respublika.lt

Sovietų Sąjungos dainius - J.Kobzonas

(0)
Publikuota: 2018 rugsėjo 01 10:38:22, Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Josifas Kobzonas. Eltos nuotr.

Rugpjūčio 30 dieną mirė garsus Rusijos estrados artistas Josifas Kobzonas, kuriam buvo 80 metų - iki 81-ojo gimtadienio likus vos dviem savaitėms. 2004 m. jam buvo nustatyta onkologinė liga, jis patyrė kelias operacijas, bet niekada nenustojo dainuoti. Scena jam visada buvo svarbiausia. Kad ir kaip būtų vertinamos jo politinės pažiūros ir veikla, vis dėlto jis tapo net kelių klausytojų kartų gyvenimo garso takelio dalimi.

 

Nežinia, kam būtent atėjo į galvą mintis surimuoti „bėgantį bizoną“ su „dainuojančiu Kobzonu“ - dvieilis buvo priskiriamas poetui Aleksandrui Ivanovui, laidos „Vokrug smecha“ vedėjui - joje eilutės pirmą kartą nuskambėjo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje („nesustabdysi nei bėgančio bizono, nei dainuojančio Kobzono“). Šiaip ar taip, žodžių pora „Bizonas - Kobzonas“ buvo tokia populiari, kad 80-mečio proga garsusis dainininkas iš Rusijos prezidento gavo dovanų būtent šio gyvūno statulėlę.

Truputis bokso

Ko gera, šio „bizoniškumo“ Josifas Kobzonas įgijo vaikystėje. Jis gimė Ukrainos Donecko srityje, trejų su šeima persikėlė į Lvovą, o dar po metų su mama ir broliais buvo evakuotas į Centrinę Aziją, prie Taškento. 1944 m. grįžo ir apsistojo Dniepropetrovske. J.Kobzonas ir tuomet dainavo - saviveikloje, bet apie didžiąją sceną dar negalvojo, rinkosi tai, kas galėjo šeimai padėti prasimaitinti. Boksavosi ir net laimėjo jaunimo varžybas, mokėsi Dniepropetrovsko kalnakasybos technikume, mat šachtininkai tuomet labai gerai uždirbdavo. Jis net ketino vykti dirbti į Už poliarę, Vorkutą, bet buvo pašauktas į armiją. Būtent armijoje jis suprato, kokiu gyvenimo keliu turi eiti - tarnaudamas Užkaukazėje, buvo pakviestas į karinės apygardos dainų ir šokių ansamblį.

Scenos trauka

Būtent padirbėjęs profesionaliame kolektyve, J.Kobzonas suprato, kad nori dainuoti scenoje. O po demobilizacijos pradėjo mokytis vokalo Dniepropetrovske, ruošėsi stoti į Odesos konservatoriją, bet galiausiai išvyko į Maskvą, kur, regis, netikėtai net pačiam sau, buvo priimtas į Gnesinų muzikos pedagoginį institutą. Į vokalo fakultetą.

Pinigų trūko - mama dar prieš išvykstant jam į Maskvą įspėjo, kad padėti negalės. Studijuodamas jis gyveno neįtikėtinai skurdžiai, maitinosi bulvėmis, iš Ukrainos atsiųstais lašiniais ir juoda duona. Vėliau išeitį rado - iš pradžių įsidarbino Cvetnoj bulvaro cirke, atlikdavo dainą „Kuba - mano meilė“. Paskui J.Kobzonas pradėjo dainuoti duetu su bendrakursiu Viktoru Kochno 1961 m. įvyko pirmoji kūrybinė komandiruotė į užsienį - į Vengriją. Kitais metais pasirodė pirmoji plokštelė su A.Ostrovskio ir A.Pachmutovos dainomis. Tuo jie, regis, jau peržengė ribą, nes Gnesinų instituto rektorius pareikalavo apsispręsti, kas naujosioms įžymybėms yra svarbiau - mokslai ar estrada. J.Kobzonas institutą metė, o štai V.Kochno liko studijuoti.

„Akimirkos, akimirkos, akimirkos“

Kaip parodė tolesnis gyvenimas, J.Kobzonas apsisprendė teisingai. Šaliai reikėjo naujų talentų, o bendradarbiaujant su žymiausiais kompozitoriais ir poetais sukurtos dainos padėjo jaunam atlikėjui, kaip dabar sakoma, „prasisukti“. Jis dirbo su E.Kolmanovskiu, O.Felcmanu ir I.Dunajevskiu, eiles jam rašė R.Roždestvenskis, J.Jevtušenka, N.Dobronravovas ir daug kitų. Netrukus pasipylė pergalės profesionalų konkursuose. 1964 m. J.Kobzonas nugalėjo Rusijos estrados artistų konkurse ir Sopoto festivalyje Lenkijoje, o 1968 m. tapo tarptautinio konkurso „Auksinis Orfėjus“ laureatu.

7-asis dešimtmetis sovietų estrados istorijoje - labai įdomus metas. Tuomet SSRS susiformavo savas „didysis penketas“, į kurį įėjo dainininkai Muslimas Mahomajevas, Eduardas Chilis, Vadimas Mulermanas, Valerijus Obodzinskis ir, aišku, Josifas Kobzonas. Visi jie laimėdavo konkursus, juos mylėjo žiūrovai, jų koncertai praeidavo su anšlagais, o plokštelės buvo leidžiamos milijoniniais tiražais. Tiesa, jie visi drauge sugyveno ne pernelyg ilgai: jau 8-ojo deš. pradžioje iš V.Mulermano buvo atimta galimybė pasirodyti per televiziją ir koncertuoti. Tai siejama su niūria tuometinio Valstybinio radijo ir televizijos vadovo S.Lapino, kurį V.Mulermanas vadino „aršiu antisemitu“, figūra. Pasakojama, kad būtent S.Lapinas, iš „Žydrojo žiburėlio“ dalyvių sąrašų išbraukdamas V.Obodzinskį, pareiškė: „Mums užteks ir Kobzono!“

J.Kobzono, aišku, užteko. Jam neteko ilgai laukti ir garbės vardų, o kur dar valstybinės premijos ir kiti garbingi apdovanojimai. Aukštąjį mokslą J.Kobzonas vis dėlto baigė. 1974 m., jau būdamas žinomas dainininkas, jis vėl atėjo pas Gnesinų instituto rektorių ir paprašė leisti jam išsilaikyti egzaminus. Suprantama, išlaikė. O po 10 metų toje pačioje aukštojoje mokykloje įsteigė estrados fakultetą, o vėliau net jos tapo profesoriumi.

Iki pabaigos

Jis taip ir nenustojo koncertuoti, jo žiūrovai tarsi nepastebėdavo pokyčių šalyje ir pasaulyje, ir čia palyginimas su „bėgančiu bizonu“ yra labai taiklus. Dainininkas sakė: „Žinote, kodėl publika visą laiką ateina į mano koncertus? Aš dainuoju jiems poeziją. Ir neapgaudinėju. Jie manimi tiki“. Net patraukęs į politiką ir išrinktas Valstybės Dūmos deputatu J.Kobzonas toliau gastroliavo visame pasaulyje. Jo gyvenime buvo įvairių situacijų. Pavyzdžiui, per iškilmingą koncertą, skirtą tautų draugystei, jis surizikavo sudainuoti „Hava nagila“. Salėje buvusi Izraelio delegacija labai apsidžiaugė, o 16 arabų delegacijų vieningai atsistojo ir išėjo. Tai buvo 1983 m., už tai J.Kobzonas net buvo pašalintas iš partijos, bet po metų bausmė buvo pakeista griežtu papeikimu, o jis - „grąžintas į televizorių“.

Jo asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas. Pirmosios dvi santuokos - su Veronika Kruglova ir Liudmila Gurčenko - buvo trumpos ir nesėkmingos. Bet paskui jis rado laimę šeimoje su žmona Nele. Jis dirbo kaip patrakęs. Pats sakydavo: „Aš esu pradininkas to žvėriškumo, kai dainininkas per parą surengia 2-3, o kai kada ir 5-6 solinius koncertus“. 22 metus jis apskritai neatostogavo. Smarkiai ir sunkiai sirgo - žurnalistai jau jį „laidodavo“ ir jam, gyvam, rašydavo nekrologus, o jis atsikeldavo ir vėl dainuodavo. Jam visada užteko tiek gerbėjų, tiek nedraugų: J.Kobzonas visada labai aštriai atsiliepdavo apie tai, kas jam nepatiko, o nepatiko jam daug kas. Bet net aršiausi jo priešininkai kažin ar pamirš, kaip jis 2002 m. spalį nepabijojo nuvykti į derybas su teroristais, užgrobusiais teatrą, ir išvedė iš ten keletą žmonių.

SSRS, kurios viena iš emblemų jis buvo, žlugimas nesugriovė J.Kobzono karjeros. Jis pats apie save sakė: „Aš nepaprastai retai būdavau patenkintas savo pasirodymais. Nepaprastai retai. Būna, kad net pagalvoju: o už ką man taip ploja? Juk nieko nepaprasto aš nenuveikiau. Kai tik pamatysiu pustuštę salę, tai bus paskutinis mano koncertas“.

Pustuštės salės jis taip ir nepamatė.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s