įeina jau minėta „Prie pasakų miesto“, serialą „Giminės“ lydinti Stasio Povilaičio ir Aldonos Stasilevičiūtės atliekama daina apie „giminę plačią“, na, ir, galima sakyti, legendine tapusi lyriškoji „Išsiskyrimas“, liaudyje labiau žinoma kaip „Naktelė“, kurios žodžius parašė legendinis maestro Vytautas Kernagis. Šią dainą moka daug kas, nes ji, beje, yra skambėjusi ir atliekant daugiatūkstantinei choristų miniai Vingio parke per Respublikinę dainų šventę. Ją kone kiekviename savo koncerte dainavo ir pats V.Kernagis. Kompozitorius prisimena tą dainą lėmusią pažintį: „Aš grojau grupėje „Bočiai“, o Vytautas - „Aisčiuose“, o susitikę šnektelėdavome apie muziką... Vėliau atsirado ir kelios dainos. Tai buvo geri jaunystės laikai...“ Bet ir dabar muzikas nesiskundžia, nes, bendraudamas su jaunimu, muzikuodamas, dirbdamas pedagogu Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, nesijaučia esąs perkopęs vidurvasarį žmogus. Jis dar bendradarbiauja ir su „Trimito“ orkestru.

„Dešimtmečiai labai greitai bėga, o aš jų nespėju sužiūrėti, surūšiuoti, - sako Tomas. - Regis, įstrigau tame amžiuje, kai buvau tik ką baigęs studijas. 40, 50, o dabar jau ir 60 metų - tai tam tikros gyvenimo atkarpos, kurioms ypatingos reikšmės neteikiu. Tikrai nesijaučiu esąs šešiasdešimties. Matyt, menininkams tokia jausena būdinga, nes kūryba, siekimas kažko nauja kursto tą tavyje esančią ugnelę. Ir dar nesijaučiu suaugęs, o juo labiau senas, kad ir su savo vaikais, vertėja dirbančia Justina ir muziko kelią pasirinkusiu Mariumi, esame tiesiog draugai“. Kompozitoriaus vaikai jau savarankiški ir gyvena atskirai. Tad namų židinį jis pastaruoju metu kūrena su žmona Ramune, kurią vadina gerąja fėja. Žmona yra tik muzikos klausytoja ir teatro mėgėja, suprantanti ir vertinanti vyro ir sūnaus polėkius. Ji, beje, - praeityje žinomo Lietuvos teatro aktoriaus Napoleono Nako dukra.

Marius, kurio pasirinkimu T.Leiburas ypač džiaugiasi, atrado save muzikoje, baigė mušamųjų instrumentų specialybę Vilniaus kolegijoje. Pastaruoju metu jis groja keliuose muzikiniuose kolektyvuose: „Domantas Razauskas ir grupė“, „Last Coin“ ir „Amberlife“, taip pat dalyvauja įvairiuose džiazo projektuose.

Muzika - nuo Dievo

Tai, ką yra sukūręs ir ką groja, Tomas Leiburas yra įrašęs į vinilinę plokštelę ir garso kasetę, o tai, ką vadina simfodžiazu, - aranžuota muzika - skamba 2008 m. kartu su kolektyvu „Tomas Leiburas Orchestra“ įrašytoje kompaktinėje plokštelėje „Tarp skubančių traukinių“.

Paklaustas, kokie kūriniai jam labiausiai suvirpina širdį, T.Leiburas sako: „Visa mano muzika yra nuo Dievo. Niekada neplanuoji, o štai dabar sukursiu kažką ypatinga. Jeigu taip pagalvotum, tai, esu įsitikinęs, nieko neišeitų. (Šypsosi.) Kiekvienas einantis tuo nelengvu keliu kūrėjas, manau, brangina visus savo kūrinius, net ir nelabai pavykusius“.

Anot jo, kas kita, kaip tuos kūrinius vertina žmonės. Vieniems patinka populiarioji muzika, kuri šiuo metu yra užplūdusi klubus, restoranus, eterį, kitiems - retro, tretiems - klasika. „Muzikos įvairovė ir pasirinkimas būtinas, nes ir klausytojai yra įvairių dvasinių poreikių, - įsitikinęs kompozitorius. - Man smagu, kad pastaruoju metu vis dažniau populiarėja tai, kas sukurta prieš kelis dešimtmečius, o ją atlieka ir jaunoji karta“.

Kokios muzikos mėgsta klausytis pats muzikas? „Nesu labai išrankus nei klausydamasis muzikos, nei valgydamas maistą. Kas tuo metu yra, man tinka: svarbiausia, kad būtų malonu ausiai. Visame kame mėgstu harmoniją“, - teigia kompozitorius.

T.Leiburo gyvenimo šūkis: „Ką darai, daryk gerai“. Gal todėl kompozitorius savo kūriniais nelenktyniauja su laiku, ypač šiame pašėlusios skubos amžiuje, nesivaiko mados diktato muzikoje. Pasak jo, muzika -

ne vien tik trijų akordų melodija. „Dainoje ar kitame kūrinyje svarbiausia yra grožis, harmonija“, - įsitikinęs kompozitorius.

Margas muzikos turgus

LRT transliuoja eilinį pasirengimą „Eurovizijos“ konkursui, kuris šiemet vyks Kopenhagoje, tad rūpi T.Leiburo nuomonė, ar Lietuvai apskritai verta dalyvauti tame muzikiniame turguje. Priminsime tai, jog būtent jis lydėjo pirmąjį Lietuvos atstovą Ovidijų Vyšniauską į Dubliną (Airija) ir dirigavo jam akompanuojančiam orkestrui. Tas pirmas žingsnis mums tada nepasisekė, nelabai sekasi ir apskritai. „Tai kaskart darosi vis labiau komercinis renginys, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka vadyba, o labiausiai nukenčia menas, - įsitikinęs pašnekovas. - Orientuojamasi į tai, kaip kas atrodo, stengiamasi kuo labiau apstulbinti apranga, vaizdu, apšvietimu, o ne pačia muzika ar daina. Matyt, toks yra metas, kai visiems reikia šou, publikai reikia tų kartais į cirką panašių dalykų. Man tai nepriimtina. O dalyvauti tarptautiniame konkurse reikia, nes Lietuvą pristatyti būtina ir su gražiais kūriniais, kurių pasigendu atrankoje. Man regis, visos dainos atliekamos pagal vieną šabloną, panašų ritmą. Pasigendu harmonijos, įvairovės. Štai jeigu ateiname į restoraną ir ten mums siūlo tik traškučių, mėsainių ir, tarkim, kokakolos, tai pasipiktiname ir einame į kitą. O ten - tas pats meniu, ta muzika panėšėja į greitojo maisto kultą. Nežinau, gal šiame skubos amžiuje nėra laiko ką nors įsimintino sukurti. Norėtųsi, kad inercija nenugalėtų. Juk žmonės - įvairaus amžiaus, skirtingo skonio“.

Trumpai

Pirmoji T.Leiburo muzikinius gebėjimus pastebėjo fortepijono pedagogė profesorė Veronika Vitaitė, ji ir paakino tėvus, kad sūnų leistų į tuometinę M.K.Čiurlionio muzikos mokyklą.

1972-1978 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) fortepijono specialybę, o 1978-1985 m. mokėsi kompozicijos pas profesorius Eduardą Balsį, Vytautą Laurušą.

Nuo 1975 m. grojo fortepijonu Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre, o 1995-2006 metais buvo jo dirigentu.

Sukūrė dainų, muzikos fortepijonui, televizijos filmams „Chameleono spalvos“, „Giminės“, „Atžalos“, „Rožė“ ir kt.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s