„Respublikos” įsidėmėtinas reiškinys - tuščiais puslapiais išleistas savaitraštis „Literatūra ir menas”. Taip protestuojantis prieš kasmet mažinamą finansavimą iš Spaudos, radijo ir televizijos fondo (SRTF) bei Lietuvos kultūros tarybos (LKT).
„Litmenis“ išėjo toks baltas tarsi vaiduoklis. Tarsi balta marška apsigaubęs susiruoštų keliauti į kultūros kapines. Kuria kryptimi? Link Karveliškių, Bernardinų ar Rasų? Kur rasti poilsio vietą kultūrai? Į kokį sulįsti konteinerį? Buities atliekų ar plastiko? Ir atsitik tu man taip, kai Lietuva tuoj švęs moderniosios valstybės šimtmetį. Jonas Basanavičius pagalvotų, jog lietuviams, matyt, vėl liepta rašyti kirilica. Užsimanė ne caras, bet Europos Komisija. Todėl protestuojantys tautiečiai, tik ne aušrininkai, varpininkai, bet litmenininkai, nutarė nerašyti visai. Nors rašė seniai. Nuo 1946 m. liepos. Ne viena lietuvių karta su „Literatūra ir menu“ užaugo. „Litmenis“, „Meistras ir Margarita“, „Veidrodis“ bei „Šimtas metų vienatvės“ vienu metu buvo elito požymis. Jei bent čiupinėji „Litmenį“, žaviesi Volandu, Tarkovskiu ir magiškuoju Pietų Amerikos realizmu, vadinasi, esi savas žmogus.
Kultūrų daug
O kas dabar? Paguglinus žodį „kultūros“, sužinai, jog Lietuvoje jų itin daug. Netgi vartojimo, vairavimo, rengimosi, valgymo, gėrimo, kalbėjimo, rašymo ir t.t. Dar turime Kultūros ministeriją, Kultūros tarybą, kultūros fabriką, kultūros paveldo registrą, kultūros vertybių registrą, kultūros centrų, „Kultūros barus“, Kultūros paveldo centrą, Kultūros dieną. Tiek daug kultūrų, įskaitant ir grūdines, o „Literatūra ir menas“ vis vien vos pūkši. Kodėl? Lengviausia būtų absurdiškai atsakyti - tokia ekonominė-socialinė situacija. Trūksta pinigų. O šiuolaikinį skaitytoją, jei iš viso dar skaito, domina kiek kitokia lektūra. O gal ir šiuolaikiniai skaito. Kaip bebūtų, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto svetainėje įkeltą vaizdo įrašą su tuščiu „Litmeniu“ peržiūrėjo 2,5 tūkst. inernautų.
Pinigų mažai
Jei BVP, kaip skelbia Finansų ministerija, kasmet auga, tai ir pinigų kasmet turėtų vis mažiau trūkti. Bent iki sekančios krizės. Tačiau, SRTF ir LKT finansavimas „Literatūrai ir menui“ ne didėjo, bet mažėjo. 2016 m. savaitraščiui abu finansuotojai iš viso skyrė 81 775 Eur. Po metų - 79 500 Eur, o šiemet tik 71 185 Eur. Simboliška. Savaitraštis leidžiamas jau 71 metus. Tad už kiekvienus pragyventus metus, matyt, gavo po tūkstantį premijos. Ir dar liko šiek tiek arbatpinigiams. Kitąkart, matyt, gaus dar mažiau. Taupydami popierių, net negalės išleisti visiškai tuščio savaitraščio.
Griovimas, griovimas!
Parafrazuojant „Literatūros ir meno“ vyriausiąjį redaktorių, poetą, vertėją, eseistą Gytį Norvilą, ne tik eilėraštis, bet ir savaitraštis gali būti tablete. Padedančia žmogui išgyventi. Kai kurių pamatinių dalykų tiesiog negalima atsisakyti, nes būtų per didelė socialinė trauma. Tad bibliotekose tarp visų spalvingų, beverčių, vertingų ar pusiau vertingų knygelių, brošiūrų vis vien fonduose lieka Naujasis ir Senasis Testamentai. Net moderniausiose šeimose lieka apšiurusi prosenelio fotografija ar gimimo metrikai. Visada lieka kažkokios šventyklos. Retai aplankomos, tačiau žmogui būtinos. Kad nesulaukėtų. Toks yra „Litmenis“. Rečiau aplankomas nei blizgūs žurnalai, tačiau vis vien gerai, jog yra. Nors sunku išsilaikyti, kai Lietuva apimta žiaurios savigriovos. Nuo paviršiaus išnyksta dvarai, sunyksta provincijos muziejai, mokyklos. Fonduose, Tarybose posėdžiauja tiek garbių žmonių - pinigų skirstytuvų. Į fondus tiesia rankas didžiulis įvairių pageidautojų miškas. Tačiau skirstytojams vis vien reikėtų atskirti, kas miške - drebulė, o kas - ąžuolas.
Prisiderimas „prie rinkos bei Kalvarijų turgaus“
Pasijuokime. Biografinis romanas „Įsimylėjęs Lamelas Prienuose ir lietuvaitė Onytė“ būtų išpirktas daug greičiau nei „Literatūros ir meno“ tiražas ar maldaknygė. Tad jei mums kasdien kala, jog viską sureguliuoja rinka, „Litmenis“ galėtų vieną lapą skirti kulinarijai. Rubrikai - „Ką ir su kuo valgo Poezijos pavasario laureatai“. Arba rubriką „Šeimyniniai reikalai“. Su kuo ir kada miega Sigitas Parulskis bei Giedra Radvilavičiūtė. „Literatūros ir meno“ redaktorius atskirame skyrelyje aiškintų, kiek į salotas pridėti bolivinės balandos sėklų ir raudonėlio. Poetai, dailininkai pasakotų, kiek pavyko numesti svorio, o Antanas Jonynas aiškintų, kaip pavyko niekada nesustorėti. Intarpuose įterpdamas savo eilėraščius. Galima būtų rengti poetų bėgimo maratonus „Nuo Raseinių prie Dubysos Maironio keliais“. Ar su socialinių tinklų žvaigždute Šalčiūte pasamprotauti, kuo skiriasi Aidas Marčėnas nuo Gintaro Patacko, gero bachūro, didžėjaus Cezio ir Margaretos Tečer (Margaret Teatcher). „Literatūros ir meno“ etatiniai darbuotojai bei bendradarbiai, įsijautę į dabarties dvasią, turėtų tapti stilistais. Tik ne literatūros stilių bei autorių originalumo, bet drabužėlių stilistais. Pvz., rašytoja Renata Šerelytė kūrybos vakarui pasirinko vintažinę „Ralph&Russo suknią su begaliniu skeltuku. Papuošalai „Messika“. Vos išsilaikė ant „Labutinų“. Vakaro remėjas - „Literatūros ir meno“ redakcijai žinomas, bet dar neskelbiamas filantropas. Filantropo išpažintį skaitykite kitame savaitraščio numeryje.
Būtų dar efektingiau, jei „Litmenis“ būtų spausdinamas beveik be teksto. Tik su apnuogintomis ir nelabai kultūros žmonių nuotraukomis. Aišku, meninėmis. Kaip ir tinka solidžiam savaitraščiui. Yra šimtai būtų parduoti šiuolaikiškai įpakuotą šlamštą. Tačiau, aiman, beveik neliko būdų įsiūlyti ne šlamštą, bet rimtą periodinį leidinį. Nepataikaujantį trumpalaikiams skoniams. Nes leidinys nėra kamara, kuriai vienais metais padaromas euroremontas, o kitais metas - indiškas ar braziliškas.
Šviesos tabletė
Lietuvoje dabar dominuoja jėgos kultas. Todėl remiamos tos gyvenimo sritys, kurios simbolizuoja fizinį veržlumą ir fizinę jėgą. Staugimą, plojimą, trypimą. Silpnųjų nušvilpimą, paniekinimą. Tad turintys atliekamų pinigų mieliau rems raumeningą krepšinio komandą, nei kultūrinio savaitraščio išblyškusį kolektyvą. Apsistačiusį ne agresyviais gerbėjais, bet atvėsusios kavos puodeliais. Kita vertus, kai nunyksta tos šviesos tabletės, padedančios išgyventi, ne visi sugeba išgyventi ir griaudėjančiose, švilpiančiose stadionuose. Stadionai kartais ir sutrypia. Tad Lietuvoje, jei nenorime kada nors tapti visiškai sutrypti, dvasiškai suluošinti, nepagailėkime grašių bent toms dar išlikusioms šviesos salelėms. Bent dėl savisaugos.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“