Kaži kokiame koncerte sostinės Kalnų parke esu stebėjęs barzdotą, ilgą žilutėlę kasą susipynusį, lopytais džinsais mūvintį kokių šešiasdešimties hipį, vilkintį gerokai nuskalbtais, gal dar ir paties Vudstoko laikus menančiais marškinėliais. „Sex, drugs and rock’n’roll“, - skelbė jaunystės pasiutimu dvelkiantis užrašas ant jo krūtinės. O apie prabėgusį laiką, visa ką nuspalvinantį pasibaigusios, išsivadėjusios laimės grauduliu, bylojo tik subtili smulkmena - žodis „Sex“ raudonu žymekliu buvo kryžmai užbraukytas...
Šį mane prajuokinusį vaizdą kažkodėl prisiminiau skaitydamas kito (taip pat šešiasdešimtojo jubiliejaus jau sulaukusio) hipio - Žaliakalnio dainiaus, poeto ir bardo, tuzino knygų autoriaus Edmundo Janušaičio kūrinį - „Žaliakalnis - prisikėlimo parapija“, kurį jis pats vadina „36 sapnų romanu“.
Šioje knygoje, be abejo, gausu keruakiško polėkio, „gėlių vaikų“ filosofijos apraiškų, tarp puslapių tiesiog siaučia laisvės vėjas, skamba „Thin Lizzy“ ir „Rolling Stones“, kalbamasi su tikraisiais per amžius nesenstančio jaunimo autoritetais - Džeromu Selindžeriu (Jerome Selinger) ir Džimiu Hendriksu (Jimie Hendrix)... Atrodytų - tipiška, beveik kanoninė šeštojo dešimtmečio kartos literatūros stilistika, tačiau visa tai, kaip ir anas hipis su nubrauktu užrašu ant krūtinės, kažin kodėl man labiau padvelkė grauduliu nei jaunatvišku maksimalizmu ir šaunumu.
Juk ar gali nuoširdžiai laikyti save laisvę labiau nei gyvybę mylėjusio Romo Kalantos šutvės nariu, jei taip ir nesusideginai už Lietuvos laisvę, argi gali kaip lygus su lygia dainuoti su Dženis Džoplin (Janis Joplin): „Mylėk karštai, gyvenk greitai ir jaunas numirk“, kai vis tebesi gyvas, sulaukęs žilų plaukų, argi gali be liūdesio balse giedoti odes bohemiškiems Kauno valkatoms, kai turi ne tik nuosavą pūkinę pagalvę ir ciklamenų ant palangės, ne tik nuosavą palėpę, pilną daiktų ir atsiminimų, bet netgi ir nuosavų faraoninių skruzdėlių armadą, neleidžiančią jaustis vienišam?
Visai skaniai man susiskaitė tie poetiški E.Janušaičio monologai, lakoniški, vos keliais štrichais tapyti jo herojų portretai, savitai įtaigus, paveikus pasirodė tas neįpareigojantis rašymas - laisvasis džiazas knygos puslapiuose, kai kūrybiniam sumanymui nereikia jokios ypač gilios minties, pribloškiančios idėjos ar išradingos kompozicijos, - pakanka to, kad per šešias dešimtis gyvenimo metų Žaliakalnio gatvės, žmonės ir daiktai storai apaugo prisiminimais, o prisiminti, kažką pačiam sau pasakoti, niūniuoti panosėje seniai iš mados išėjusias melodijas autoriui yra tiesiog gražu:
„Prieš eidamas miegoti bent nepamiršk persižegnoti, nes kas gi ten žino - gali ir neatsikelti. Nukrisi kaip ašara į visatos įsčias be Dievo palaimos, o tai - ne į gera. Kas mums plaukus šukuos? Kas akis kaip žvaigždeles lygiai aštuonios aštuoniasdešimt aštuonios atmerks?“
Gražu ir man - bet (gal taip pat dėl link senatvės artėjančio amžiaus) esu tvirtai įsitikinęs, kad to vadintis knygai romanu ar netgi išbaigtu literatūros kūriniu nepakanka. It būtų kažkas esminio, kažkas gyvybingiausio raudonu žymekliu kryžmai užbraukyta.
Kaži kokiame koncerte sostinės Kalnų parke esu stebėjęs barzdotą, ilgą žilutėlę kasą susipynusį, lopytais džinsais mūvintį kokių šešiasdešimties hipį, vilkintį gerokai nuskalbtais, gal dar ir paties Vudstoko laikus menančiais marškinėliais. „Sex, drugs and rock’n’roll“, - skelbė jaunystės pasiutimu dvelkiantis užrašas ant jo krūtinės. O apie prabėgusį laiką, visa ką nuspalvinantį pasibaigusios, išsivadėjusios laimės grauduliu, bylojo tik subtili smulkmena - žodis „Sex“ raudonu žymekliu buvo kryžmai užbraukytas...
Šį mane prajuokinusį vaizdą kažkodėl prisiminiau skaitydamas kito (taip pat šešiasdešimtojo jubiliejaus jau sulaukusio) hipio - Žaliakalnio dainiaus, poeto ir bardo, tuzino knygų autoriaus Edmundo Janušaičio kūrinį - „Žaliakalnis - prisikėlimo parapija“, kurį jis pats vadina „36 sapnų romanu“.
Šioje knygoje, be abejo, gausu keruakiško polėkio, „gėlių vaikų“ filosofijos apraiškų, tarp puslapių tiesiog siaučia laisvės vėjas, skamba „Thin Lizzy“ ir „Rolling Stones“, kalbamasi su tikraisiais per amžius nesenstančio jaunimo autoritetais - Džeromu Selindžeriu (Jerome Selinger) ir Džimiu Hendriksu (Jimie Hendrix)... Atrodytų - tipiška, beveik kanoninė šeštojo dešimtmečio kartos literatūros stilistika, tačiau visa tai, kaip ir anas hipis su nubrauktu užrašu ant krūtinės, kažin kodėl man labiau padvelkė grauduliu nei jaunatvišku maksimalizmu ir šaunumu.
Juk ar gali nuoširdžiai laikyti save laisvę labiau nei gyvybę mylėjusio Romo Kalantos šutvės nariu, jei taip ir nesusideginai už Lietuvos laisvę, argi gali kaip lygus su lygia dainuoti su Dženis Džoplin (Janis Joplin): „Mylėk karštai, gyvenk greitai ir jaunas numirk“, kai vis tebesi gyvas, sulaukęs žilų plaukų, argi gali be liūdesio balse giedoti odes bohemiškiems Kauno valkatoms, kai turi ne tik nuosavą pūkinę pagalvę ir ciklamenų ant palangės, ne tik nuosavą palėpę, pilną daiktų ir atsiminimų, bet netgi ir nuosavų faraoninių skruzdėlių armadą, neleidžiančią jaustis vienišam?
Visai skaniai man susiskaitė tie poetiški E.Janušaičio monologai, lakoniški, vos keliais štrichais tapyti jo herojų portretai, savitai įtaigus, paveikus pasirodė tas neįpareigojantis rašymas - laisvasis džiazas knygos puslapiuose, kai kūrybiniam sumanymui nereikia jokios ypač gilios minties, pribloškiančios idėjos ar išradingos kompozicijos, - pakanka to, kad per šešias dešimtis gyvenimo metų Žaliakalnio gatvės, žmonės ir daiktai storai apaugo prisiminimais, o prisiminti, kažką pačiam sau pasakoti, niūniuoti panosėje seniai iš mados išėjusias melodijas autoriui yra tiesiog gražu:
„Prieš eidamas miegoti bent nepamiršk persižegnoti, nes kas gi ten žino - gali ir neatsikelti. Nukrisi kaip ašara į visatos įsčias be Dievo palaimos, o tai - ne į gera. Kas mums plaukus šukuos? Kas akis kaip žvaigždeles lygiai aštuonios aštuoniasdešimt aštuonios atmerks?“
Gražu ir man - bet (gal taip pat dėl link senatvės artėjančio amžiaus) esu tvirtai įsitikinęs, kad to vadintis knygai romanu ar netgi išbaigtu literatūros kūriniu nepakanka. It būtų kažkas esminio, kažkas gyvybingiausio raudonu žymekliu kryžmai užbraukyta.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
